Baltų žinyčios vartai

0

Menininkas bando įminti nuosavame miške atrasto akmens mįslę

viršaitis rugpjūčio 2, 2015 Akmenys, alkai

Vilnietis menininkas Paulius Arlauskas savaitgaliais skuba į Ukmergės rajone Rizgonių kaime esančią iš tėvų paveldėtą sodybą ir bando įminti čia neseniai aptikto mistinio, iš amžių glūdumos išnirusio akmens paslaptis.

Vyras taip įsitraukė į šią veiklą, jog radinį pavadino Kauko akmeniu ir socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė jo profilį.

„Net neabejoju, kad prie to akmens senovės žyniai su vaidilutėmis linksmindavosi arba kokias nors religines apeigas atlikdavo.

Kiek domėjausi, analogų šiam archeologiniam radiniui Lietuvoje nėra“, – sakė 49 metų P.Arlauskas.

2,7 metro ilgio, 2,2 metro pločio, virš 1 metro virš žemės paviršiaus iškilusį ir apie 15 tonų sveriantį granito riedulį su petroglifais – su priešistorinėmis kultūromis siejamais išraižytais ženklais vyras atsitiktinai surado prieš dvejus metus tvarkydamas šalia sodybos stūksantį nuosavą 4 hektarų mišką.

Radinys buvo apaugęs samanomis, užverstas nukritusiomis šakomis bei apraizgytas medžių šaknimis. Vieno jo šono iki šiol nesimato dėl įsirėžusių medžių, kuriems gali būti 40–70 metų, kamienų ir šaknų.

Akmens paviršiuje matyti įmantrūs, niekada nematyti ženklai: ratų, spiralės formų raižiniai. Vieno kraštinio apskritimo centre matyti tarsi įspausta pėda, o viename šone – vertikalūs rėžiai, tarsi tas akmuo būtų iš kažkur čia atvilktas.

P.Arlauskas tikina, kad šio darbo ėmėsi vedamas kažkokio pasąmonės srauto – pirmiausia jį sudomino vietovardžiai.

„Pagal 1815 metų Ukmergės dekanato žemėlapį Rizgonys vadinosi Rizgainiais. Iš šaltinio per mišką link Šventosios upės teka Malkupio upelis, kurio tekėjimo kryptis neįprasta – prieš saulę, į rytus. Be to, Malkupis prateka pro Kaukakalnį, aukščiausią vietą šioje apylinkėje. Dar sužinojau, kad vietiniai niekada neleisdavo vaikų į šį mišką. Kalbama, kad, matyt, tai buvusi šventa vieta.

Taigi, kai su kastuvu rankose įsibroviau į niekada netvarkytą brūzgyną, netrukus išgirdau „stukt, stukt“. Taip jį ir atkasiau, atidengiau“, – pasakojo sodybos šeimininkas.

Draugų padedamas, P.Arlauskas ėmėsi iš brūzgynų valyti ir aplink radinį esantį plotą. Pamažu, vienas po kito prieš juos išniro ir daugiau keistų formų bei raižiniais paženklintų gerokai mažesnių akmenų.

Kol kas atidengta maždaug 20 akmenų. Jie tarpusavyje išsidėstę per atstumą taip, kad sudaro tam tikras linijas, puslankius.

„Vienas akmuo su dviem įspaustomis pėdomis, kitas tarsi su sparnais, trečias – tarsi su žuvimi, o dar vienas – lyg su mėnuliu. Ne viename jų matyti išskaptuota „V“ raidė.

Spėjame, jog jie galbūt buvo tarsi kokia nuoroda, vedanti iki to didžiojo akmens.

Kai tą „motininį“ akmenį fotografavau naktį, jis žvilgėjo – vietomis yra žėručiu padengtas“, – sakė P.Arlauskas.

Bandydamas sužinoti, kokią gi žinią siunčia rasti akmenys, menininkas pagalbos kreipėsi į šios srities žinovus, tačiau nė iš vieno konkretaus atsakymo taip ir neišgirdo.

„Kadangi profesionalai nieko nesako, o mėgėjai nežino, ėmiausi pats atsakymų ieškoti.

Skaitau visokias kronikas, studijuoju Veprių istoriją, o socialiniame tinkle „Facebook“ kviečiu visus pabūti laiko turistais ir pabandyti įminti Kauko akmens paslaptis. Juk tik supratę praeitį, geriau suprasime save“ , – teigė jis.

 

Klaipėdos universiteto archeologas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausias mokslo darbuotojas dr. Vykintas Vaitkevičius:

„Rizgonyse lankiausi 2012 metų rugpjūtį. Vietovė nuošali, bet įdomi. Tas akmuo upelio pakrantėje guli nuo ledynmečio. Nuostaba apėmė tiek jį pamačius, tiek dabar, žvelgiant į nuotraukas.

Nedrįsčiau teigti, kad jį ir kitus šalia esančius akmenis iš vienos vietos į kitą čia kilnojo žmogus. Tačiau ženklai akmens paviršiuje tikrai iškalti. Kalstymo žymės akivaizdžios, tačiau ženklų, deja, nėra su kuo palyginti.

Dar vienas šiek tiek panašus akmuo yra Dapšiuose (Mažeikių r.). Jis gulėjo piliakalnio, vadinamo Alkos kalnu, papėdėje, o vėliau buvo perkeltas į gyvenvietę. Internete jo nuotrauką galima išvysti surinkus pavadinimą „Dapšių akmuo“.

Didelis geografinis atstumas, vieno ir kito akmens išskirtinumas neleidžia kurti kokių nors sąsajų tarp jų. Manau, jog jų išvaizdos panašumas yra atsitiktinis.

Tikimybė, kad šie du akmenys yra senovės lietuvių religijos palikimas, nedidelė. Tačiau tokios galimybės atmesti negalima. Gali būti, kad pirminė jų paskirtis jau seniai pamiršta, o ženklai buvo įtraukti į mitologijos lauką ir akmenis imta laikyti paslaptingomis lobių slaptavietėmis.

Turtus baltų mitologijoje saugo požemio, visų žemės išteklių (taip pat ir pinigų) bei mirusiųjų dievas – Velinas, kurį krikščionybė sutapatino su piktąja dvasia ir pavertė Velniu.

Paieškų kelią galėtų patikslinti ir papildyti išsamesni aplinkos žvalgymai, tačiau archeologiniai tyrimai Rizgonyse kol kas nėra suplanuoti.“

Kauko arba Rizgonių akmuo yra Veprių meteoritinio kraterio centre. Šis smūginis krateris atsirado maždaug prieš 160 milijonų metų, kai į žemę trenkėsi 200–600 metrų skersmens meteoritas.

Jo išmuštos duobės gylis siekia daugiau negu 550 metrų, o vidutinis skersmuo – 8 kilometrai.

Kraterio egzistavimą patvirtina kelių šimtų metrų gilyje po žeme esančios uolienos.

Šaltinis lrytas.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.