Baltų žinyčios vartai

0

Paroda „Vladas Drėma: kūrėjas ir žmogus“

viršaitis sausio 9, 2011 Kultūra, Parodos

RIMA RUTKAUSKIENĖ, REGINA URBONIENĖ*

Lietuvos dailės muziejus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) gruodžio 14 d. surengė kultūros vakarą „Vladas Drėma: kūrėjas ir žmogus“. Atidaryta V. Drėmos darbų paroda (veiks iki 2011 m. vasario 28 d.). V. Drėmos fenomeną aptarė ir prisiminimais dalijosi dr. Marija Matušakaitė, Gražina Drėmaitė, Romualdas Budrys, dr. Jonas Glemža ir kiti vakaro dalyviai. V. Drėmos darbų parodą savaitraščio skaitytojams pristato jos kuratorės.

Vladas Drėma (1910–1995) – Lietuvos dailės istorikas, talentingas dailininkas, pedagogas, muziejininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldo tyrėjas ir puoselėtojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pirmasis Vilniaus garbės pilietis. Gruodžio 3 d. sukako 100-osios šio kultūros veikėjo, dailininko, visuomenininko ir mokslininko gimimo metinės.

V. Drėma gimė Rygoje, kurion jo tėvai, mažažemiai valstiečiai nuo Gervėčių, buvo atvykę dirbti fabrikuose. Anksti netekęs tėvų, augo globojamas giminaičių ir iki 1920 m. gyveno tėvo gimtinėje – netoli

Gervėčių esančiame Mockų kaime (dabar – Baltarusijos teritorija). Gervėčių kunigas, pamatęs vaiko piešinius, 1920 m. berniuką išsiuntė į Vilnių ir apgyvendino vaikų prieglaudoje, įsikūrusioje ant Tauro kalno. Mokydamasis Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, V. Drėma lankė dailininko Vytauto Kairiūkščio dailės studiją (1927–1931). 1931 m. baigęs gimnaziją, studijavo tuometinio Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete, kurį baigė 1936 metais. 1937–1938 m. tobulinosi Valstybiniame rankdarbių institute Varšuvoje. Baigęs profesionalaus meno studijas, V. Drėma piešė, kūrė tapybos, grafikos, scenografijos kūrinius, akvareles, ekslibrisus, apipavidalino kelių lietuvių poetų (J. Kėkšto, O. Miciūtės, A. Žukausko) knygas, kitus leidinius. Nuo 1931 m. dalyvavo dailės parodose. Modernistinės pedagogo pažiūros suformavo ir racionalų, į kubizmą bei postmodernizmą linkusį V. Drėmos kūrybinį stilių.

Lietuvos dailės muziejaus lankytojai gali išsamiai susipažinti su menine V. Drėmos kūryba. Parodoje eksponuojamos V. Drėmos parengtos knygos, daugiau nei pusšimtis grafikos ir tapybos kūrinių. Tai peizažai, teminės kompozicijos, sukurtos akvarelės ir aliejaus technikomis V. Kairiūkščio piešimo studijoje (1928–1931) ir ketvirtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu. Lankydamas V. Kairiūkščio studiją, V. Drėma išbandė įvairias technikas ir išraiškos priemones. Parodoje eksponuojamuose nedidelio formato kūriniuose matomas dailininko polinkis į konstruktyvizmą, abstrakčias kompozicijas, darniai išdėstytas spalvines plokštumas. Daugelyje šiuo laikotarpiu sukurtų darbų (ciklas „Saulė“, „Senis“, „Vaidilutė“, visi 1928 m.) dailininkas stilizavo daiktų, žmonių figūrų formas, siekdamas jas geometrizuoti. Rinkosi kontrastingus, bet harmoningus spalvinius derinius. Šio laikotarpio kūriniuose dažni dailininko pamėgti motyvai: Vilniaus architektūros peizažai („Cerkvė“, 1928; „Bernardinų bažnyčia“, 1932; „Vilniaus Šv. Mykolo gatvė“; 1928), buitinės kompozicijos su paprastų žmonių gyvenimo ir darbo vaizdais („Kalvis“, 1929; „Virėja“, 1928; „Vakaruška“, 1928), net fantastinės ateities vizijos („Gaisras Vilniuje 2222 metais“, 1928). Baigęs S. Batoro universitet

o dailės fakultetą, V. Drėma kūryboje pasuko kitokiu keliu. Jo išraiškos priemonės tapo labiau realistinės, įsivyravo peizažo žanras ir pamėgti Vilniaus architektūros motyvai. Tokiuose darbuose kaip „Vilnius iš Bernardinų sodo“ (1932), „Gedimino pilis naktį“ (1939), „Vilnius. Šventikų gatvė“ (1935), „Vilnius nuo Užupio“ (1932) akivaizdi dailininko meilė senojo Vilniaus architektūrai, parkams, gatvelėms. Panašios temos sutinkamos ir V. Drėmos grafikos lakštuose („Vilniaus gotikos fantazija“, 1937).

Išskirtinę vietą V. Drėmos kūryboje užima LDM šiuolaikinės grafikos rinkinyje saugomas Antrojo pasaulinio karo metais sukurtas kūrinys – 74 spalvotų medžio raižinių ciklas ,,Gedimino kalnas įvairiais metų laikais“ (1943–1944). Ciklą sudaro vienas nedidelio formato motyvas, kurį spausdinant ir parenkant skirtingų spalvų derinius perteikiama įvairi nuotaika. Tai retas ir unikalus dailininko kūrybinės virtuvės pavyzdys. Peržvelgiant ciklą, atsiskleidžia nauji niuansai. Dailininko įrašai po atvaizdais leidžia spręsti, kokių tikslų siekė autorius, kurie spalviniai deriniai jo netenkino ir kurie buvo sėkmingi. Ankstyvuosiuose V. Drėmos kūriniuose išryškėjęs polinkis į apibendrintas, geometrizuotas formas, plokštuminį erdvės konstravimą, vaizdo dekoratyvumą juntamas ir šiame, karo metų, cikle. V. Drėmos pasirinktas iš pažiūros nesudėtingas motyvas, išreikštas monumentalia konstruktyvia forma. Visas V. Drėmos ciklas iki šiol nebuvo eksponuotas. Šį kartą lankytojai galės susipažinti su gražiausiais jo atspaudais. Visoje Lietuvos karo metų grafikoje vyravo neutralios, kamerinės temos, dominavo peizažo žanras. Sovietinės okupacijos laikotarpiu modernistinė V. Drėmos kūryba nebuvo priimtina, o jis nenorėjo kurti pagal socialistinio realizmo standartus, todėl išsilavinimą ir žinias nukreipė mokslo linkme.

Vlado Drėmos paveikslo „Dailininkas“ fragmentas Antano Lukšėno nuotrauka

Nuo 1931 m. V. Drėma pradėjo pedagoginę karjerą ir su pertraukomis mokytojavo įvairiose Vilniaus gimnazijose. 1941–1944 m. dirbo Vilniaus gudų muziejaus fondų saugotoju, paskui metus ėjo Vilniaus etnografijos muziejaus direktoriaus pareigas. Daugiausia jėgų, laiko ir energijos muziejininkystei V. Drėma skyrė Vilniaus dailės muziejuje (1946–1961). Penkiolika metų jis dirbo Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėju, klasifikavo ir inventorino tapybos bei skulptūros rinkinius. Čia prasidėjo ir V. Drėmos, kaip mokslininko, brandos laikotarpis. 1961 m. jis publikavo Kanuto Rusecko kūrybos katalogą, kuris tapo pagrindu 1996 m. VDA išleistai monografijai. 1970–1985 m., dirbdamas Paminklų konservavimo institute, V. Drėma kruopščiai rinko archyvinę ir ikonografinę medžiagą apie restauruojamus dailės ir architektūros paminklus, kvalifikuotomis konsultacijomis talkino restauratoriams. Jam vadovaujant, buvo restauruota dalis Šv. Petro ir Povilo bažnyčios lipdinių, Katedros fasadų nišų skulptūros, atidengtos ir restauruotos Vilniaus universiteto freskos, apie kurių egzistavimą sužinota iš V. Drėmos atrastų archyvalijų.

Žiniomis V. Drėma dosniai dalijosi su studentais, daug dėmesio skirdamas bendrajai dailės istorijai ir grafikos istorijai atskirai. 1946–1950 m. jis buvo Vilniaus dailės instituto, 1957–1970 m. Lietuvos dailės instituto, o 1956–1958 m. ir Vilniaus valstybinio universiteto dėstytojas. Jo erudicija, Lietuvos istorijos pažinimas ir meilė Lietuvos kultūrai buvo neparanki sovietinei švietimo sistemai. Daugeliui buvusiųjų dailės instituto studentų (apie tai vakaro metu kalbėjo dr. Marija Matušakaitė) liko tik apgailestauti, kad brandžiausiais metais V. Drėma negalėjo dalytis meno istorijos žiniomis su dailės teorijos specialybės studentais. Pedagogui buvo patikėta dėstyti vien „sausą“ anatomijos kursą ir šriftą Vilniaus dailės institute.

gimtasiskrastas.lt nuotr.

Darbas įvairiuose Vilniaus muziejuose, Paminklų konservavimo institute, pedagoginė patirtis, kruopštus triūsas mokslo bibliotekų rankraštynuose, dalyvavimas kultūros paminklų tyrinėjimų, konservavimo ir restauravimo procesuose išugdė dailės, architektūros ir kultūros istorijos žinovą, dailėtyrininką enciklopedistą, architektūrologą. Nuo 1935 m. aktyviai bendradarbiaudamas spaudoje, V. Drėma Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos spaudoje paskelbė per 150 dailės ir architektūros istorijos, kultūrinio palikimo vertinimo metodikos straipsnių, tarp svarbiausių V. Drėmos parengtų leidinių minėtini: „Pranciškus Smuglevičius“ (1973), visą mokslininko veiklą vainikuojantis veikalas „Dingęs Vilnius“ (1991), knygos apie Vilniaus architektūros šedevrus „Vilniaus Šv. Onos bažnyčia“, „Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais“ (1991), studija apie architektą Fulgentą Rimgailą (1993, VDA mokslo darbai (T.2), minėta knyga apie Kanutą Rusecką ir „Vilniaus Šv. Jono bažnyčia“ (1997). Daugelis Vilniaus architektūros ir dailės istorijos problemų aptariama V. Drėmos laiškuose lenkų menotyrininkui, buvusiam studijų VU profesoriui, Lenkijos nacionalinio muziejaus Varšuvoje direktoriui Stanislavui Liorencui knygoje „Vladas Drėma. Laiškai. Stanislaw Lorentz. Listy“ (1998), „Vincentas Smakauskas“ (2001) ir kt. Kelios pastarosios knygos išleistos po V. Drėmos mirties, jo dukros Gražinos rūpesčiu.

V. Drėma buvo aukštos kvalifikacijos dailės istorikas, ieškantis autentiškų šaltinių, nepripažįstantis paviršutiniškumo dailėtyrininkas enciklopedistas. Reiklus kolegoms ir sau, jis gindavo savo įsitikinimus. Jo veikla įvertinta svarbiais valstybiniais apdovanojimais: 1992 m. jam paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, suteiktas VDA garbės daktaro vardas, jis tapo pirmuoju Vilniaus garbės piliečiu. 1999 m. Vlado Drėmos vardu buvo pavadinta Vilniuje, Verkių seniūnijoje, esanti gatvė.

Ilgametis vilnietis, kone 75 metus pragyvenęs Vilniaus senamiestyje, V. Drėma pažino ir išmanė daugybės jo gatvių, gatvelių ir pastatų istoriją, kuri sudėta jo veikale „Dingęs Vilnius“. Profesionaliai, remiantis archyviniais šaltiniais, parašyti tekstai apie Vilniaus senamiesčio gatves ir priemiesčius, architektūros paminklus, apie daugelį iki šių dienų neišlikusių miesto paveldo objektų. Knygoje sutelkta gausi ir vertinga iliustracinė medžiaga (dokumentinė ir meno kūrinių reprodukcijos). Visa tai, pasak Tomo Venclovos, leidžia šią V. Drėmos knygą laikyti „bene geriausia vilniškės ikonografijos studija“. Su meile ir pagarba senajam Vilniui parašyta knyga tapo bibliografine retenybe, todėl dabar, minint kūrėjo gimimo metines, būtų tinkama proga pakartoti šios knygos leidimą.

LDM įvykęs kultūros vakaras, skirtas V. Drėmos atminimui, sutraukė apie du šimtus lankytojų. Toks didžiulis susidomėjimas darsyk paliudijo šio žmogaus reikšmę Lietuvos kultūrai ir pagarbą jam.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.