0

PAGONIŠKIEJI LIETUVIŲ IR PRŪSŲ AUKOJIMAI(1)

rugsėjo 1, 2015 Baltų pasaulėžiūra

Rimantas Balsys\\

XIII–XVIa. rašytinių šaltinių duomenimis, lietuvių ir prūsų gentys savo dievams aukojo šventvietėse ant alkakalnių, miškuose ir laukuose, prie medžių ir ant akmenų, prie jūros, upių, ežerų ir šaltinių, mūšio vietoje, laidojimo vietoje ir t. t.(1 )

Apie aukas, aukojimo apeigas rašė bemaž visi XIX ir XXa. pirmosios pusės ikikrikščioniškosios lietuvių, prūsų religijos tyrinėtojai– D.Poška, T.Narbutas, S.Stanevičius, J.Jaroševičius, S.Daukantas, L.A.Jucevičius V.Manhardtas, J.Totoraitis ir kiti(2). XXa. antrojoje pusėje ir XXIa. pradžioje aukojimo ritualus įvairiais aspektais yra analizavę ar bent apie juos yra užsiminę Jonas Balys, Zenonas Slaviūnas, Pranė Dundulienė, Norbertas Vėlius, Algirdas Julijus Greimas, Gintaras Beresnevičius, Vykintas Vaitkevičius, Elvyra Usačiovaitė, Nijolė Laurinkienė, Rolandas Kregždys, Rolandas Petkevičius ir kiti tyrinėtojai(3). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurie paskelbti darbai sukėlė diskusijų ar net susilaukė
aštrios kritikos. Ypač minėtinos E.Usačiovaitės publikacijos, kuriose, J.Vaiškūno nuomone, gana nekritiškai remiamasi rašytiniais šaltiniais ir pateikiama klaidinga (klaidinanti) jų interpretacija(4). Įvertinus šias aplinkybes, tikslinga dar kartą apžvelgti ir įvertinti XIII–XVIa. raštijoje užfiksuotus duomenis apie lietuvių ir prūsų atliekamus aukojimo ritualus. Šis straipsnis skirtas aukos apibrėžimo ir klasifikavimo kriterijų tikslesnei paieškai, taip pat žmonių (karo belaisvių) aukojimo ir pasiaukojimo problemai aptarti.
AnnotAtion:
According to the written sources of the 13th–16th centuries, Lithuanian and Prussian tribes sacrificed to their gods on the sacred mounds, in forests and fields, at the trees and on the rocks, at the sea, rivers, lakes and springs, in the battle and burial places, etc. Almost all of the 19th and the first half of the 20th century investigators of the pre-Christian Lithuanian and Prussian religion (D. Poška, T. Narbutas, S. Stanevičius, J.Jaroševičius, S. Daukantas, L. A. Jucevičius V. Manhardtas, J. Totoraitis, etc.) wrote about the sacrifices and sacrificial rites. In the second half of the 20th century and the beginning of the 21st century, Jonas Balys, Zenonas Slaviūnas, Pranė Dundulienė, Norbertas Vėlius, Algirdas Julijus Greimas, Gintaras Beresnevičius, Vykintas Vaitkevičius, Elvyra Usačiovaitė, Nijolė Laurinkienė, Rolandas Kregždys, Rolandas Petkevičius and other investigators analyzed or mentioned sacrificial rituals in various respects.
Attention is drawn to the fact that some of the published works caused a debate or even attracted sharp criticism, in particular E. Usačiovaitė’s publications, in which, according to J. Vaiškūnas, she quite uncritically relied on written sources and gave their incorrect (misleading) interpretation. Having evaluated these circumstances, it is appropriate to once more review and re-evaluate the data about the Lithuanian and Prussian sacrificial rituals recorded in the writings of the 13th–16th centuries. This article is intended to find out more precise criteria for the definition and classification of a sacrifice, as well as to discuss the issue of human sacrifice (prisoners of war) and self-sacrifice.

Remiantis rašytiniais XIII–XVI a. šaltiniais, bandysime nustatyti, ar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu lietuviams ir prūsams galėjo būti žinomi ir atliekami žmonių (karo belaisvių) aukojimo ir pasiaukojimo ritualai; pasekti, ar tokių ritualų pėdsakų išliko XIX–XXa. papročiuose, tautosakoje, tikėjimuose.

1. AUKOS APIBRĖŽIMAS, GALIMI KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI
Auka(5) mitologų apibrėžiama gana įvairiai. Antai G.Windengreno auka suprantama kaip religinis veiksmas, ritualas, kuriuo gyva būtybė, augalas, skystis arba daiktas pašvenčiami dievybei(6). Lygiai tiek pat, matyt, teisūs ir tie, kurie auką apibūdina kaip atliekamą prievolę ar išreiškiamą pagarbą dievams, kurių metu dievams patiekiamas valgis arba valgis tikinčiųjų pasidalijamas su dievais(7). Aptariamajai temai reikšminga aukotojų ir dievų bendrystė per auką, kai bendras valgymas suvienija ritualo dalyvius (valgytojus) dirbtinės giminystės saitais. Kitaip tariant, sujungia tikintįjį su dievu. Tokiu atveju aukojimas būtų bendrystės su dievais per valgymą aktas(8). Tokia pozicija grindžiama samprotavimu, kad pats maistas – gyvybės šaltinis ir kad jo kilmė yra iš esmės dieviška(9). Dėl tos priežasties dievybę būtina kviesti prie stalo, jai patiekti (aukoti) atitinkamus produktus
– kraują, taukus, galvą, tam tikrus vidaus organus ir t. t.(10) Pasidalijimas maistu tiek pat svarbus ir aukojant mirusiems protėviams. Abiem atvejais realizuojamas principas duoti duodantiesiems (11), viliantis būsimų malonių, paramos, pagalbos, užtarimo, apsaugos ir pan. Turint omenyje abu aukojimo adresatus (dievai ir mirę protėviai), pildytinas ar koreguotinas ir pats aukos, aukojimo apibrėžimas, tai religinis veiksmas, kurio metu gyva būtybė, augalai, daiktai
pašvenčiami dievams arba mirusiems protėviams, gyva būtybė, augalai, daiktai pasidalijami su dievais ar mirusiais protėviais(12).
Būtent toks aukos, aukojimo apibūdinimas, kaip matysime iš toliau pateiktų pavyzdžių, yra labiausiai priimtinas, kai kalbama apie XIII–XVIIa. lietuvių ir prūsų kultą.
Minėto laikotarpio lietuvių ir prūsų aukojimo apeigos lydimos įvairių draudimų, apsivalymų ir apvalymų, kalbamų maldų ir atliekamų veiksmų; jose naudojami tam tikrą prasmę turintys elementai, atitinkamai pasirengia apeigos dalyviai ir aukotojai.
Taip sukuriama sakrali aplinka, taip yra susiejamos, sujungiamos dvi – dievų ir žmonių (mirusiųjų ir gyvųjų) – erdvės, sukuriamas ryšys tarp dviejų pasaulių, taip, galų gale, pats ritualas yra išskiriamas iš įprastinės, kasdienės, buitinės elgsenos.

+emynos palabinimas, nuliejimas apeiginio g4rimo =em4n. Balt7j7 =yni7 apeiga Kaune

Žemynos palabinimas, nuliejimas apeiginio gėrimo žemėn. Baltųjų žynių apeiga Kaune

Aukojimų paviršinį tikslą nusakyti ar bent jau numanyti, nujausti nesunku iš anksto. Tai susiję su pagrindiniais individo, sykiu ir bendruomenės tikslais (materialinių gėrybių gausa, bendruomenės ir atskiro individo sveikata ir saugumas). Tačiau egzistuoja ir giluminis, iš pirmo žvilgsnio nematomas siekis – sujungti, suburti individus į bendruomenę, padėti jiems suartėti. Tada net ir materialieji interesai tampa bendruomeniniai.
Kurios nors tautos ar konkrečios religijos aukojimo ritualų analizė suponuoja medžiagos klasifikavimo problemą. Galimi, įmanomi bent keli skirtingi kriterijai, pagal kuriuos klasifikuotina tokia tiriamoji medžiaga:
Pagal apeigos dalyvių skaičių ir lytį: a) bendruomeninės b) privačios; apeigos, kuriose gali dalyvauti: a) tik vyrai; b) tik moterys;
Pagal aukų rūšį ir turinį: a) kruvinos (gyvūnai, žmonės – belaisviai); b) nekruvinos aukos. Kruvinos aukos dar skirstytinos pagal tai, koks gyvūnas aukojamas (ožys, jautis, kiaulė, gaidžiai ir vištos
ir t. t.). Atitinkamai gali būti skirstomos ir nekruvinos aukos (aukojami javai, medus, vaškas, duona, alus, midus, karo grobis ir t. t.);
Pagal trukmę: pastovios (kasmet tuo pačiu metu) ir proginės (po tam tikro įvykio – sėkmingo gimdymo, laimėto mūšio, prisimenant mirusį protėvį, užklupus ligai ir pan.);
Pagal paskirtį: prašymo, padėkos, apsivalymo, priesaikos aukos;
Pagal aukos perdavimo dievams būdą.
Kiekvienas toks skyrius, kaip matome, dar gali būti klasifikuojamas į smulkesnius poskyrius. Pavyzdžiui, rašytinių šaltinių apie pagoniškąją lietuvių ir prūsų religiją analizė leidžia išskirti bent kelis aukos perdavimo dievams, mirusiems protėviams būdus:
1) libacija (aukojimas nuliejant); 2) sudeginant; 3) įmetant į vandenį (jūrą, upę, ežerą); 4) užkasant į žemę (mėšlą); 5) paliekant aukavietėje, šventvietėje (po medžiu, jaujoje, pirtyje, palaidojimo vietoje, ant akmens); 6) numetant, išbarstant (po laukus, po stalu, pastatuose ar jų kertėse); 7) atiduodant vilkams (šunims);
8)suvartojant apeigos dalyviams; 9) įkeliant į medį. Neretai vieno aukojimo ritualo metu pasinaudojama ne vienu, o keliais iš čia paminėtųjų būdais. Visus juos plačiau dar aptarsime analizuodami konkrečius aukojimo apeigų pavyzdžius, o čia šiek tiek stabtelėkime prie libracijos, arba aukojimo nuliejant.
Libacija (lot. libatio – aukojamasis nupylimas) paprastai apibrėžiama kaip aukos forma, kai dalis apeiginio gėrimo nupilama dievams(13). Daugelis tyrinėtojų libaciją linkę sieti su žemės deive Žemyna, pačia žeme ar ją globojančiomis chtoninėmis dievybėmis(14). D.Vaitkevičienės liudijimu, nuliejimas žemei turi ne vieną paskirtį, kuri išplaukia iš bendrosios religinės sampratos, žemės ir jos dievybių funkcijos baltų mitologijoje. Religinis santykis tarp žmogaus ir dievybės suprantamas kaip nuolatinis bendravimas, todėl į nuliejimą žemei žiūrima abiejų bendravimo subjektų požiūriu: tai ir pagarba bei padėka dievybei, ir žmogaus apeiginė investicija tikintis dievybės globos ir gėrybių(15).
Su tokia įžvalga galima sutikti tik iš dalies. Tas pats pasakytina ir apie kitą D.Vaitkevičienės teiginį, kuriuo toks aukojimo būdas laikomas būtina ritualo dalimi: …žemės deivės pagerbimas jai
nuliejant – įprastinis ritualinis veiksmas visose apeigose, per kurias yra geriama (arba geriama ir valgoma)“ (16).
Atkreiptinas dėmesys, kad tokia libacijos apibrėžtis ir samprata neatskleidžia visų jos aspektų.

Želvos pilies griuvėsiai. Saalau; Kamenskoje, Černiachovsko r., Rusija

Želvos pilies griuvėsiai. Saalau; Kamenskoje, Černiachovsko r., Rusija. Virgilijaus Jankausko nuotrauka

Pirma, niekur neužsimenama, kad libacija praktikuojama ir aukojant mirusiems protėviams. Vadinasi, koreguotinas libacijos apibrėžimas – tai aukojimo būdas, kai apeiginio gėrimo nupilama dievams ar mirusiems protėviams. Antra, lietuvių ir prūsų aukojimo apeigų aprašuose rasime ne vieną pavyzdį, kai libacija nepraktikuojama, nes tai tik vienas iš kelių aukos perdavimo dievams būdų.
Trečia, tokiu būdu (nuliejant) gali būti aukojama ne tik žemės, bet ir kitiems dievams; tokiu atveju gali būti nuliejama ne tik ant žemės, bet ir į ugnį, vandenį ar net į orą (į viršų).
Tas akivaizdžiai matyti iš Sūduvių knygelėje (1520–1530 m.) aprašyto aukojimo pavasarį ir rudenį (prieš sėją ir po derliaus nuėmimo). Čia parūpinama didžiulė statinė arba dvi statinės alaus
ir kreipiamasi į Pergrubrijų (Pargrubrius), Perkūną (Parkuns) ir kitus dievus(17). J.
Lasickio liudijimu, alus liejamas aukojant paršų ir kiaulių dievybei Krematai (Kremata), Raugų žemėpačiui (Rauguzemapati)(18). Iš Rygos jėzuitų 1606 m. ataskaitos matome, kad
alaus nupilama į ugnį, liejama ant krosnies sienų(19). Libacija, arba žemyneliavimas, yra privaloma apeiginė dalis, ir, M.Pretorijaus liudijimu, atliekamas visose apeigose, skirtose įvairiems seniesiems dievams – Gabjaujui, Žemėpačiui, Bičių Birbuliui, Laimelei(20), švenčiant įkurtuves, vestuves, krikštynas, laidojant mirusįjį, taip pat ir krikščioniškajam dievui(21).
Greičiausiai teisus buvo J.Balys, visai pagrįstai iškėlęs klausimą, ar žodis žemyneliauti nebus paties M.Pretorijaus padarytas iš frazės „žemėn nulieti“, t. y. iš užgėrimo (gėrimo ratu) dievų garbei apeigos, kurios metu pirmiausia gėrimo nuliejama ant žemės(22). Iš M.Pretorijaus šis žodis paplito ir po kitų tyrinėtojų darbus, pakliuvo ir į Lietuvių kalbos žodyną reikšme aukoti, pagarbinti deivę Žemyną(23). Iš tikrųjų gėrimo ratu apeiga su nuliejimu žemėn, kaip jau pastebėta, pirmiausia aprašyta prūsiškuose šaltiniuose, kai aukojama, prašoma palaimos ir gero derliaus aukščiausiųjų prūsų dievų, kuriuos ilgainiui (senosios religijos nuosmukio metu) pakeitė kiti dievai. Taigi žodį žemyneliauti ir juo nusakomą apeiginį veiksmą, matyt, reikėtų laikyti lietuvišku libacijos atitikmeniu. Juolab kad taip žemyneliavimą, regis, suprato ir jį paskleidęs M. Pretorijus.
Nuliejimo dievams į žemę, ugnį, vandenį, taip pat ir į viršų refleksijų išliko XIXa. pab.– XXa. pr. papročiuose. Minėtinas A.Juškos Svotbinėje rėdoje gana originalus ir niekur daugiau neužfiksuotas vestuvių paprotys: Po marčpiečio jaunoji išeina iš užstalės ant vidurio aslos. Į ratą išėjusi, geria midų arba vyną ir lieja į aukštą, į lubas, o paskui eina šokti su jaunuoju. Pašokę triskart aplinkinį, pasibučiuoja ir sėdasi atpent į stalą(24). Aprašydamas Kupiškėnų vestuves, B. Buračas mini apsėdų metu matytą paprotį: Apsėdos. Atėjo ir pora paprašytų susiedų. Į apsėdas paprastai eina vyras su žmona, kai kada ir daugiau. Atėję pasisveikina ir sėda už stalo. Tuoj vienas kur drąsesnis pliūpt stiklą gėrimo į lubas ir sako:
– Kad bitelės geriau šokinėtų(25).
Panašų gėrimo liejimą į viršų krikštynose yra užrašęs M.Davainis-Silvestraitis. Tas liejimas dar palydimas trumpa oracija-linkėjimu: Vivat, ant šimto metų! O po šimto metų kapa vaikų kad teip būtų! Vivat, kad teip būtų!(26).

NUORODOS
1 Žr.: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Sudarė Vėlius N., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1996, p. 659–660; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai.
T. II. Sudarė Vėlius N., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p.722–724.
2 Žr. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Vėlius N. Vilnius: Mintis, 1995; Lietuvių mitologija.
T. II. Sudarė Vėlius N., Vilnius: Mintis, 1997; Lietuvių mitologija.
T. III. Sudarė Vėlius N. ir Beresnevičius G., Vilnius: Mintis, 2004.
3 Žr.: Balys J. Raštai. T. II. Parengė Repšienė R., Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000, p.107–111, 125–127; Slaviūnas Z. Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose, Tautosakos darbai. T. VI–VII (XIII–XIV), Vilnius: Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas, 1997, p.305–346; Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija, Vilnius: Mokslas, 1990, p.171–172; Greimas A. J. Lietuvių mitologijos studijos. Sudarė Nastopka K., Vilnius: Baltos lankos, 2005; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I…, p. 43–44;
Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija, Vilnius: Tyto alba, 2004, p.22–36; Vaitkevičius V.
Alkai. Baltų šventviečių studija, Lietuvos istorijos institutas. Vilnius: Diemedis, 2003, p.223–224; Usačiovaitė E. Baltiškasis aukojimas, Nuo kulto iki simbolio. Senovės baltų kultūra. T. 6. Sudarė Usačiovaitė E., Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002, p.56–80; Usačiovaitė E.
Augimo samprata senojoje lietuvių kultūroje, Vilnius: Versus aureus, 2004, p.43–122; Laurinkienė N.
Žemyna ir jos mitinis pasaulis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013; Kregždys R. Baltų mitologemų etimologinis žodynas I: Kristburgo sutartis, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. Petkevičius R. Aukojimas tradicinėje lietuvių medicinoje XVI–XXI amžiuje, Tautosakos darbai. T. XLIV, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p.98–120.
4 Žr.: Vaiškūnas J. Aukojimas ir pasiaukojimas, arba kaip apjuodinti baltus, Liaudies kultūra, Nr.4; 2000, 78.
5 Apie leksemos auka genezę plačiau žr. skyriuje „Lietuvių ir prūsų šventvietės, šventyklos, aukvietės: nuo Romavos iki ugniakuro jaujoje“.
6 Windengren G. Religionsph änomenologie, Berlin, 1969, p.280
7 Žr.:Тайлор Э. Б. Первобытная культура, Мсква: Политиздат, 1989, p.465.
8 Durkheim É. Elementarios religinio gyvenimo normos. Toteminė sistema Australijoje. Iš prancūzų kalbos vertė Karazijaitė J., Ramunytė J.,Vilnius: Vaga, 1999, p.375.
9 Ši samprata greičiausiai atsirado iš teofagijos – pagoniškų religijų ritualo, kurio metu valgomas dievo – totemo kūnas, siekiant perimti jo savybes – jėgą, galią, išmintį. Teofagijos pėdsakų išliko kai kurių tautų papročiuose (pvz., buvusio toteminio gyvūno figūrėlių iš tešlos gaminimas ir valgymas).
10 Beresnevičius G. Religijotyros įvadas, Vilnius: Aidai, 1997, 183.
11 Fox R. L. Pagonys ir krikščionys. Iš anglų kalbos vertė Mantas Adomėnas, Vilnius: Aidai, 2006, p.32.
12 Esti nuomonių, kad patys pirmieji ritualai ir bus buvę laidojimo ritualai; pirmieji aukojimai bus buvę valgio aukos, skirtos mirusiųjų poreikiams patenkinti, o pirmieji altoriai bus buvę kapai (žr.: Durkheim É. Elementarios religinio gyvenimo formos: toteminė sistema Australijoje. Iš prancūzų kalbos vertė Karazijaitė J., Ramunytė J., Vilnius: Vaga, 1999, p.58).
13 Religijotyros žodynas. Sudarytojas Petraitis R, Vilnius: Mintis, 1991, p.221; Laurinkienė N. Žemyna ir jos mitinis pasaulis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p.
136.14 Usačiovaitė E. Augimo samprata senojoje lietuvių kultūroje, Vilnius: Versus aureus, 2004, p.
81–83; Laurinkienė N. Žemyna ir jos mitinis pasaulis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p.143, 147; Vaitkevičienė D. Nuliejimas žemei: gėrimo apeigos adresato klausimu,
Tautosakos darbai. T. XXI (XXVIII), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 108.
15 Vaitkevičienė D. Nuliejimas žemei: gėrimo apeigos adresato klausimu, Tautosakos darbai. T. XXI (XXVIII), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p.108.
16 Ten pat.
17 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II…, p.144–146.
18 Ten pat, p. 594, 595.
19 Žr.: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. III. Sudarė Vėlius N., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, p. 556.
20 Vaitkevičienė D. Nuliejimas žemei…, p. 106–107.
21 Žr.: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. III…, p. 282–323.
22 Balys J. Lietuvių tautosakos lobynas. T. I–II., Bloomington, 1951, p.54.
23 Lietuvių kalbos žodynas. T. XX. Vyriausiasis redaktorius Vitkauskas V., Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 346; dar žr.: Balsys R. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, p.104.
24 Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos Antano Juškos ir išleistos Jono Juškos. T. II., Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955, p.343.
25 Buračas B. Kupiškėnų vestuvės. Tautosakos darbai. T. I. Redaktorius dr. Balys J., Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvas, 1935, p.206.
26 Pasakos. Sakmės. Oracijos. Surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis. Paruošė Kerbelytė B. ir Viščinis K., Vilnius: Vaga, 1973, p.210.

Klaipėdos universitetas, MOKSLO DARBAI/ ETNOLOGIJA

Bus daugiau

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.