0

Paslaptinga druidų visuomenė

liepos 10, 2015 Druidai

Druidų pasaulėžiūra ir šventės artimos senųjų lietuvių ir prūsų. Pagoniškas tikėjimas Airijoje ir Galijoje turi labai daug panašumų su senovės lietuvių dievų, medžių garbinimu. Nepaisant to, kad pagonišką tikėjimą išpažįsta palyginus nedaug žmonių, tačiau druidų išmintis nesenstanti ir iš jos turėtų ko pasimokyti visi pasaulio gyventojai.

An_Arch_Druid_in_His_Judicial_Habit

Nuo III amžiaus prieš Kristų keltų žyniai druidai rinkdavosi aplink šventą ugnį ir su pagarbia baime stebėdavo žvaigždėtą dangų naktį ir pranašišką Saulės patekėjimą. Tyrėjai iki šiol ginčijasi, kokia žodžio druidas tikroji reikšmė. Manoma, kad jis kilo iš senosios airių kalbos žodžio „drui“, kuris reiškia ąžuolų vyrus. Tačiau druidų pavadinimas galėtų būti siejamas ir su senovės Graikijos miško dievais ir medžių dvasiomis, nimfomis Driadėmis. Įdomu tai, kad galų kalboje „druidh“ reiškia protingą žmogų arba burtininką. Sanskrite „Dru“ – tai mediena.

Kažkada druidų žyniai gyveno visoje Britaniją ir Galiją. Jie turėjo neribotą valdžią, nuo jų priklausė, kils karas ar bus sudarytos paliaubos. Jie buvo laikomi tarpininkais tarp žmonių ir dievų. Druidai vadovavo, remdamiesi gamta ir jos įstatymais. Gilinosi į geografiją, fizinius mokslus, gamtos teologiją ir astrologiją. Išmanė liaudies mediciną, mokėjo gydyti vaistažolėmis. Anglijoje ir Airijoje archeologai kasinėjimų vietose yra net radę elementarių chirurginėms operacijoms skirtų įrankių.

Druidų žyniai buvo ir gydytojai. Norėdami, kad pasveiktų ligonis, jie pasitelkdavo magiją, vaistažoles ir stebuklingus eliksyrus. Universaliais vaistais nuo visų ligų jie laikė amalą ir gyvatės kiaušinius, nes jie traukia astralinę šviesą. Amalas nupjaunamas atliekant tam tikrus ritualus, kurie sustiprina jo natūralias galias ir įmagnetina. Iš tokio medžio lapų, žiedų, vaisių, žievės ir šaknų paskui daromos tinktūros ir kiti mišiniai.

Amalui simbolinę reikšmę keltų gentys teikė dar ir dėlto, kad šis medis dažniausiai išauga ant ąžuolo. Šį medį druidai garbino kaip aukščiausiąją dievybę, todėl viskas, kas ant jo užauga taip pat yra šventa. Tam tikru metų laiku, atsižvelgiant į Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių padėtį, vienas iš druidų kopdavo į ąžuolą, rankose laikydamas auksinį, pašventintą pjautuvą. Parazitinis medis būdavo nupjaunamas ir metamas žemėn ant specialiai tam tikslui patiesto balto audeklo, kad neprisiliestų prie žemės ir nebūtų įkrautas neigiama jos energetika. Paskui po ąžuolu būdavo paaukojamas baltas bulius dievams.

Druidų klestėjimo laikais egzistavo labai slaptos žynių mokyklos. Mokytojai neturėjo jokių rašytinių šaltinių, savo išmintį atrinktiems kandidatams perduodavo žodžiu. Druidų mokykloje žyniai priklausė trims luomams. Žemiausias, bet garbingas luomas buvo vadinamas Ovatais (Ovydd). Į jį žyniai patekdavo be jokių išankstinių apsivalymų ir pasiruošimų. Jie rengdavosi žaliai, nes druidų nuomone, žalia – tai mokslo ir žinių spalva. Jie šiek tiek išmanė mediciną, astronomiją, poeziją ir kartais muziką. Į šį luomą jie būdavo priimami dėl išskirtinių gabumų ir žinių apie supantį pasaulį.

Vidurinysis druidų luomas buvo Bardų (Beirdd). Jie vilkėdavo dangaus mėlynumo drabužius, reprezentavo harmoniją ir tiesą. Jie turėjo bent iš dalies mokėti atmintinai dvidešimt tūkstančių druidų šventos poezijos eilučių. Jie dažnai vaizduojami su primityviomis britų ir airių arfomis – instrumentu, kurio stygos pagamintos iš žmonių plaukų. Arfa turėdavo tiek stygų, kiek yra šonkaulių vienoje žmogaus kūno pusėje. Bardai paprastai tapdavo kandidatų į žynius mokytojais. Naujokai dėvėdavo dryžuotus drabužius, trijų šventų spalvų – mėlynos, žalios ir baltos.

Aukščiausias luomas buvo druidų (Derwyddon). Jie laikydavo religines apeigas ir tarnaudavo žmonėms. Jie visada vilkėdavo baltai, nes ši spalva simbolizuoja sielos tyrumą ir Saulę.

priekavos.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.