0

Gilinant baltų proistorės tyrinėjimų vagą (2)

gegužės 30, 2015 Archeologija, Archyvai, Baltų pasaulėžiūra

Su prof. dr. Eugenijumi JOVAIŠA kalbėjosi Gediminas Zemlickas.

Tęsinys. Pradžia čia

Antropologai lengvai atsakys.

Ką daryti, jeigu išlikę tik griaučių fragmentai, iš kurių sunku spręsti apie lytį? Dažnai ir griaučių nėra, o įkapės tokios, kad pagal jas lyties neišskirsi – nėra tipiškos vyrų ar moterų atributikos. Vyrų atributai – kalavijas, ietigaliai, kovos kirvis, moterų – yla, papuošalai ir pan. Beje, pastaruosius vertinti reikia atsargiai, nes vyrai taip pat nešiojo antkakles ir kitokius papuošalus. Užtektų prisiminti, kad Antikos laikų vyrai puošėsi antkaklėmis ir dailiomis apyrankėmis. Antropologai taip pat susiduria su sunkumais: lyties skirtumai griaučiuose ryškūs maždaug nuo 18 metų. Kol tokio amžiaus nesulaukta, antropologai taip pat negali būti tikri, kokiai lyčiai priklauso rastieji griaučiai. Ką daryti su vaikų ir paauglių išskyrimu? Jau nekalbu apie naujagimius ir kūdikius. Vadinasi, didelės dalies informacijos, susijusios su lytimi, tiesiog nėra. Ir čia atsiranda patikimas metodas paremtas erdviniu mirusiųjų orientavimu. Jį panaudojus pavyko atkurti labai daug svarbios informacijos. Tai neįkainojamos vertės medžiaga socialinės istorijos tyrinėtojams. Štai praktinis pavyzdys: kapinyne per 200 metų palaidota 342 žmonės. Atrodytų – didelis kapinynas. Tačiau panaudojus vadinamąją Geivalo formulę, antropologai priėjo prie išvados, kad ji ne tokia ir didelė – maždaug 50–60 asmenų bendruomenė per tą laiką galėjo palikti tokio dydžio kapinyną. Norint gauti tokį rezultatą, į formulę reikia įrašyti vyrų, moterų, berniukų ir mergaičių reikšmes… Todėl pasiūlytas lyties identifikavimo metodas įgauna didelę praktinę vertę. Tai statistikos ir gamtamokslinių išdavų pasekmė. Nieko panašaus ligi tol nebuvo daryta.

Centrinės Lietuvos I–VI a. kapų, orientuotų į Saulės tekos taškus, pasiskirstymas pagal metų laikus

Centrinės Lietuvos I–VI a. kapų, orientuotų į Saulės tekos taškus, pasiskirstymas pagal metų laikus

 

Proistorė istorikams – ne istorija?

Net tarp mokslo žmonių pasitaiko, kad jie domisi tik tuo, kas priklauso jų tyrimų sričiai, tarsi bijotų per toli nukrypti nuo savojo mokslo. Jūsų patirtis rodo, kaip svarbu domėtis ir kitomis sritimis.

Uždarumas ir iš to kylantis interesų siaurumas net labai paveikė istorikus. Pasakysiu daugiau: Lietuvoje tėra gal tik keli istorikai, kurie rimtai žvelgia į mūsų proistorę ir ją vertina. Kitiems tai – ne istorija. Tad nėra ko stebėtis, jeigu jie padaro nemenkų klaidų savo darbuose, nes nesuvokia pagrindo, ant kurio senoji kultūra išaugo ir kurią jie nagrinėja.

Kitaip tariant, nagrinėja kultūrą be pamatų. Apskritai kur tie pamatai glūdi, kada prasideda istorija?

Prasideda nuo žmogaus atsiradimo.

Mums aiškino, kad prasideda nuo rašytinių šaltinų ir nuo Herodoto – istorijos „tėvo“.

Tai profesionalus istorikų aiškinimas. Nemanau, kad jis teisingas ir štai kodėl. Tik dalis istorijos tiriama nuo rašytinių šaltinių pradžios, be to, labai menka dalis. Ypač kai nenorima semtis žinių iš kitų sričių ir pasidomėti, kuo jų tyrimai gali padėti. Proistorė yra ta pati istorija, o archeologija – savarankiška istorijos mokslo šaka. Jos savarankiškumo istorijos mokslų sistemoje yra tiek, kiek ji turi savo tyrinėjimų objektą – senuosius paminklus, tikslą – rekonstruoti seniausiąją, dažniausiai ikirašytinę istoriją ir savus tyrimo metodus. Per rašytinius šaltinius giliausios praeities neištirsi, todėl reikia naudoti kastuvus, šepetėlius, mikroskopus, gamtamokslinių tyrinėjimų metodus. Deja, dažnas istorikas, kuris rašo apibendrinančius dalykus, užgriebia proistorės dalykus kartais nepasidomėjęs naujausiais tos srities laimėjimais.

Kai archeologija ir etnografija viena kitą papildo

Kita vertus, mokslas prasideda ten, kur esama tam tikros interesų ir tyrinėjimų atskirties: gretutinis objektas – tai ne mano objektas. Kol šio suvokimo nėra, negali būti ir mokslo.

Visiškai teisingai. Kitaip ir būti negali. Dažnai painiojami du skirtingi dalykai – pasirinktojo reiškinio tyrimas, rezultatų sklaida ir panaudojimas. Kai tiri, įsigilini tiek, kad suvoktum esmę. O kai ištiri, gauni patikrintus rezultatus, gali kelti hipotezes. Tada ateina laikas savo rezultatus lyginti su daugeliu kitų dalykų. Būtent taip ir elgiausi. Tyrinėdamas Vidurio Lietuvos I–IV a. mirusiųjų laidojimų kryptis gavau rezultatą, kurį norėjau suprasti: kodėl vienomis kryptimis palaidotų mirusiųjų randama labai daug, o kitomis kryptimis – labai mažai. Paaiškėjo, kad pagal saulės laidos kryptis palaidojimų krypties dažnio pikai susidaro rudenį apie spalio mėnesio pabaigą ir prieš ankstyvą pavasarį – maždaug nuo vasario. Tada griebiausi medicinos mokslų. Ką apie mirtingumą sako medicina?

Išsekusio organizmo rezultatas – didesnis mirtingumas?

Po žiemos – didesnė tikimybė užsikrėsti užkrečiamomis ir vidurių ligomis, padaugėja peršalimų. Juk neatsitiktinai gydytojai kartais įspėja apie padidėjusios kosminės radiacijos pavojus, rekomenduoja vengti ilgiau būti saulėje ir pan.

Saulės, Mėnulio ir Mažųjų Grįžulo Ratų kulto stiprumas I–V a. (Centrinėje Lietuvoje)

Saulės, Mėnulio ir Mažųjų Grįžulo Ratų kulto stiprumas I–V a. (Centrinėje Lietuvoje)

O kodėl mirtingumas padidėdavo rudenį?

Apie spalio pabaigą. Kodėl – iki galo nepavyko išsiaiškinti. Gal neatsitiktinai Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės buvo minimos per patį mirčių dažnio piką – lapkričio 1 ir 2 dieną. Taip pat ir Užgavėnės sutampa su prasidedančiu pavasariu, t. y. antruoju mirtingumo piku. Pranė Dundulienė, aprašinėdama Užgavėnes, pabrėždavo: daug dalių turėjo Užgavėnių šventė, viena iš jų – laidotuvių inscenizacija. Visi ritualai atėjo iš seniausių laikų. Mirusiuosius laidota visais metų laikais, tačiau daugiausia – spalio pabaigoje ir vasarį.

Mirusiųjų neskubėdavo atiduoti žemei. Kuo žymesnis mirusysis, tuo ilgiau stengiamasi jo kūną išlaikyti, kad giminės galėtų susirinkti ir pagerbti išeinantįjį. Proistorėje žinomas 40 dienų tarpšventinis ciklas. Visai įtikima, kad mirusiųjų tame tarpšventiniame cikle nelaidojo. Įrengdavo laikiną kapą, o tikrosios laidotuvės vykdavo švenčių metu. Pagaliau prisiminkime istorijos moksle žinomus ir užfiksuotus faktus. Skitų karaliui mirus, jo kūnas buvo vežiojamas pusę metų, kol Skitija atsisveikindavo su savo valdovu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiūnų laidotuvėms buvo ruošiamasi metus ir daugiau. 1640 m. miręs Kristupas II Radvila buvo palaidotas 1641 m. pavasarį. Tiek laiko reikėjo, kol buvo paruoštas jo kūnas, įkapės, pasirengta iškilmingai laidojimo ceremonijai. Ką visa tai reiškia žvelgiant iš XVII amžiaus patirties į I–IV amžiaus gilumas? Žmonės buvo sukaupę daug mirusiojo kūno išlaikymo patirties. Archeologinėje praktikoje pasitaikė toks faktas: tyrinėjant Dauglaukio kapinyną Tauragės rajone 38-ajame kape atidengėme skobtinį karstą, kuriame buvo daug išlikusios organinės medžiagos. Tą medžiagą nuvežiau į Vilnių, kur ją tyrinėjo jau amžiną atilsį Eugenija Šimkūnaitė. Štai ką ji man išaiškino.

Ant skobto medžio buvo užtepti gyvulinės kilmės klijai, ant jų užklotas didžiulis sluoksnis ajerų, ant jų vėl vilnonė marška. Į taip išklotą karstą įdėtas mirusiojo kūnas. Taigi natūrali dezinfekcinė medžiaga buvo dedama į III a. vidurio skobtinį karstą Dauglaukio kainyne. Ką ir kalbėti apie IX a., kai laidojimo papročius įspūdingai aprašė Vulfstanas. Šis Anglijos karaliaus Alfredo Didžiojo pasiuntinys apie 890–893 m. lankėsi aisčių prekybos centre Truso (Drūsoje) ir aprašė vietos gyventojų papročius, gyvenimo būdą ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, kad aisčiai moka vasarą ledą daryti. E. Šimkūnaitė patvirtino: taip, yra augalų, kuriuos įdėjus į vandenį pasidaro ledas. Labai gailiuosi, kad tada iš E. Šimkūnaitės neiškvočiau konkrečių dalykų, bet ji Vulfstano aprašytus dalykus patvirtino.

Lyg ir paprasti dalykai, kuriuos mums primena etnografija ir istorija. Skirtingų faktų siejimas į visumą nuveda gilesnio pažinimo link, padeda archeologiją susieti su gyvenimu. Štai šis etapas – tyrinėjimų rezultatų ir išdavų sklaida, lyginimas su kitais mokslais – gali suteikti labai svarbių ir naujų žinių, kurių vien savojo mokslo ribose gal ir nepavyktų gauti.

Mūsų kartos atmintyje dar buvo daromos specialios žeminės – ledaunės, į kurias buvo suvežamas iš ežerų žiemą pjaunamas ledas, apklojamas storoku šiaudų sluoksniu. Tas ledas išbūdavo visą vasarą. Tose ledaunėse galima buvo saugoti mėsą ir kitus maisto produktus.

Kairėnų dvaro ledaunė

Kairėnų dvaro ledaunė.foto bikelis.lt

Grindys dažnai  būna apsemtos vandeniu

Kairėnų dvaro ledaunė.Grindys dažnai būna apsemtos vandeniu.foto bikelis.lt

Žinoma, tų būdų galėjo būti įvairių. Ne vien apie ledą kalba. Būta ir kitokių patyrimų, rodančių gilias proistorės žmonių žinias. Sargėnų kapinyno (Kauno miesto teritorija) tyrinėtojai susidūrė su žmogaus kaukolės trepanacija. Kalbame juk apie II a. po Kristaus. Prašome nesistebėti.

Stebiuosi tik dėl to, kad paminėjote Sargėnų kapinyno radinį. Dar tarybiniais laikais buvo daug rašoma apie sunkiai mokslo paaiškinamus dalykus: grynos geležies nerūdijančią koloną Indijoje, rastas senovės žmonių kaukoles su trepanacijos požymiais. Kad galvos smegenų operacijos buvo sėkmingos, rodė operuotos kaukolės vietos kaulėjimo požymiai. Sargėnų kapinyno radinys rodo, kad žmoniją stebinančių praeities „stebuklų“ būta ir Lietuvos teritorijoje.

Apie senovės žmonių kaukolių trepanacijas yra rašęs latvių tyrinėtojas Derums. Jis parašė knygą apie seniausių laikų gydymo būdus Baltijos regione.

Norint visa tai paaiškinti kosminių ateivių latvių tyrinėtojui neprireikė?

Be ateivių apsiėjo ir dvylikos serijų televizijos filmo Roma kūrėjai. Vienoje iš serijų buvo parodyta, kaip romėnai atlikdavo kaukolės trepanaciją. Siaubingas vaizdas, bet trepanacija padaryta. Ant operuotos kaulo vietos uždėjo bronzinę plokštelę ir žmogus toliau gyveno. Sargėnų kapinyne rastosios trepanacijos pavyzdys verčia atsakingiau vertinti savo seniausių protėvių gebėjimus. Mes pernelyg linkę savo praeitį kartais net suniekinti.

I–II a. Sargėnų kapinyno moterų kapų pasiskirstymas pagal metų laikus ir kapinyną supantis horizontas (tarp 48°00’ ir 135°45’)

I–II a. Sargėnų kapinyno moterų kapų pasiskirstymas pagal metų laikus ir kapinyną supantis horizontas (tarp 48°00’ ir 135°45’)

I–II a. Sargėnų kapinyno vyrų kapų pasiskirstymas pagal metų laikus ir kapinyną supantis horizontas (tarp 228°00’ ir 315°45’)

I–II a. Sargėnų kapinyno vyrų kapų pasiskirstymas pagal metų laikus ir kapinyną supantis horizontas (tarp 228°00’ ir 315°45’)

Bet šį akmenuką, mielas profesoriau, jeigu norite mesti, taikyti reikėtų į Jūsų paties kolegų daržą. Iš ko, jeigu ne iš kai kurių istorikų ir sklinda kartais, švelniai sakant, ne visai pagarbus požiūris į mūsų tautos praeitį.

Manau, daugeliui žmonių, kurie Taikomosios dailės muziejuje pamatė Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtą parodą Baltų menas, atsivėrė akys į tikrąjį baltų proistorės meną. Vadinasi, ir į žmogų, kuris kūrė tą meną. Paroda Baltų menas turėtų būti didžiulė pamoka mums visiems, o ypač mūsų praeities niekintojams. Jiems siūlyčiau sėsti ant savo dviratukų, pasiimti veikalą Baltų menas ir važiuoti į Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Švedijos muziejus. Tegu ten ieško tokio meno, kokį yra sukūrę baltai. Įsitikins, kad nė per žingsnį mūsų protėviai nebuvo atsilikę nuo visų kitų kaimyninių kraštų.

Archyvai mokslasplius.lt

Šaltinis „Mokslo Lietuvos“ straipsniai (2009) » 2009 m. rugsėjo 17 d. Nr. 16 (416)

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.