0

ŽALTYS LIETUVIŲ TAUTOSAKOJE (1)

balandžio 30, 2015 Gyvūnija

Rita Balkutė\\

Paprastasis žaltys (Natrix natrix) nuo seno paplitęs visoje Lietuvoje.

Žalčiai būna juosvos arba žalsvos spalvos, aptinkami upių, ežerų, tvenkinių pakrantėse, drėgnuose miškuose. Nuo gyvatės žaltys skiriasi dviem stambiomis geltonomis dėmėmis gal­vos šonuose, pasak pateikėjų, jis „turi baltas arba geltonas ausytes“. Nors žalčiai ir gyvatės tradiciniuose liaudies tikėjimuose yra daug kuo panašūs, tačiau nemažai kuo ir skiriasi. Pasakodami apie žalčius, žmonės pabrėžia, kad jie yra nepaprastai ilgi, labai didelėmis galvomis, ant kurių puikuojasi panaši į povo karūnėlė. Dėl to jie kartais laikomi „gyvačių karaliais“.

zaltys-001

Lietuvių liaudies tradicijoje žalčiai nuo seno buvo gerbiami kaip dievybės, laikomi namų gerovės, sveikatos ir vaisingumo sergėtojais, net mirusių protėvių atstovais. Dauguma mūsų kalbintų pateikėjų teigė žalčių nemušdavę, kai kurie prisiminė, kad žalčiai seniau laikyti šventais, vadinti pagonių dievais.

Kitaip nei gyvatės, žalčiai liaudies tradicijoje buvo laikomi draugiškais gyvūnais. Nors paprastai žalčiai gyvendavo tvartuose, dažnai žmonės matydavo jų ir trobose, ten jie ne tik miegodavo kartu su mergomis, bet ir valgydavo su vaikais iš vieno indo pieną ar rūgpienį.

Vaikai esą kartais net šaukštu kaukštelėdavę žalčiui per galvą. Užrašyta pasakojimų ir apie tai, kad žalčiai „prižiūrėdavę“ tėvų paliktus vaikus. Justa Gaižutienė iš Pilkenių kaimo (Utenos r.) pasakojo, kad žaltys pieno prašydavęs kratydamas galvą. Buvo tikima, kad jei žalčiai įsikuria tvarte, tai būna geri gyvuliai. Teigiama, kad jie ne tik gyvendavę tvartuose, bet ir žįsdavę karves. Labiausiai žalčiai mėgdavę žirnius (1).

Tikėta, kad namai, kuriuose apsigyvena žaltys, yra laimingi, saugūs. Tokiems namams nieko bloga negalintys padaryti net raganiai. Žalčių stengtasi neužpykdyti, nes jie gali kerštauti.

Stanislava Kairienė iš Gačkiškių kaimo (Molėtų r.) pasakojo, kad žmonės, mėždami mėšlą, radę žalčio gūžtą ir trumpam perdėję ją į kitą vietą. Neradęs savo kiaušinių, žaltys išsimaudęs netoliese ant lentynos stovėjusiame piene. Paskui, radęs atgal padėtus vaikus, sudaužęs puodynę ir išliejęs visą pieną, kad žmonės jo neišgertų ir neapsinuodytų.

Dėl taikaus būdo žalčių niekas nemušdavo. Buvo tikima, kad, užmušus vieną žaltį, jų gali atšliaužti visas pulkas, kad žalčius mušdavusiems ūkininkams labai neidavę rankon gyvuliai. Pasakojama, kad, užmušus žaltį, saulė nustoja šviesti ir net trisdešimt dienų „nežiūri“ į žmogų.

Nors žaltys, kitaip negu gyvatė, yra nenuodingas, bet žmonės tikėjo, kad, jam įkandus ar palaižius, kur yra įdraskyta, ant odos atsirandanti juoda pūslė arba žaizda. Ji labai sunkiai gyjanti ar net pradedanti pūti. Daug yra pasakojimų, kad žalčio pažeistas vietas žmonės gydydavę tepdami rūgpieniu. Jadvyga Petkevičienė iš Maldžiūnų (Molėtų r.) pasakojo, kad senutei, tyčia verdančiu vandeniu apšutinusiai žaltį, visa koja nuėjusi žaizdomis, o žydavainiškė (Molėtų r.) Malvina Marcinkevičienė prisiminė, kaip kaimynas, norėdamas paerzinti žaltį, bakstelėjo jam baltu epušės dalgiakočiu. Žalčio įkąstas dalgiakotis kaipmat ėmęs mėlynuoti.

Publikacijoje pateikiami tekstai užrašyti per pastaruosius du dešimtmečius Molėtų, Varėnos, Lazdijų rajonuose, taip pat už Lietuvos ribų – Seinų krašte. Šiuo tekstų rinkinėliu norėtume papildyti bei pratęsti negausias, tačiau labai svarbias tradicinės kultūros tyrimams skirtas šaltinių, susijusių su ropliais, publikacijas. Vienas pirmųjų ir didžiausių savo apimtimi buvo 1931 metais Jurgio Elisono Mūsų tautosakoje (t. 3, p. 81–180) paskelbtas darbas „Mūsų krašto ropliai (reptilia) lietuvių folkloro šviesoje“. Šiame Tautosakos darbų tome skelbiami pasakojimai apie žalčius glaudžiai siejasi ir su 2003 metais šio leidinio XIX (XXVI) tome (p.150–214) publikuota taip pat šių eilučių autorės parengta publikacija „Gyvatė lietuvių tautosakoje“.

Sako, kad šitų žalčių negalima mušt’. Saka, žaltys tai [kilęs] jis iš žmogaus. Jo negalima mušt’, jis nieka nedaro. Jis vo čia vo, ana mūs kaimi buvo toks Kerulis, raiste gyveno, namas buvo. Dabar jis Pabradėj išvažiavįs. Tai, sako, kai vaikai nedideli, jau būdavo šitoj lovelėj, tai žalčiai kartu miegojo su vaikais. Tikrai miegodavo. Jis sakė, kad vo žalčiai guli ir pieną, sako, laižo vaikų.

Vladislava Kerulienė Židkauskaitė, g. 1920 m. Molėtų r., Bijutiškio apyl., Namališkių k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Kerulių k. U. R. Balkutė 1994. LKAR 21(176), LKAG73(16)
2. [Gandrai prineša žalčių] 3. O iš kur jie atsiranda?! Tai kad anksčiau šičia raiste nebuvo. Kol ganėm karves, tam raiste nebuvo žalčių. Joana Zavadskienė Sinkevičiūtė, g. 1938 m. Molėtų r., Joniškio apyl., Meškalydimio k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Graužinių k. U. R. Balkutė 1995. LKAR 18(119), LKAG 58(42).

Paaiškinimai

1 Įdomu, kad, pasak pateikėjų, žirnius labai mėgdavę ir unguriai. Tose vietose, kur buvo šių žuvų, jų oda buvo naudojama buityje. O. Kuliešytė iš Parašės kaimo (Švenčionių r.) pasakojo, kad unguriai dažnai atšliaušdavę palukštyti žirnių. Žmonės jų odą naudodavę spragilams gaminti: „Iš inguria, sakydava, kultuvas darydava. <…> Tai vienas va toks pagalys, a kitas ilgas, tai oda pririštas. Tai, saka, to inguria oda labai jau stipri, bet jeigu tik žirnius kuli – ir sutrūksta. A dėl to, kad ingurys, jeigu prie ežerui yra žirniai pasėta, tai eina žirniuosna. Jis žirnius ėda, todėl kai žirnius kuli, tadu oda sutrūksta, nelaika“ (LKAR 90/188/, LKAG 360/48/).

2. LKAR – Liaudies kūrybos archyvo rankraščiai Lietuvos liaudies kultūros centre, LKAG – Liaudies kūrybos archyvo garso įrašai Lietuvos liaudies kultūros centre.

3. Laužtiniuose skliaustuose – publikacijos parengėjos paaiškinimai.
[Žinau, kad seniau] negalima [buvo] mušt žaltį. Ale kam nemušt tiktai [nežinau]. Tie, kurie buvo netikintys… Kaip jie vadindavo(s)? Pagonys, vo! Kol’ buvo letuviai pagonai šitie, tai žaltys, išeina, dievas jų buvo. Tai kaipgi – mušt negalima! Jie į žaltį tikėjo! A dabar – mušk žaltį kur tik nesustiksi! Daužyk, kiek gali. Vo amžinai nebuvo šitų žalčių o čia. Dabar prie egrestų vieną sutikau mažiuką – užmušiau, už balos karves rišam – ten žaltys, ten žaltys; vienas sudaužytas an kelio mašinos prie Dubauskų. Pilnas kaimas šitų žalčių. Prie skiedryno, prie malkinės, o tokio storumo radau. Užmušiau, pakabinau, tai kabėjo kabėjo, kokią savaitę, tai varnos nusitempė.Davelniai visur yra… Tikėjo į žaltį arba į kokį pjūklą. Nu, tai durnumas toks…

Leonardas Pukėnas, g. 1911 m., g. ir gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Graužinių k. R. Balkutė 1995. LKAR 18(34), LKAG 57(14).


4.
O dabar išnyko šitie žalčiai. Seniau tai jų nemušdavo, kaip tai skaitė, kad dievai. Žinai, visokių tikėjimų buvo anksčiau, ir skaitė, kad jis nieko blogo nedaro.Būktai [jei užmuši žaltį], tai nesiseka ten ūkis, ar kas. Kaip dievas skaitė dar. Būktai jis kaip šventas koks. [Užmušto] tai nereikia palikti jo, kad saulė šviestų ant jo. Žaltį jeigu užmuši, tai negalima palikti an saulės. Reikia ar užkast’, ar ką. [Saulei] blogai. Sako, kad temdo saułį.
Melanija Mitalienė Masalytė, g. 1922 m., g. ir gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Jutonių k. R. Balkutė 1994. LKAR 21(94).
5.
Žalčio tai nebijodavo. Taip tai… Išeina, kad jis prakeiktas nuo senovės, kad jis sugundė Ievą. P. Konstancija Grigelevičienė Žukauskaitė, apie 50 m., g. Molėtų r., Joniškio apyl., Sutrėnų k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Cegelnės vnk. U. R. Balkutė 1993. LKAR 19(185).
6.
Žaltys taigi šventas. Todėl, kad žaltys gi pagundė Ievą ir Adomą.
Jadvyga Žibienė Jankauskaitė, g. 1930 m., g. ir gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Pūkeniškių k. U. R. Balkutė 1995. LKAR 17(305), LKAG 42(45).
7.
Tai cia visokių prietarų yra. Va, mūs pernai [vaikas] vasarų nuveina tvartan kad jam per kojų žalcys tvartan [peršliaužė]! Tai jis tų žalcį (nieko mum nesakė) užmušė, nunešė ir išmetė. Ateina Averkiūtė, sako: „Negalima žalcys mušč, gyvuliam kenkia.“ Bet nieko… Aš jau ir bijojau per vasarą tan tvartan [eiti]. Ir šiemet kadu ainu, <…>, sakau, gali susversc, kažkap va mintį turiu, kad jiej grįžč [gali], negalima žalcys užmušč. O aš žinojau, kad žalcys negalima užmušč, bet jis man nesakė, kad užmušė.
Nu, tai kap nesakė, tai paskui prieg dūšiai [negera buvo]. Va, visa vasara… Ir šuo [yra prie tvarto], bet kap nuveinu, tai tan tvartan dairaus, ar neparajo jiej, kap jį užmušė.
– O kodėl negalima mušč?
– Skaitos, gyvuliam negerai bus, bet nieko, pas mus jokių bėdų nebuvo. Aš viena sau galvoju, kad do nepareit kokis gadūnas.
– Tai jie keršyti gali?
– Tai va šitep gali būc. Nu, bet ne, jokių bėdų nebuvo.
– O gyvatę galima užmušti?
– Gyvatę galima, o žalcys – šventas daiktas, reiškia.
– Kodėl šventas?
– Nu, tai nuog… nemokėsiu paaiškinc… Dar kap tvėrės pasaulis, tai jis kažkų…
Ona Volungevičienė Baublytė, g. 1933 m. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Norulių k., gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Trasninko k. U. R. Balkutė 1999. LKAR 75(142), LKAG 262(72).
8.
Nieko blogo [žalčiai] nedaro. Pukenec sakė, [kad užmušė žaltį] šįmet prie klojimo. A aš tai nemušiau. Ant uodegos kaip atsistojau daržinėj, tai kaip šoko – ir jis, ir aš pati išsigandau. Iš šito raisto atėjo.
Jadvyga Kutulskienė Masevičiūtė, g. 1929 m. Molėtų r., Joniškio apyl., Bimbiškių k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Graužinių k. U. R. Balkutė 1995. LKAR 18(119), LKAG 58(42).
9.
Ar galima mušti žalčius? K. Sako, ne. Sako, neseka mušč.
– Kodėl?
K. Jų dar daugiau pribus. Jei [daug yra], juos su šluotu [reikia] varyt gyvus pro vartus ar tį [kur]. Tadu gali nekųst. O jei užmuši, tai jų dar daugiau [pribus].
Simonas Kisielius, g. 1929 m., g. ir gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Šklėrių k.; Vladzia Kisielienė Gaidytė, g. 1925 m. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Musteikos k., gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Šklėrių k. R. Balkutė 1999. LKAR 75(357), LKAG 266(120).
10.
– Žalcys nuo gyvatės ar skiriasi?
O. R. Oj, tai žalciai ana kur [prie] namų gyvena. Ir jiej dzideli toki, storesni, kap pirštas toki.
– Tai jie nekenkia?
O. R. Ne.
– Užmušt galima žalcį?
O. R. Nieko mes jiem nedarėm.
J. R. Žalcys gal nebuvo niekur medicinai reikalingas…
– O koks yra gyvačių karalius?
J. R.  Žalcys.
O. R. Gyvačių, kap rodo per televizorių, yra visokių rūšių.
P. Ona Rutkauskienė Makaravičiūtė, g. 1941 m. Lazdijų r., Kapčiamiesčio apyl., Menciškės k., gyv. Lazdijų r., Abarauskų apyl., Barčių k.;  Jurgita Rutkauskienė Buoželytė, g. 1980 m. Lazdijų r., Veisiejų apyl., Vytautų k., gyv. Lazdijų r., Abarauskų apyl., Barčių k. R. Balkutė 2004. LKAR 128(52), LKAG 499(30).
11.
Nebijojo nieks žalcių, ba žalcys nebuvo škadlyvas [= kenksmingas]. Žalcį kap užmuši, tai šokinėja jo šmotukai. Jisai labai trupus. Tai tokis šmotukas ir atskiriai tau šokinės, kolek saulė nusileis. Tai ir aš pats ragėjau tų.
P. Silvestras Vaškevičius, g. 1928 m., g. ir gyv. Lenkijos Respublikoje, Seinų apyl., Taklinavo k. U. R. Balkutė, G. Plytnikas 1989. Asmeninis R. Balkutės archyvas.
12.
Žalčia ausytės baltos arba geltonos, a gyvate juoda. Žaltys nekanda. Mano vyras kaip gyveno, tai žaltį kaip pagaudavo, tai un kepurės, un galvos uždeda. A jis nemušdavo [jų]. Jei kas [nori] užmušt’, tai jis paima neduoda. Nu, a kam? – negalima žalčio mušt’. Aš negaliu pasakyt’ [kodėl, girdėjau], kad žaltys žmogui gera ką ten padarė.

Nu, kad čia vienoj vietoj tai žalčių ir dabar [namie] yra, prie vaikų miega ir valgo kartu, su šaukštu duoda [jam] per kaktų.
P. Elena Ingelevičienė Danilevičiūtė, g. 1921 m. Molėtų r., Joniškio apyl., Lakagirių k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Pakamanio k.U. R. Balkutė 1995. LKAR 19(78), LKAG 65(47).
13.
Žalcia ausytės geltonas, a gyvates nieka nėra. Ojej! Ut, Šakiman nuvažiuok, tai pamatysi. Arba o – Padbaluošaj i teš [= irgi] pamatysi juos da velnia. Ir paežeras plaukioja. Ščurov lapali [= žiurkes gaudė].
P. Jonas Rutkauskas, g. 1920 m. Molėtų r., Dubingių apyl., Dubingių dvare, gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Kertadalės k. U. R. Balkutė 1993. LKAR 19(130), LKAG 44(44).
14.
Žalčio ausytės geltonos. Žaltys būna labai [ilgas]. Va čia mano žentas nuėjo su dieduku pašienaut’ šieno. „Ajej, – sako, – gyvate!“ – „Žiūrėk, – sakau, – jeigu žaltys, tai nemušk!“ Mušt žalčio negalima! [Jeigu užmuši], sako, nelaimė būna su gyvuliais. Nu tai va, tadu sakau: „Parodyk.“ Tai jis un dalgio koto išnešė – o ilgumas! Pilvas toks gražus, ir toks [kaip lazdelė] storumo! Ir turi ausis baltas, a gyvatės nėra jokių ausių, a jis turi ausis baltas. Ot, iš viršaus tai nepažinsi nuo gyvatės. Bet kaip pilvas jo labai gražus – margas toks.

[Seniau žalčiai] gyvendavo namuose. Tai aš pasakysiu, kaip vieną kartą buvo pas mus. Čia gi žalčių būna tam kaime. Ir čia tokios žolės, dilgynių čia laužai stovi, tai čia būna žalčių. Ir va Alechnavičia tvarte [žaltys buvo]. Ji atbėgo, sako: „Ajėzau, aš bijau, aik tu padėk – gyvatė!“ Nuėjau – prie durų inlindęs tvartan žaltys. „Nu tai ką – mušt?“
– „Mušt, – sakau, – negalima. Reikia kaip pagaut.“ Nu, tai pagavo ir išnešė.
Ir karvę žindžia. Žindžia ir karvę jie, ir tvarte būna. Bet kur žaltys, sako, būna tvarte, ten gyvuliai geri būna. Sekasi žmogui. Nu!
A kaip man. Mes turėjom tokius du šuniukus. Aptverti buvo tinklu tokiu. Loja loja, loja šunys. A saulė taip šviečia. Nuėjau – ogi guli žaltys! Aš ten numetu duonos, viska. Jis ėda ir laka ten gal su šunim. A šunys pamatė. Oj didelis! Ką jam daryt’? Kaip aš iš tos pusės užėjau, jis intlindo pavietėlėn. Aš iš anos pusės užėjau, iš pavietėlės išbaidžiau. Nu gerai, čia kaimynas ėjo, sako: „Kaip čia su [juo] daryt’?“
Atanešiau bidonėlį, kur pieną nešdavom pieninėn, invarėm. Invarėm, išnešiau laukan. Mušt’ negalima. P. Jadvyga Petkevičienė Vyšniauskaitė, g. 1930 m. Molėtų r., Dubingių apyl., Bulaučiznos k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Maldžiūnų k. R. Balkutė 1993. LKAR 19(102), LKAG 44(22).
15.
Žalcys, misni, toks kap toj gyvatė? Jo tokia galva stora būna, didziulė. Aš tai jo nė vienokart nematiau. P. Rožė Akstinienė Gaidytė, g. 1925 m. Varėnos r., Marcinkonių apyl. ir k., gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Dubininkų k.U. R. Balkutė 1999. LKAR 75(269), LKAG 265(39).
16.
[R. B.] O gyvatė nuo žalčio skiriasi?– Žalcys su karūnu, o gyvatė – be karūnos.
– O kaip prasc, kur gyvatė,[o] kur žalcys?
– O ko gi nesuprasi. Gyvatės va ilgesnės [kaip 60 cm] nebūna, o žalcys mažiausiai metro. Ir jis juosvas, ir jo karūnukė an galvos tep kap povo. Matėt povų? Ir kap jis aina, tai jei žolė, tai jis apie 10–12 centimetrų galvų iškišis ir tep vyniojas, ir jis mato visur.
– O jums teko matyt žalcį?
– Matiau.
– Tai su karūna buvo?
– Su karūnu buvo. Ir matiau, kap jis guli. Mes šienavom, tai jis tep susisukis, susisukis tep kap baronka ir iš vidurio galvų iškišis, ir karūnukė iškišta, ir tep guli. Bet jiej nepavojingi.
– Nekanda?
– Ne, jei nieko nedarai. O jei [atsistoji], tai gali inkųst. Bet tep nieko nekanda.
– O užmušti galima žaltį?
– Nu, žinot, mes tai niekas nemušėm jo ir nejudzinom. Kad jis, sako, nepavojingas, tegul gyvena.
– O nesakydavo, kas bus, jei žaltį užmuši?
– Niekas nieko nesakydavo.
– O gyvatį užmušt galima?
– Galima. Jei gyvatę matai ir neužmuši, sako, griekas palaidus gyvatį. Sako, griekas, ba palaidai gyvatį.
P. Kazimieras Čiurlionis, g. 1932 m., g. ir gyv. Lazdijų r., Kapčiamiesčio apyl., Mėčiūnų k. U. R. Balkutė, L. Klimavičiūtė 2003. LKAR 115(15), LKAG 477(50).
17.
[D. T.] A taip, teta, dėl ko naudodava gyvates?
– Nu, tai išimdava jų [gal geluonį], aš nežinau, ką ten išimdava. Tokias blizgias geležines, in smėlia valiojas anas, anas nepavojingas, tik tas karalius pavojingas.
Va čia va raudonas kryžius jo kaktoj. Tai jeigu jau tas inkųs, tai gatava – niekas neatžadės, niekas nieka. A nuo pilkųjų šitų atažada, o šitas visas, kur blizgančios gyvatės, jos nekanda, nė viena nekanda – nei vyriškis, nei moteriškė, nė viena ne kanda. Tiktai vienas tas iš jų kanda, saka, [kuris turi] raudoną kryžių. Va šitų, saka, raudonas didžiausias kryžius kaktoj, tai, saka, jeigu tų pamatai, tai ar bėk, ar kaip užmušk, kų nors [daryk]. Jau to saugokis, ba kitaip vietoj krisi. A jau kitas… Kaip einu ar grybaut, ar uogaut, pamatau, tadu stveriu [pagalį ir užmušu]. Jos valiojas, nu, tai užumušei, gi nepalieki jų.
– A kaip tas karalius pasroda dažnai?
– Aš tai nemačiau to karaliaus. Saka, tokis pat blizga, gyvatė va tokia vat.
– Bet tų pilkųjų gyvačių karalius ar geležinių?
– Nu, tų geležinių karalius. Lygiai būna bičių motinėlė, motinėlės nėr – ir bitės dingsta. Tai ir anas, šita gyvatė.

– A užmušt gyvatį galima?
– Nu, kodėl ne, tik reikia ana mokėt užmušt. Kada, nu vat jai duosi pagaliu kokiu, ana apsraitis, atkelsi – už kaklą užlėks!!! Va taip va jau reikia, kad primygti jau kaip nors. Šite muša girdėjau, aš tai nemačiau jokios pilkos gyvatės, savo amžiuj nemačiau.
– Kad nepamatytum gyvatės, ką reikia daryti, kai eini į mišką?
– Nu, ką padarysi, nieka nepadarysi… Reikia saugotis tų geležinių blizgiųjų ir šitas pūkočias. Anas vaikus neša [veda] – anas neša, a vaikai nuo jų bėga. Anas praryja, nenori paleist daug vaikų. Matai, saka: „Tu kaip gyvatė praryjai vaikus sava!!!“
Tai gyvatės, saka, nenori gimdyt vaikų – praryja.
– A kodėl pūkočias sakot, tai jos gal turi kokių plunksnelių?
– A kas jų žino, nežinau.
– A kojyčių neturi?
– A kas jų žino, jos gi niekas nečiupinėja. Anos slidžios gyvatės šitos, a pūkočias,
tai tokios pūkuotos, anas neslidžios, a šitie žalčiai slidūs, kaip geležinės.
– Tai sakydavo, kad su žmonėm gyvendavo seniau žalčiai?
– Nežinau, dedukai sakydavo. Nu, sakydavo, reiškia, kad ateina, saka, galvas [žalčiai tik] krato, krato. Nu, tai jie gi nekalba. Nu tai, saka, duoda valgyti jau jiem, tai pripranta, tai, saka, tankiau ateina, kur duoda jau jiem [valgyt].

– A tai kaip krato galvas? Dėl ko?

– Nu, ką žinau. Nu, saka, pakrata pakrata galvas, gal jau, išeina, ir praša [valgyt], nu, vienu žodžiu – nežinau.
– A ko valgyt duodava?
– A kų žmogus valgo: ir sriubos duoda, ir duonos duoda – viskų jie valgydava.
– Tai su žmonėm būdava, taip?
– Nu, su žmonėm, ir jie nieka nedaro, nieko nedaro.
– A užmušt žaltį galima?
– Nežinau, šita nežinau.
P. Justa Gaižutienė Ruzgai, g. 1908 m. Biržų r., Pasvalio k., gyv. Utenos r., Tauragnų apyl., Pilkenių k. U. D. Taminskas, R. Glumbokaitė, I. Kalesnykaitė, A. Kalesnykas 1998. LKAR 117(18).
18.
– Žalcys nuo gyvatės ar skiriasi?
– Skiriasi. Jis ilgas, ir didesnė galva žalcio.
– Ar galima žalcį užmušti?
– Sako, kad ne.
– Kodėl?
– Jis, sako, draugiškas. Jei su juoj [geruoju], tai jis nekanda. Mano sesuoj buvo Kazlų Rūdoj, tai tį labai daug [žalčių] buvo, net po namus vaikščioja. Kap kadu pareini, tai pas vaikų inlindis ir guli.
– Ir tep nieko?
– Ne, sako.
Vanda Ona Lisauskienė Plukytė, g. 1935 m., g. ir gyv. Lazdijų r., Veisiejų apyl., Barčių k. U. R. Balkutė 2004. LKAR 128(83), LKAG 501(30).
19.
Dar aš papasakosiu, močiutė kaip pasakojo [apie] žalcį tų. Aš tai tikiu, kad taip galėj būti. Dzieduliui skaudėj kojų, tai ji nuvėj žilvičių in miškų – jau parneš, tai jis turi laiko, nupins kašikų. Sako, prispjoviau glėbį žilvičių kap cik pakeliu. (Ji man rodė ir tų vietų. Tolkūnų miški tį yra tokis Žilvios revas.) Tai kap užsivijo žalcys! An uodegos stovi susisukis ir šnypšdamas išsižiojis in jų! Tep uodegų permeta stovėdamas, tų uodegų, ir vėl in jų. Tai liko ir žilviciai, ir [sako] daugiau nėjau aš jų.
– O kaip ta vieta vadinasi?
– Prie Žilvios revo Tolkūnų miške. Miškas gal Baltasodžių? <…>
– Tai iš kur tas žaltys atsirado?
– Gal [jo] vaikai buvo kur.
– Tai didelis?
Marijona Klimavičienė Muliuolytė
– Nu, sako, baisulinis – storas, susvijis. Sako, šoka uodegu in mani. Jis, reiškia, me­
ta uodegų – ir vėl in jų. Kap aš nematiau, tai aš nemoku ir nupasakoti, kap ten buvo.
Marijona Klimavičienė Muliuolytė, g. 1940 m. Alytaus aps., Miroslavo vls., Mankūnų k., gyv. Lazdijų r., Šlavantų apyl., Avižienių k. U. R. Balkutė 2003. LKAR 115(81), LKAG 484(42).
20.
– Kuo žalcys skiriasi nuo gyvatės?
B. S. Žalcio ausytės geltonos. Ir jis storesnis ir didesnis.
– Užmušt galima?
B. S. Cikros gyvatės yra nuodingos, o žalcys nenuodingas. Žalcius laiko kambariuose, an lango susvyniojis būna.
J. S. Kur žirniai pasėti prie balos, sako, eina žirnių lukščyc.
– O kas sakydavo, kad į žirnius žaltys eina?
J. S. Sakydavo, van, pakraščij žirniai, tai žalciai išlukščydavo.
B. S. Ai, gal ne…
B. S. Nu, tai aš nežinau, ar tiesa, ar ne tiesa…
– Tai gal jo maistas toks?
J. S. Gal jis mėgdavo tuos žirnius. Ai, sako, pakraščy [žirniai], tai cik žalciam pasėta. Tai nežinau, kaip ten buvo.
– O kaip žalčiai vaikus vesdavo?
B. S. Jis miškuose turi savo poras, raistuose kur, po kelmais…
– O tai dėl ko juos laikė kambariuose?
B. S. Nu, tai dėl grožio. Nu, kam da visokius akvariumus, visokias kanarėles laiko? I žalcius laiko.
– O kuo jį maitindavo?
B. S. Nu, tai žinodavo maistų jo. Sako, jis rūgpienį labai mėgdavo. Nu, tai jam maisto duodavo tai kokios mėsytės, ko.
P. Bronius Soroka, g. 1932 m., g. ir gyv. Lazdijų r., Kapčiamiesčio apyl., Mėčiūnų k.; Julė Sorokienė Stankevičiūtė, g. 1938 m., g. ir gyv. Lazdijų r., Kapčiamiesčio apyl., Mėčiūnų k. U. R. Balkutė 2003. LKAR 115(100), LKAG 507(56).
21.
[Žalčių nemuša.] Nu, tai jie nieko nedara, jie nekanda. Žaltys žmogui nekanda.
Nu, tai žirnius [jie valgo]. Žalčiai tai labai žirniuos lenda. Keno pasėti žirniai, tai
taip duodas jie pa žirnius! Nu, labai jie jau mėgsta [žirniuose būti].
P. Genė Balinskienė Jackevičiūtė, g. 1925 m. Utenos r., Saldutiškio apyl., Mineiškiemio k., gyv. Švenčionių r., Labanoro apyl., Jusėniškių k. U. R. Balkutė 1994. LKAR 21(139), LKAG 72(31).
22.
Ir navet žalcys turėdavo stubose savo kiaušinius. Išvesdzinėjo vaikus. Tep pasakojo ir mamytė, ir tėvas. Ale, sakė, ėmė vieną kartą cianajus mano tėvo mama paėmė jo tuos kiaušinius. Kampe jis kur ten lizdą pasdaris turėjo, tai ji tuos kiaušinius paėmė ir kiton vieton tynajus nunešė ir padėjo. Sakė, atėjo – glest in tuos pieninius… O anksčiau pienas tokiuose moliniuose uzbonuose buvo, kap seniau sustata an lancynų. Atėj tus žalcys, glest in tuos pieninius – ir užtrūcino tų pienų. Ir išėj tus žalcys. Kada ji nunešė jo tuos kiaušinius, padėj toj pačioj vietoj, atėj jis kitų rozų. Invėj ir rado tuos kiaušinius. Sako, apsisukė apie tą pieną, apie tą pieninę apsisukė, sako, kap mosterėjo ir tų pienų išvertė… Pas mus dziedulis pasakojo mano tėveliams.
P. Silvestras Vaškevičius, g. 1928 m., g. ir gyv. Lenkijos Respublikoje, Seinų apyl., Taklinavo k. U. R. Balkutė, G. Plytnikas 1989. Asmeninis R. Balkutės archyvas.

Bus daugiau

ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXVII 2009

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.