0

Vyžuonėlių dvaro valdose (3)

rugpjūčio 16, 2015 Kultūra, Kūrėjai ir kūryba, Leidiniai

Antanas GASPERAITIS\\Tęsinys. Pradžia čia.

Vyžuonos upės, atitekančios nuo Utenos tik kitu, Krašuonos pavadinimu, paliose, arti plento į Vyžuonas, medžiais apsodintas keliukas veda į garsiąsias mūsų krašte Vyžuonėles, į buvusį dvarą. Šią vietovę išgarsino didžiojo rusų dailininko Iljos Repino atvykimas 1893 metų spalio mėnesį, kai jis, važiuodamas į Vakarų Europą, užsuko čia pas savo mokinę dailininkę Marianą Veriovkiną, gyvenusią savo tėvo Vladimiro 1879 metais iš vieno turtingiausių Lietuvos dvarininkų Edvardo Čapskio įsigytame dvare, kurį Veriovkinai gavo kaip dovaną ir pavadino jį Blagodat vardu.

Regina Vaitkevičiūtė-Januškevičienė prisimena, kaip jos tėvas Vincas su šeima gyveno Veriovkinų dvare. Kumečiavo.

„Piotras turėjo du sūnus: vyresnysis Vladimiras mokėsi karo akademijoje, o jaunėlis Petia pažų korpuse. Vyresnioji dukra Natalija buvusi didelė demokratė, draugavo su samdiniais, studentais, kurie nuolat čia lankėsi; draugavo ir su baltarusiais, atvažinėjančiais statyboms.“ Regina atsiminimuose rašė: „Kai gubernatorienė išvažiuodavo į Peterburgą arba į svečius, bėgdavome drauge į vakarėlius… Ji buvo iš prigimties labai gera, patrauklios išvaizdos ir narsi, mokėjo daug liaudies ir revoliucinių dainų. Po 1917 m. revoliucijos Nata pasiliko Rusijoje. Kartą mudvi susitikome eilėje prie duonos. Karo metu ji buvo gailestingoji sesuo, o paskui kažkur dingo… Jaunesnioji – Marija – buvo į motiną: išdidi, tikra aristokratė. Ji mokėsi kilmingųjų mergelių institute… Vladimiras ir Petia man meilindavosi, kviesdavo į pasimatymus…

Linos Narčienės nuotr., Vytauto Ridiko nuotr.

Linos Narčienės nuotr., Vytauto Ridiko nuotr.

Nors Kauno gubernatorius Veriovkinas dar gerokai prieš pirmąjį imperialistinį karą laikė save „demokratu“, bet Lietuvos liaudis neužmiršo 1905 m. sausio, kada Veriovkinas malšino revoliuciją, mėgindamas „pažadais“ nuraminti darbininkus, o paskui tie „pažadai“ pavirto dragūnų karfais ir policijos kulkomis.“

Toliau Regina pasakojo tokį atsitikimą, kai sykį buvo švenčiama kasmetinė Veriovkino vardo diena – Petrinės.

„Mano tėvas lakstydavo po visą sodybą, žiūrėdamas tvarkos. Ponai išeidavo į terasą, o samdiniai sudainuodavo „Ilgiausių metų“. Paskui jaunimas imdavo šokti. Atsimenu, kaip Nata šoko hopaką su vienu rusų darbininku. Vladimiras pasičiupo mane už parankėsir nusivedė į altaną. Pasirodo, ten manęs laukė butelis šampao, gabalas torto ir dėžė saldainių. Nespėjus pasivaišinti, įpuolė tėvas, sviedė šampaną į kampą ir išsitempė mane už kasų, sugėdintą parsivedė namo ir užrakino prigrasinęs: „Dar sykį pamatysiu su tuo ponaičiuku – nušausiu.“

Adomas pasakojo, kad Piotro brolis Daugpilyje buvo prokuroru ir labai girtuokliavo.

Net ir Piotro sūnus pragėriojęs malūną prie Utenos.

Piotras turėjo reumatą kojose – lipdamas į lineiką išmesdavo koją. Vasaromis važinėjo į užsienį gydytis purvo voniose.

Turėjo daug knygų, paveikslų, matyt, ir sesers pieštų. Pats iš stoties parsiveždavo knygas. Tarną Joną Tuziką dukros siųsdavo į Uteną pirkinių. Liepdavo ir jo žmona. Samdinys Vasiliauskas prižiūrinėjo inspektus.

Gyvenamasis pastatas dvare buvo medinis, su ornamentais. Tvartai raudonplyčiai. Už tvartų senieji pakajai. Parke palaidojo Piotro sūnų Piotką. Toje parko vakarinėje dalyje, ties dideliais medžiais. Vėliau ten po šio karo minėtoje vietoje padarė technikos parką. Nei kapo, nei medžių neliko.

Būdamas Kauno gubernatoriumi P. Veriovkinas leido Utenos krašte tengti lietuviškus vakarus, padėjo pastatyti pirmąją gerą ligoninę Utenoje, įsteigti valstybinę miesto mokyklą. Dar jaunas, grįžęs iš Rusijos, Juozas Petrėnas, būsimas rašytojas, nuvykęs pas Veriovkiną, prašyti leidimo surengti lietuvišką vakarą. Vėliau „Dienoje“ parašė apybraižą „Gubernatoriaus dvaras“. Nuo 1912 m. P. Veriovkinas buvo paskirtas Vilniaus gubernatoriumi, o 1914 m., prasidėjus karui, su gubernatūra evakavosi į Dysną. Po bolševikų perversmo įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, kur nuo sušaudymo jį išgelbėjo lietuvių socialdemokratų veikėjai. 1919 m. jisai grįžo į Lietuvą, į Blagodat dvarą, tarpukariu pavadintą Laimučių-Vyžuonėlių dvaru.

Tyrinėdama Piotro sesers dailininkės Marianos Veriovkinos kūrybą, meno istorikė dr. Laima Laučkaitė, išstudijavusi M. Veriovkinos laiškus, saugomus Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, atrado juose didelį Marianos prisirišimą prie Vyžuonėlių, vietos gyventojų, jos pagalbą jiems. Brolis Piotras irgi palaikė draugiškus santykius su lietuvių atgimimo veikėjais, tokiais kaip J. Basanavičius, A. Smetona. Marianos, tolerantiškos demokratės, ir jos brolio pažiūras dr. L. Laučkaitė įvertina taip: „Marianos išdėstytą negailestingą aukštesniojo visuomenės sluoksnio (valdininkų, pirklių, dvarininkų, kariškių) dvasinės krizės diagnozę padėjo nustatyti aukščiausiasis caro vietininkas Kauno guvernatoriu Veriovkinas. Matyt, pokalbiai su juo vertė dailininkę daryti tokias išvadas: „Niekšybė – štai rusų gyvenimo lozungas, be to, tamsybė ir sustingimas. Visa pažanga melaginga, visos šnekos apie ją – tuščios. O regėti, kaip visa tai, kas gera, yra pasmerkta ir matyti šį bejėgiškumą – tai kančia, kurią sunku ištverti. Rašau tau iš gubernatoriaus namų. Čia būtų lengva kvėpuoti, bet rik dėl to, kad jų šeimininkai yra žmonės, o ne valdininkėliai ir netarnauja pilvui, – visa tai, ką rašau, juntu kankinamai skaudžiai.“

Mariana matė, kad Piotras ir Sofija (jo žmona) Veriovkinai buvo atsidavę altruistinei visuomenės veiklai, nepraradę idealizmo, tačiau jų pastangos pakeisti padėtį pasirodė bergždžios. Studijuodama Šveicarijoje, Ciūriche, Mariana buvo pažįstama su žymiais lietuvių studentais, taip pat ir užsienio įžymybėmis, tokiomis kaip poetas R. M. Rilke ir kt. Iš Vyžuonėlių laikotarpio jos dailės darbai 1940 m. buvo išblaškyti, paveikslai išplėšti iš rėmų, išbarstyti dvare po kalmbarius. Tik Utenos bibliotekos vedėju dirbęs H. Raštikis kai ką surado, atvežė į biblioteką. Jis į Kauno centrinę biblioteką perdavė apie 2000 knygų kartu su paveikslais. Su 1938 m. mirusia seserimi Piotras atsisveikino Askonoje, kur ji ir buvo palaidota.

Veriovkinų Rojus – Vyžuonėlės liko toli. Iki šiol išliko 1888 m. perstatytas jų gyvenamasis namas. Medinių ir Maželiškių palivarkai, kadaise atiduoti Piotro broliui Vsevolodui, sunyko.

Visi Veriovkinai, ypač Mariana, buvo labai tikintys stačiatikiai. Iki Surdegio miestelio, kuriame Rusijos valdžia bažnyčią buvo pavertusi cerkve, jie su grupe tikinčiųjų eidavo giedodami pro Debeikius, pašventupiais, nakvodami Troškūnų Montvilų dvare. Laiškuose ji bodėjosi lenkų dvarininkų šykštumu, jų charakteriais.

Parengta pagal knygą „Rykščių raudos Utenos dvaruos“

udiena.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.