0

Kas saugo lietuvių žemėse esančius lobius?

gegužės 10, 2015 Baltų mitologija, PASAULĖŽIŪRA, TAUTOSAKA

Lietuvių mitologijoje esama dvasių,saugančių žemėje slypinčius, taip pat žmonių paslėptus, dažnai ir užkeiktus lobius. Turimi negausūs duo­menys neleidžia išsamiau jų apibūdinti. Pagrindinis šaltinis šiuo atveju yra tautosaka — sakmės apie požemio dvasias: barstukus, kaukus, vėlinus ar­ba vėles. Semantika rodo, kad minėtos dvasios susijusios su mirusiųjų pasauliu, aiškiaregyste, regėjimu, ganykla, mišku, pieva, kur tariamai gy­venusios vėlės. Ypač velnias artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Greičiausiai, jis kilęs iš senesnio vėlino. Vėlinąs ir velnias — tai ta pati požemio geroji dvasia.

Velnių muziejus

Velnių muziejus. Kaunas

Lietuvių sakmių velnias nėra krikščionybės atnešta antgamtinė būtybė, vaizduojama pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragaiš, arklio kanopomis, su uodega. Lietuviškų seniausių mitų velniai artimi dvaselėms kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems že­mėje esančius lobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Sausros metu šias dvasias persekioja ir užmuša dievaitis Perkūnas. Mažosios Lietu­vos mitologinėje tautosakoje Perkūnas muša mažų žmogelių pavidalo būtybes — barstukus, arba velnius, skolinusius žmonėms pinigus. Pagrin­dinė velnio, kaip ir kauko, pareiga — saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus, aukštos moralės žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius. Krikščionybės laikais velnias buvo paverstas piktąja dvasia (pagal jos modelį). Požiūris į velnią — piktąją dvasią, greičiausiai, suformuotas XVI—XVII a., reformacijos ir kontrreformacijos laikais. Velniai tada buvo apgyvendinti pragare, iš kur galėję ateiti į žemę ir vesti į nuodėmę žmones. Čia jie pasireikšdavo kaip gąsdintojai, persekiotojai, neretai vaizduojami kvai­lais.

Pirmojoje savo raidos stadijoje velniai turėję ornitomorfinį arba zoomorfinį pavidalą: buvo paukščiais (varnomis, juodvarniais, baisiai juodais paukščiais, antimis ir kt.), gyvuliais (katinu, lape, ežiu, jaučiu, ar­kliu) , ropliais (gyvate, žalčiu). Kai kada vaizduoti ir antropomorfinėmis būtybėmis (mažiuku žmogiuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.).

Velniai gyvenę miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akme­nimis arba velėnomis ir požemiuose. Iš pradžių velnias buvęs moteriš­kas demonas, vadinamas velne, rečiau deiva, arba deivute, kuri glo­bojusi mirusiųjų vėles, saugojusi požemio lobius bei vandenis, padėdavu­si doriems žmonėms (skolindama jiems pinigų). Velnędeivą, kaip ir vėlesnįjį velnią, muša Perkūnas už vandens uždarymą, todėl per audrą ji slepiasi. Šių demonų pavadinimas tos pačios šaknies kaip vėlė, vėlinė, velionis, vėliukas. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos teisingųjų žmonių vėlės. Todėl galima manyti, kad velnias buvo geroji antgamtinė būtybė. Tiek mirusiųjų vėlės, tiek velniai artimai bendravo su gyvais žmonėmis. Gerus žmones jie globoję, o nedorėlius baudę. Pasakose velnias dažnai pasireiškia kaip labiau gera negu bloga ant­gamtinė būtybė. Jis padeda siekiantiems geresnio gyvenimo,. bau­džia klastingus išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgai­vina, duoda jam turto, o užmušėjus nužudo. Vienoje pasakoje velnias, gailėdamas vargšo žmogaus — zakristijono, visą savo gyvenimą dirbusio klebonui, sako: „Gaila tavo jaunystės. Visą savo amžių per nieką pra­leidai, neturėdamas pačios nei vaikų… Tu nebūk paikas, klausyk manęs, aš tave išvesiu į tokią vietą, kur galėsi būti geru ponu ir niekas tavęs nežinos, kur dingai“ [25, 134—136]. Daugelyje sakmių velnias nedorų žmonių net neužjaučia, o tik išjuokia. Neturtingam žmogui jis skolina pinigų, manydamas, kad pasiskolinęs nepanaudos jų blogam. Velnio geraširdiškumas neleidžia iš neturtingo žmogaus atsiimti skolos. Jis visuomet pasitiki žmogumi, nors šis dažnai jį apgauna, laikydamas velnią kvailu. Kai kuriose pasakose velnias vaizduojamas net geresnis už Dievą. Yra sakmių apie tai, kad žmogus, patekęs į keblią padėtį, susitinka velnią, kuris žada jam padėti, jei atiduos tą, ko namie nepaliko. Žmogus, nežinodamas, kad, jam išvykus iš namų, gimė kūdikis, pažada jį atiduoti velniui. Bet vėliau velnias, pamatęs, kad žmogus laba kenčia, atsisako jam pažadėto kūdikio, sakydamas, kad to kūdikio vėlės jau nereikia.

Kitose sakmėse velnias žmogui skolina pinigus, pasako, kur yra paslėp­tas lobis, manydamas, kad žmogus, nusikratęs skurdo, taps geresnis, doresnis. Negalinčiam laiku grąžinti skolos žmogui terminą atideda iki to laiko, kol jis prasigyvens. Velnias retai reikalauja iš žmogaus skolos su nuošimčiais. Tai pagonybės laikų velnias, vaizduojamas be jokio klastin­gumo ir demoniškumo. Velnią apgaudinėja tik nedorėliai.

Metalo amžiuje atsirado vaizdinių apie požemio dvasias, kurių žinioje buvo visi žemės turtai, brangūs metalai. Šios dvasios stropiai saugoda­vusios visas tas brangenybes, o norinčius jų1 pasiimti gąsdindavo, pasi­vertusios visokiais gyvūnais: paukščiais, ropliais, rupūžėmis ar gyvatėmis, meškomis, ožiais, šunimis su raudonomis akimis ir iškištu liežuviu, ar­kliais, nematytos išvaizdos gyvuliais, baidyklėmis ir pan. Vėlesniu savo plėtotės laikotarpiu jos vaizduotos antropomorfinėmis būtybėmis su zo­omorfiniais atributais ir galiausiai antropomorfiniu pavidalu, dažniausiai baisia boba, merga, apsisnarglėjusiu seniu, mažu žmogeliu, važiuojančiu rogutėmis, pakinkytomis žąsiuku,arba šieno vežimu, traukiamu gaidžio.

Vandenyje esančius lobius saugojusios dvasios, dažniausiai vaizduotos merga, vyru arba šunimi. Pasirodžius paskandintam lobiui, sauganti jį merga leisdavusi pasisemti 3 saujas pinigų. Jei žmogus, pagautas gob­šumo, ištiesdavo ranką semti ketvirtą kartą, už tai buvo nubaudžia­mas. Skrynios su pinigais dangtis nusileisdavęs ir nukirsdavęs ranką. Dvasios paslėptą lobį atiduodavusios tam, kam jis buvęs skirtas. Jei paimdavo lobį kitas asmuo, lobis atnešdavęs dideles nelaimes.

 Shutterstock nuotr.

Shutterstock nuotr.

Gobšūs žmonės, užkasdami savo lobį, dažniausiai pinigus pavesdavo saugoti jį požemio dvasioms, kai kada padiktuodavo sąlygas, pagal kurias jos turinčios kam nors tą lobį atiduoti. Pavyzdžiui, šykštuolis įsakydavo dvasioms, kad atiduotų jį tik tam, kuris lobio užkasimo vie­toje padės nurodytą skaičių galvų: 7, 9, 10, 12, 24, 30, net iki 100. Lobio pakasėjas kreipdavosi į dvasias šiais žodžiais: „Jils saugokite mano pinigus ir žiūrėkite, kad jų niekas neišimtų be dvylikos galvų ir mano rankos“. Užkeikimą kartais išgirsdavo bernas. Šeimininkui mirus, jis sugaudavo dvylika žvirblių, nukapodavo jiems galvas, į lobio vietą nu­tempdavo mirusįjį ir, padėjęs žvirblio galvas, jo ranka atkasdavo pinigus ir pasiimdavo. Kitose sakmėse bernas ar kitas šeimos narys, pamatęs senį, slepiantį pinigus, ir išgirdęs, kad šis reikalauja toje vietoje padėti tam tikrą skaičių galvų, prabildavo atseit žemės dvasios vardu ir pasiūly­davo lobio vietoje pakasti ne žmonių galvas, bet žvirblių, gaidžių arba ožių ir pan. Senis, įsitikinęs, kad kalba dvasia, kuri turi saugoti jo lobį, sutikdavo ir leisdavo dėti tokias galvas, kokių dvasia pageidau­ja. Seniui mirus, bernas padėdavo pinigų užkasimo vietoje jo pasiūlytą galvų skaičių ir pasiimdavo pinigus. Yra sakmių, kad žmogus, pakasdamas savo pinigus ir pavesdamas juos saugoti dvasioms, dažniausiai vadinamoms velniais, už pinigų saugojimą pažada atiduoti puodą, kuria­me supilti pinigai.

Viena iš archainių paslėptų pinigų užkeikimo formulių yra išreiškia­mas pageidavimas, kad tie pinigai prasmegtų žemės gelmėse ir niekas be užkeikėjo žinios jų neišimtų. Paprastai užkeikėjas, užkasdamas pi­nigus, pasakydavo: „Kaip mano balso aidas į mišką tolyn, taip mano pini­gai į žemę gilyn“. Pinigai žvangėdami prasmegdavo žemėje. Išgirdęs už­keikimą, pašalinis žmogus išsipjaudavo šermukšninę lazdą, suduodavo de­vynis ar dvylika kartų į medį ir pasakydavo: „Kaip tas garsas eina tolyn, taip tegul pinigai eina į viršų“. Pinigai skambėdami iškildavo ant žemės. Kiti, užkasę pinigus, įlipdavo į aukštą medį ir sakydavo: „Kiek to medžio aukštumo, kad tiek gilumo į žemę pinigai prasmegtų“. Pinigai prasmegdavę pagal pageidautojo norą. Nuo pinigų prasmegimo kartais apsaugodavę krikščioniškieji atributai: padėta maldaknygė, škap­lieriai ir pan.

Yra užkeikimo formulių, kaip, užkasant pinigus, buvo išreiškiamas įsakymas dvasioms: „Pinigus galės pasiimti tas, kas šioje vietoje dviem gaidžiais ars“. Kitur įsakoma, kad pinigus paimtų tas, kuris toje vietoje ars arba akės dviem juodais varnais, arba dviem juodais ožiais, arba šešiais juodais šunimis.

Praėjus ilgam laikui nuo pinigus užkasiusiojo žmogaus mirties ir pasi­baigus užkeikimo laikui, jie tapdavo dvasių nuosavybe. Tada tokius pi­nigus dvasios skolindavusios neturtingiems, bet geriems žmonėms. Sak­mių, kuriose kalbama apie dvasias, kartais velnius arba kaukus, sko­linančius žmonėms pinigus, sutinkama visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Ūtos kaime (Varėnos raj.) gyveno neturtingas žmogus. Kartą atėjo pas jį kažkoks nepažįstamasis ir pasiūlė paskolinti pinigų. Žmogus, žinoma, sutiko. Skolintojas pasakė, kad, kai norės grąžinti skolą, užliptų ant kalnelio ir pašauktų Lyšelį,— tada jis ateis ir pasiims pinigus. Žmogus iš paskolintų pinigų praturtėjo, sutaupė skolai grąžinti, nuėjo ant nurodyto kalnelio ir pašaukė: „Lyšeli, Lyšeli, atnešiau tau pinigus“. Iš krūmų pasigirdo balsas: „Naudokis, sveikas, skolintais pinigais. Lyšelį jau užmušė Dundulis“. Tada žmogus ėmė gailėtis, kam nepasiskolino pinigų daugiau, tuo parodydamas savo gobšumą. Po kurio laiko jį rado negyvą ant kalnelio. Už gobšumą žmogų pasmaugusios požemio dvasios.

Fotoreportažas: Velnių muziejus 13

Velnių muziejus. Kaunas

Kitas neturtingas žmogus, kuriam buvo reikalingi pinigai, sutiko jaunikaitį, pasiūliusį jam paskolinti pinigų, kuriuos liepė atnešti po trejų metų. Žmogus, atnešęs pinigus, rado sėdintį ant akmens kitą jaunikaitį, kuris pasakė, kad žmogus pinigus pasiliktų sau, nes tą, iš kurio jis skoli­nosi, užmušė Dundulis (Lieponių k., Trakų raj.).

Ožkabaliuose užrašyta pasaka apie tai, kad neturtingas žmogus, neturėdamas ko valgyti ir pačią su vaikais maitinti, sumanė dvasiai Dū­liui atiduoti savo vėlę. Atėjęs velnias pasakė, kad jis nenori jo vėlės, bet gali paskolinti pinigų. Po trejų metų žmogus turi atnešti skolą į tą pačią girią ir pašaukti jį: „Duliau, Duliau“. Atnešė Dūlius jam maišą sidab­rinių pinigų. Bet kai žmogus norėjo grąžinti skolą, girioje išgirdo balsą, kad Dūlių Perkūnas nutrenkė, o pinigus žmogus gali pasilikti sau [15, 4, 55].

Kraupiškio parapijoje (Ragainės apskr.) nusigyvenęs žmogus šaukėsi velnio Jokūbo pagalbos. Atėjo velnias (žmogaus pavidalo) ir pasiūlė visą šapelį (kartį), sidabrinių pinigų. Palūkanų prašė truputį varinių pinigų. Po metų liepė ateiti į tą pačią vietą ir pašaukti jį Jokūbo vardu. Skolininkas po metų atėjęs pašaukė, bet atsiliepė kitas balsas ir pasakė, kad Jokūbą Karaliaučiaus vežikas nupyškino, t. y. Perkūnas nutren­kė [15, 2, 58].

Apie Šiluvą pasakota, kad pinigus žmogui skolina dvasia Baltrus, bet žmogus, atnešęs skolą, sužino, kad tą dvasią nutrenkė Dundulis. Kitur dvasia vadinama Raubiu, Cinkučiu, kurį užmuša Kukutis (Perkūnas). Dar kitur pinigus skolinanti dvasia pasivadina Dunduliu, bet skolininkas, atnešęs pinigus, sužino, kad Dundulį užmušęs Perkūnas. Apie Kupiškį skolintojas vadintas Kuku, kurį irgi nutrenkia Perkūnas, arba Abreliu, kurį užmuša Dundulis [LMD I 809 (5)]. Obelių raiste gyvenęs velnias vardu Labelis, kuris skolindavęs žmonėms pinigus. Apie Salaką pinigus skolinęs žmogus vardu Lobinis. Ir vieną, ir kitą užmušęs Dun­dulis.

Meklenburgo srityje, kur senovėje gyventa baltų, ilgai buvo žinomos sakmės apie tai, kad Perkūnas muša mitines chtonines mažų žmogelių pavidalo būtybes — barstukus, arba velniukus, skolinusius žmonėms pi­nigus. Pavyzdžiui, varganas žmogelis nusiminęs išėjo į mišką. Nuklydęs į jam nežinomą vietą, sutiko gumbuota lazda pasirėmusį žilą senelį, ku­ris, priėjęs prie žmogaus, paklausė, ko šiam trūksta. Žmogus papasakojo apie savo nesėkmes, skolas kaimynams, kurias reikia grąžinti. Senelis pasiūlė paskolinti pinigų ir nusivedė jį gilyn į tamsų mišką, kur augo 3 ąžuolai. Senelis sudavė lazda į vidurinį ąžuolą, ir jame atsidarė durys. Abu su žmogumi nusileido į didelę šviesią patalpą, kurioje stovėjo statinės, pilnos aukso ir sidabro. Senelis paskolino žmogui daug pinigų ir liepė, atnešus skolą, pašaukti: „Kas žino, kur tu esi?“ Grižęs namo, žmogus išmokėjo skolas. Jam pradėjo sektis ūkininkauti. Po kelerių metų nuėjo į mišką ir pašaukė: „Kas žino, kur tu esi?“ Tada užėjo audra, ir žaibas sutrupino ąžuolą, po kuriuo žmogus stovėjo. Atmerkęs akis, pamatė susilenkusį žmogelį, kuris pasakė, kad „Kas žino“ tik ką užmušė žaibas, o skolininkui liepė pinigus pasilikti sau [104, 6, 180]. Varniūnų k. (Bir­žų raj.) gyveno vargingas žmogus. Kartą eidamas susitiko nepažįstamąjį, kuris paklausė, ko jam trūksta. Kai žmogus papasakojo savo vargus, tas liepė eiti kartu su juo. Nusivedė žmogų į kalno vidų, kur buvo daug pi­nigų. Jų paskolino vargšui, sakydamas, kad, atėjęs grąžinti skolos, turi sušukti „Koop“. Kai atėjo laikas, žmogus paėmė statinę su pinigais, nuėjo į nurodytą vietą ir sušuko „Koop“. Trečią kartą pašaukus, balsas pasa­kė: „Koopas mirė. Ką turi, pasilaikyk sau“ [104, 6, 185]. Šių sakmių yra įvairių variantų.

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad gerąją dvasią, saugančią požemio lobius, užmuša Perkūnas.

Parašė dykai.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.