0

Kaip naikino šventuosius akmenis

spalio 9, 2015 Akmenys, NAUJIENOS

Aleksandr’as Mešalkin’as\\

Aleksandras Jakovlič’ius Volnuhin’as, žinomas Tverės ir už jos regiono ribų kraštotyrininkas, steigėjas ir Kornilov ‘o giminės Riasnoje muziejaus saugotojas, neseniai pranešė mums: „Atvykite aptiktas išskirtinis Tverės regionui archeologinis radinys o, bus jums puiki medžiaga straipsniui!

akmuo su dubeniu Tveres apskr.1

Nuvykau stipraus smalsumo vedamas: Riasnoje dar nebuvau, bet jau prisiklausiau, kad ten yra daug neįprasto ir įdomaus. O čia kažkas išskirtinio net pačiam Volnuhin’ui

Visą kelią Aleksandras Jakovlič’ius, kaip tikrai aistringai degantis savo domėjimosi sritimi žmogus, karštai įsijautęs pasakojo apie gimtąją Riasną. Įsivaizduojate, čia į 9500 hektarų plote, buvo net 15 (!) dvarų. Beveik kiekviename kelio kilometre dvaro sodyba … „Jis man trumpai papasakojo apie vietas, pro kurias mes važiavome, apie Kornilov’o giminę, pareiškė apie savo pasiekimus. „Šiais metais mes apdengėme malkinės stogą, nudažiau viską, ką galėjau tvorą, pastatą  pagerinau muziejaus teritoriją„.

Bet kas tai per radinys?

– O mes radome pagonišką dubenuotąjį akmenį. Šventvietė, kur buvo atnašaujama seniesiems dievams. Pirmą kartą apie šį akmenį mini pirmasis dvasininkas Vladimiras Petrovič’ius Uspenski’s kunigas, pedagogas ir kraštotyrininkas savo knygoje «Литовские пограничные городки: Селук, Горышин и другие…»(„Lietuvos pasienio miesteliai: Seluk’as, Goryšin’as ir kiti …“) kaip apie „akmenį su skyle, iš kurios valgė plėšikai, kurie dažnai susirinkdavo ant kalvos netoli Riasnos kaimo“ . Tiesa,  autorius iš karto prisipažino: , tarkim, akmens nemačiau, bet vietiniai sako, kad jis ten guli ir po šiai dienai.

Radinys nėra jau toks naujas akmenį aš radau apie 1998-1999 -uosius, kada atkūrinėjau šaltinius puskilometryje nuo šio Kornilov‘o giminės muziejaus. Tik tai tam nesuteikiau ypatingos reikšmės. Atkurtų šaltinių aprašymas yra mano knygoje «Святые родники земли Старицкой»(  Staritskajos  žemės šventieji šaltiniai“)

Akmenyje buvo gana gili keturkampė duobutė. Į šią patogią duobutę tada mes įstatėme Stačiatikių kryžių, nes šaltiniai yra netoli vietovės „Kryžiai“, ir juos tada pašventinom vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Prie šaltinių kaskart vedu ekskursijas. Ir vieną kartą vieno iš ekskursijos dalyvių atsiliepimuose internete skaitau: Keistą darbą jūs padarėte: įstatėte į akmenį senovės dievų altoriuje – stačiatikių kryžių …“

Iš karto tvirtai užsiėmiau šiuo klausimu. Radau: dubenuotieji akmenys buvo pagoniški altoriai, datuojami antru tūkstantmečiu prieš Kristų, daugiausia aptinkami dabartinės Lietuvos teritorijoje. Tuo mūsų akmuo Tverės apskrities regione ir yra išskirtinis. Lietuvoje yra panašus akmuo ir šalia taip pat kaip Riasnoje – tris šaltiniai. Be abejo, ir čia, ir ten yra buvusios pagoniškos šventvietės – šventyklos.

Kryžių, žinoma, mes perkėlėme pastatėme virš šlaito. Pradėjome apklausti vietos gyventojus. Paaiškėjo, dar prieš revoliuciją, mūsų protėviai ėjo pas šį akmenį. Lietaus vanduo iš jo dubens buvo laikomas gydomuoju, juo gydė sąnarius. Sovietmečiu akmenį sėkmingai pamiršto, nors ant kalvos nuolydžio aplink akmenį  žymi įduba, gali būti, kad kas nors aplanko jį ir šiandien. O prie šaltinių važinėjo gydytis ir sovietmečiu. Daugelis atvažiuodavo po Černobylio katastrofos

Aš atidžiai apžiūrėjau šį neįprastą senovės akmenį, padariau keletą nuotraukų. Be pagrindinio kvadrato įdubosdubens ant jo yra keletą gilių mažesnio skersmens apvalių skylių , o taip pat pėdsakai kažkokių ornamentų (arba užrašų), beveik išlygintų laiko. Jeigu akmenį sudrėkinti vandeniu tol, kol jis džiūsta, gana aiškiai išryškėja žmogaus delnas (kairės rankos), ir schematiškas veido pavaizdavimas. Galbūt, jei mes pašalinti visas akmenį užtraukusias samanas, būtų matomi ir kiti apdirbimo pėdsakai.

Po pokalbio su vietiniais gyventojais sužinojome, kad jeigu patraukti šiek tiek į šoną link Toržkų – miške galima pamatyti dar du „akmenis su skylutėmis.“ Mes nuvykome ir ten. Akmenys išsidėstę kelių metrų atstumu vienas nuo kito. Skylės pragręžtos horizontaliai, o ne vertikaliai kaip dubenėtame akmenyje, o didysis dubuo arba nėra, arba yra giliau į žemėje. Abiejuose akmenyse taip pat matyti apdirbimo pėdsakai: ant vieno kažkas panašaus į medžio lapą, ant kito – dvi lygiagrečios juostos. Dubenuotojo akmens ir lauko akmenų „su skylutėmis“ aptikimo vietose yra daug mažesnių – visi su deginimo pėdsakais.

Aleksandras Jakovlič’ius baiminasi dėl dviejų naujai atrastų artefaktų apsaugos   šalia yra žvyro kasimo karjeras. Jis pažadėjo kitąmet bandyti atkasti ir perkelti juos prie dubenėtojo akmens. Vis tik tai mūsų istorija, nors ir tokia sena, kad jos pėdsakų mūsų atmintis neišsaugojo.

Ехал я домой с мыслью: «Сколько еще чудес лежит у нас буквально под ногами! Стоит только ходить с открытыми глазами и замечать все новое и необычное вокруг себя».

Važiavau į namus su mintimi: „Kiek dar stebuklų tiesiog guli po mūsų kojomis! Belieka tik vaikščioti su atvertomis akimis atidaryti ir pastebėti vis nauja ir neįprasta aplink save.

  • Fotografijos autoriaus

Šaltinis: st-vestnik.ru/. Vertė L. Balsys, baltai.lt redakcija

Pagal šią publikaciją bus paruoštas straipsnis apie Lietuvoje esančius panašius akmenis ir ką jie galėtų reikšti.

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.