Baltų žinyčios vartai

0

Žuvis senovės lietuvių kasdienybėje ir pasaulėžiūroje

viršaitis gegužės 14, 2015 Gamta, Gyvūnija, Žvejyba

Doc. dr. Jonas Genys\\

Dažnai nutinka, kad vienas ar kitas mūsų kasdieninės aplinkos objektas gali turėti žymiai gilesnį turinį ir užimti svarbesnę vietą kultūros, atminties istorijoje, nei kad mes manėme. Taip atsitiko ir šiuo atveju, kuomet buvo pradėta rengti nacionalinės žuvies rinkimus.

Diskutuojant klausimais, kurie pretenduoja patekti į lietuvių ar Lietuvos tapatumo diskursą, svarbi tampa istorijos, kultūrinės tradicijos tema. Manome, kad konkrečiai šiuo – Lietuvos žuvies rinkimo atveju – įdomūs du pjūviai, galintys kažkiek lemti pasirinkimą: archeologinis ir mitologinis-tautosakinis. Kodėl? Todėl, kad svarbu, kokią žuvį senieji baltai – lietuviai – mėgo praeityje ir kokią vietą žuvis abstrakčiai ar kažkokia žuvis konkrečiai užėmė jų pasaulėjautoje.

Archeologiniai R. Rimantienės, A. Girininko, A. Butrimo ir kitų mokslininkų tyrimai suteikė pakankamai daug duomenų apie senąją baltų žvejybą, žuvis. Surinkti duomenys, pateikti apibendrinimai peržengia vien tik senojo verslo, žvejybos istorijos ribas ir virsta kultūros istorijos klausimu. Tokiam tyrimui svarbi ir baltų – lietuvių – pasaulėžiūros istorija, mitologija, tautosaka, kurioje buvo užfiksuotos archajiškos tikėjimo, dievų garbinimo formos, personažai, tarp jų ir žuvies vaizdinys.

Žvejyba, kaip svarbus verslas, ypač aktuali buvo pirmykštėse bendruomenėse: akmens, iš dalies ir žalvario amžiuje. Vėliau, įsigalint žemdirbystei, gyvulininkystei, žuvies ir žvejybos svarba kasdienybėje bei jos įvaizdis mitologijoje, tautosakoje silpnėjo, užleisdamas prioritetinę vietą žemdirbių pasaulėžiūrai, dievams.

Archeologų tyrinėjimai Šventosios, Nidos, Kretuono, Biržulio ežero rajone, kitose Lietuvos vietose suteikė pakankamai daug duomenų apie žvejybos būdus ir įrankius, žuvų įvairovę. Ypač išsamus žvejybos vaizdas formuojasi kalbant apie neolito laikotarpį (IV–II tūkst. pr. Kr. pradžia).

Kasinėjimų metu rastų žuvų kaulų osteologiniai tyrimai rodo, kad neolito žuvis-lyderė buvo lydeka. Jų kaulai sudaro net iki 88 proc. visų randamų žuvų kaulų. Sprendžiant iš Kretuono gyvenvietės (Švenčionių raj.) tyrimų, dar ir ankstyvajame bronzos amžiuje lydeka aiškiai dominavo. Iš 806 rastų žuvų kaulų 529 priklausė lydekai, likusieji – starkiui ir šamui. Lydekos būdavo iki 130 cm ilgio ir galėjo sverti iki 20 kg. Rasta iki 205 cm ilgio šamų ir iki 90 cm ilgio starkio kaulų. Osteologiniai senovinėse gyvenvietėse rastų liekanų tyrimai byloja, kad be aukščiau minėtų žuvų mūsų protėviai gaudė ir valgė beveik visas dabar žvejų sugaunamas ir mėgstamas žuvis: karšius, lynus, ešerius, perpeles. Ties Šventąja – buvusioje jūros lagūnoje – archeologai aptiko otų, plekšnių, menkių ir net tunų kaulų. Gal kiek netikėtas archeologų radinys – ruonių kaulai, rasti Lietuvos pajūrio archeologiniuose paminkluose. IV tūkst. pr. Kr. Šventojoje sumedžiotų ruonių kaulai sudarė 40 proc. visų aptiktų kaulų. Ruoniai buvo ne tik maisto, bet ir odos, taukų žaliava.

Stebėtinai gausūs yra archeologijos artefaktai, pasakojantys apie žvejybos įrankius ir žvejojimo būdus. Beje, nors ir patobulinti, visi jie žinomi ir legaliai ar nelegaliai naudojamai iki šių dienų. Suprantama, kad per amžius keitėsi medžiaga, iš kurios jie buvo gaminami, tobulėjo forma ir pan.

Seniausi kabliukai pagaminti iš kaulo, rago. Dalis jų neturi užbarzdų, tačiau vėlesni yra net su keliomis užbarzdomis. Pasitaiko kabliukų, skirtų labai didelėms žuvims. Didžiausių aukštis siekė net 9 cm. Geležies amžiuje ir vėliau juos pradėjo keisti geležiniai kabliukai. Retai, tačiau jų pasitaiko rasti senamiesčių, pilių kultūriniuose sluoksniuose ir kapuose. Atkreipkime dėmesį į kabliukus, rastus kapuose. Pagoniškuoju laikotarpiu įkapių dėjimas siejamas su animistine pasaulėžiūra. Taigi, tai yra žveją identifikuojantis artefaktas.

Labai archajiškas žvejybos įrankis, žinomas dar nuo akmens amžiaus pradžios, – kaulinis žeberklas. Vieni seniausių žeberklų pavyzdžių yra žinomi iš Bachmano dvaro vietovės šalia Klaipėdos. Senieji raginiai ar kauliniai žeberklai yra vienos dalies su viena ar dviem eilėmis užbarzdėlių. Jie visi panašūs, nepaisant to, kurioje Lietuvos dalyje buvo rasti. Panašiam žvejybos tipui kaip ir žeberklavimui galima priskirti Šventojoje rastas medines su kauliniu virbu šakes. Jų konstrukcija buvo net patogesnė už to meto žeberklų konstrukciją, kadangi jos labiau priminė jau tridantį žeberklą.

Matyt, populiariausias ir efektyviausias žvejybos būdas buvo žvejyba tinklais ir bučiais. Šie žvejybos įrankiai randami ir naudojami iki šiol. Per šimtmečius keitėsi tik medžiagos, iš kurių padarytas tinklas, plūdės, pasvarai. Seniausi tinklai nupinti iš liepos, karklų, viksvų karnų virvelių. Plūdės – iš beržo tošies, pušies žievės, keturkampio ar ovalo formos. Pasvarai iš pradžių buvo akmeniniai su išskaptuotais kraštais ar skylėmis, vėliau atsirado apskriti moliniai. Žvejojama buvo pastatomaisiais, traukiamaisiais-velkamaisiais ir net apsupamaisiais tinklais. Kasinėjimų metu rasta kūlių baldokų, kurie buvo naudojami į tinklus baidyti žuvims.

Daugiausia tyrinėtose Šventosios ir Kretuono gyvenvietėse rastos bučių liekanos. Jie būdavo iki kelių metrų ilgio. Tikėtina, kad jų efektyvumas apsirūpinant maistu buvo didelis.

Archeologai randa irklų, iš medžio kamieno išskaptuotų luotų, kurie žvejybai buvo naudojami nuo akmens amžiaus iki pat XIX a. Vienas įspūdingiausių luotų yra rastas Platelių ežere ir datuojamas XVI a. Jis eksponuojamas Lietuvos jūrų muziejuje. Galima paminėti Šventojoje rastą luoto miniatiūrą. Ji neabejotinai yra akmens amžiaus Šventosios žvejų praktikuotos magijos ritualo priemonė ir magijos kaip tikėjimo formos pavyzdys.

Kalbant apie žuvies įvaizdį pasaulėžiūroje, pirmiausia tenka pasakyti, kad etnologų, mitologijos tyrinėtojų, menotyrininkų darbuose žuvies įvaizdžio, funkcionavimo kultūrinėje erdvėje tema aptarta tik fragmentiškai ir laukia naujų sisteminių tyrimų. Tad šio teksto rėmuose apsiribosime tik keliais istoriografiniais pastebėjimais.

Kelis tūkstantmečius visa gyvoji žmogų supusi aplinka per totemizmą, fetišizmą ir kitų gamtos reiškinių ir objektų garbinimą formavo dvasinės kultūros pamatą. Palaipsniui senosios tikėjimų formos peraugo į pagonybę, kaip religinę sistemą su jai būdinga struktūra, ritualais, žynių sluoksniu, šventyklomis. Turimi šaltiniai leidžia teigti, kad ankstyvojoje baltų pasaulėžiūroje žuvis užėmė ne pačią svarbiausią, bet neabejotinai reikšmingą vietą.

Seniausias to paliudijimas – etiologinės sakmės ir jose pateikiamas pasaulio sukūrimo siužetas, jo struktūros modelis, pakankamai gerai žinomas kosmologinio, pasaulio medžio pavidalais. Jis matomas lietuvių liaudies mene: koplytstulpiuose, verpstėse, skrynių puošyboje ir pan. Etiologinėje sakmėje plokščias pasaulis, kurį iš iš vandens gelmės ištraukto grumsto sukūrė dievas, laikosi ant žuvies peleko. Analogiška šios sakmės vizualizacija – kosmologinis motyvas – matoma ant M. K. Čiurlionio nacionaliniame muziejuje saugomos prieverpstės. Joje pavaizduotas kalnas, kuris laikosi ant milžiniškos žuvies (J. Vaiškūnas, 2005). Iš kalvos į dangų stiebiasi medis, kuris kai kuriose sakmėse įvardijamas stipinu. Jis laiko dangų, kad neužkristų ant žemės. Taigi, šiuos du elementus, t.y. medį ir žuvį, tridalio pasaulio struktūros modelyje galima traktuoti ypatingai svarbiais pasaulio stabilumo, jungties garantais.

Reikėtų pridurti, kad žuvis senojoje baltų pasaulėžiūroje figūruoja ne tik pasaulio struktūros modeliuose, bet ir įvairaus siužeto dainose, padavimuose ir kt. Čia randame ešerį, lydeką, lyną, plekšnę.

Gana dažnai sutinkama tautosakinė žmogaus metamorfozė – jo virtimas žuvimi. Štai kad ir toks pavyzdys:

Virscia žuvełi, / Plaukcia pėr marełėm. / Krašti marelių Du ribokai stovi. / Ak, dzievuli mana, / Nedałėłe mana (N. Laurinkienė, 1990).

Mergelė dainose nori pavirsti lydekėle, raganos neretai pasiverčia karosais, lydekomis, raudėmis.

Sakmėse žuvys turi ir tam tikras charakteristikas. Lydys-lydeka vaizduojamas ežerų ir upių karaliumi, lynas apibūdinamas kaip tinginys.

Reziumuojant galima pasakyti, kad archeologiniai ir tautosakiniai šaltiniai patvirtina, kad ypač gėlųjų vandenų žuvys užėmė svarbią vietą baltų kasdienybėje, mitybos racione. Būtina pridurti, kad pajūrio gyventojai taip pat nuo seniausių laikų gaudė, valgė ir jūrines žuvis. Tautosakos šaltiniai patvirtina, jog žuvies įvaizdis užėmė reikšmingą vietą ir senovės baltų pasaulėžiūroje. Nors ir prarasdamas kai kurias savo semantines reikšmes, jis išsilaikė iki pat XVIII–XIX a., kuomet buvo užrašytos žuvį mininčios dainos, padavimai.

© 2015, viršaitis. All rights reserved.