0

Geologai išrinko nacionalinį Lietuvos akmenį

rugsėjo 6, 2015 Akmenys, Konkursai, Lietuvos aktualijos

Išrinktas Lietuvos nacionalinis akmuo. Tai – titnagas, minimalia balsų persvara nurungęs gintarą. Nacionalinį Lietuvos akmenį rinko Lietuvos geologų sąjungos XXV suvažiavimo dalyviai, Geologų dienos šventės dalyviai ir Lietuvos geologų sąjungos svetainės lankytojai, pranešime spaudai informuoja Lietuvos geologijos tarnyba.
Titnagas – kieta trapi kriaukliško lūžio uoliena, susidariusi iš amorfinio ir kriptokristalio silicio dioksido mišinio. Titnago gniutulai, konkrecijos, lęšiai, gyslos randami įvairaus amžiaus karbonatinėse uolienose. Paviršiuje titnagai aptinkami morenose, žvyrynuose. Nuo seniausių laikų iki geležies amžiaus titnagas naudotas rėžtukams, gramdukams, kaltams, kirviams, strėlių antgaliams, ietigaliams, vėliau naudotas skiltuvams, girnoms ir kitokiems įrankiams gaminti.

Lietuvoje titnago gumburų yra kreidos sistemos kreidoje, mergelyje. Kvartero ledynai suardė dalį paviršiuje slūgsojusių kreidos sistemos karbonatinių uolienų, o titnago gumburus išsklaidė į pietus maždaug nuo linijos: Klaipėda–Raseiniai–Kaunas–Vilnius. Titnago gumburų galima rasti kreidos luistuose Nemuno, Merkio, Jiesios upių atodangose. Daug titnago gumburų ar jų skeveldrų yra Lazdijų, Varėnos, Šalčininkų rajonų laukuose, žvyrynuose, upių pakrantėse. Ypač gausu titnago kreidos mergelio luistuose Varėnos rajone.

Egidijus Šatavičius savo darbe „titnago kasimo ir apdirbimo dirbtuvės prie titno ežero“ rašo:

„Pastaraisiais dešimtmečiais Pietų Lietuva (Varėnos, Alytaus, Lazdijų rajonai) garsėja miško gėrybėmis (grybais, uogomis) ir ekologija (švariais pušynais bei grynu oru). Tačiau žiloje senovėje – akmens amžiuje – šios vietos buvo garsios kitkuo. Titnago žaliavos gausa – štai kas traukė akmens amžiaus gyventojus visus 12 tūkstančių metų. Iš titnago buvo gaminama dauguma medžioklės, buities ir darbo įrankių, jo trūkumas ar perteklius skatino užmegzti mainus su kitomis bendruomenėmis, kartais net gana tolimomis.

Tad kas gi nulėmė šio mineralo gausumą Pietų Lietuvoje? Ogi kadaise visą ar beveik visą Lietuvos teritoriją dengę ledynai. Jie, slinkdami iš Fenoskandijos, pakeliui nugremžė paviršinius Estijos, Latvijos, Šiaurės Lietuvos ir Baltijos jūros dugno teritorijų žemės sluoksnius. Tarp jų buvo ir kreidos periode (prieš 135–165 mln. metų) nugulusių nuosėdų, kurių sudėtyje ir randama titnago. Ypač daug „pasidarbavo“ paskutiniai du ledynai – Medininkų (prieš 200–130 tūkst. m.) ir Nemuno (prieš 110/100–11,6 tūkst. m.). Maždaug prieš 20 tūkst. metų paskutiniam, Nemuno, ledynuipradėjus tirpti ir palaipsniui trauktis, nuo jo pakraščio plūstantys gausūs tirpsmo vandenys šio ir ankstesnio ledyno atvilktas titnagingas uolienas išnešiojo bemaž po visą Pietų Lietuvą (o tirpstant ledynui Šiaurės Lietuvoje, jo suneštose uolienose titnago jau beveik nebuvo).

titinagas1
Tad vienur titnago gausiai randama suneštiniuose žvyro sluoksniuose, kitur, kur mažiau pasireiškė viską ardanti vandens veikla, atvilktuose, bet nesuardytuose milžiniškuose kreidos luituose. Laikui bėgant ir šiltėjant klimatui kraštas pasidengė gausia pievų ir miškų augmenija, todėl surasti žemės paviršiuje buvusius titnago riedulius darėsi vis sunkiau. Tačiau to meto žmonėms pagelbėjo ardomoji tekančio vandens veikla. Sparčiai keičiantis klimato sąlygoms to meto upėse bei ežeruose ne kartą svyravo vandens lygis, o ištirpus palaidotiems ledo luistams – įgriūdavo žemės paviršius. Visa tai sukeldavo intensyvų krantų ardymą.

Tuomet kai kurių jų šlaituose ir atsidengė didžiulės titnago žaliavos sankaupos. Štai tokiose vietose to meto žmonės ir įsirengdavo titnago kasimo bei apdirbimo dirbtuves. Tikėtina, jog dauguma jų priklausė atskiroms šeimoms ar bendruomenėms (šeimų grupėms).
Pirmoji titnago gavybos ir apdirbimo vietovė Lietuvoje buvo identifikuota XX a. septintame dešimtmetyje po R. Rimantienės tyrimų Ežeryno kaime (Alytaus r., Raitininkų sen.), prie Nemuno (Jablonskytė-Rimantienė, 1966). Tačiau vėliau šio straipsnio autoriaus vykdytų įvairių tyrimų metu nustatyta, kad šioje vietovėje vargu ar titnago žaliava buvo kasama pačių dirbtuvių teritorijoje, kaip teigė R. Rimantienė. Tikėtinesnis būtų titnago žaliavos rinkimas gretimai buvusių ežerų, upių ir upelių stačiose pakrantėse ir atsinešimas į buvusia apdirbimo aikšteles, kur titnagas buvo skaldomas. Taigi, Ežeryno archeologinis kompleksas vertintinas kaip titnago apdirbimo, gamybos (bet ne gavybos) vieta.“

„Dvi naujos titnago gavybos ir apdirbimo vietos identifikuotos XX–XXI a. pačioje sandūroje. Abi jos yra Pietų Lietuvoje, Varėnos r. pietinėje dalyje. Tai teritorija Margionių kaimo šiaurinėje dalyje (prie Skroblaus upelio) ir vietovė, esanti šiauriau Rudnios kaimo, prie Titno ežero. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų abiejose šiose vietovėse metu nustatyta, kad titnago žaliava čia buvo išgaunama kasant duobes-šulinius ir čia pat apdirbama (Ostrauskas, 2000; Šatavičius, 2000; 2002; 2006 a). Pastaruoju metu autoriui archeologinių žvalgymų metu pavyko identifikuoti dar keletą vietovių, kur buvo išgaunama ir apdirbama titnago žaliava: tai Būdų-Dumblio ežero titnago kasyklos ir dirbtuvės (Šatavičius, 2006 b), vietovė prie Glyno ežero ir kitur.

Tačiau jos dar nėra plačiau tyrinėtos. Dauguma minėtų gavybos ir apdirbimo vietų egzistavo ilgą laiką – nuo finalinio paleolito (XIII tūkstm. pr. Kr.) iki bronzos amžiaus pradžios (XV a. pr. Kr.).

titnagas2
Paminėtina, kad vienos iš artimiausių Lietuvai titnago kasyklų yra kaimynėje Gudijoje, Nemuno aukštupio Valkavisko rajone, abipus Rosės upės esančių Krasnosieljės ir Karpaucy kaimų vietovėse. Čia natūraliai susiklostęs kreidos sluoksnis išeina į paviršių, o titnago žaliava buvo kasama šachtiniu būdu. Šios šachtos eksploatuotos neolito viduryje–antrojoje pusėje (Гурина, 1976; Charniausky, 1995). Tačiau paviršinės titnago išeigos, matyt, naudotos ir daug senesniais laikais. Gaila, kad didžioji dalis kasyklų per daugelį metų sunaikinta pramoniniu būdu eksploatuojant kreidos karjerus. Labai tikėtina, kad dalis šiose vietovėse pagamintų neolitinių titnaginių šlifuotų kirvelių ir stambesnių dirbinių (ypač bifasinių) galėjo patekti ir į Lietuvą. Ypač įspūdingos titnago gavybos šachtos tyrinėtos Lenkijoje Kšemionkuose (Borkowski, 1995), Belgijoje Spiennes vietovėje (Collet ir kt., 2008), Anglijoje Grimes Graves, Blackpatch, Harrow Hill vietovėse (Russell, 2000) ir kitur.“
.
Šaltiniai: grynas.delfi.lt, Egidijus Šatavičius savo darbe „titnago kasimo ir apdirbimo dirbtuvės prie titno ežero“

.

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.