0

Ženklas puodo šukėje – senovinis rašmuo?

rugsėjo 23, 2015 Archeologija, Archyvai

ARŪNAS KAZYS KYNAS\\

Prie Kretuono ežero (Švenčionių r.), buvusioje Kretuonių gyvenvietės žemėje, archeologai rado molinę nuoskalą. Nuvalę aplipusį tūkstantmetį dumblą, jie pastebėjo lyg šukutėmis taškučiais įspaustą ženklą. Lengviau piešinį buvo galima išgauti šlapiame molyje aštriu daiktu išbraižant ar įspaudžiant virvutę. Toks būdas baltų protėvių buvo dažnai naudojamas, taip buvo dekoruojami vėlyvojo paleolito keramikos dirbiniai. Archeologai Algirdas Girininkas („Baltų kultūros ištakos“, 1994, p. 237–238) ir Rimutė Rimantienė („Lietuva iki Kristaus“, 1995, p. 166, pav. 145, p. 73, pav. 60, p. 52, pav. 37; „Akmens amžius Lietuvoje“, 1996, p. 196–197, pav. 120, 6, 7, 8) pirmieji ėmėsi tyrinėti šiuos neįkainojamą svarbą turinčius radinius, padėjo nustatyti nuoskalos vietą molinėje puodynėje, išskyrė skirtingus ir originalius piešinių atlikimo būdus. Simbolio atvaizdą įbraižyti, virvutę įspausti ar tai padaryti į grėbliuką panašiu įspaudu galima tik prieš išdegant šlapio molio puodynę. Apie tai daugiau rašyti verčia piešinių atlikimo originalumas labai negausiame priešistoriniame kultūros klode. Piešiniai galėjo būti priskiriami skirtingoms gentims, jų atlikimą galėjo skirti šimtmečiai. Braižymo, virvutės įspaudimo zoomorfiniuose ar antropomorfiniuose atvaizduose būdai buvo originalūs, skirti tik vienetams dekoruoti.

iliustracija
1 pav.

Paprasčiausia – puodynių nedekoruoti ir puošti minimaliai. Genties sąmonei šviesėjant puošybos poreikis didėjo. A. Girininkas rastoje šukėje taškučiais įspaustą atvaizdą pavadino žuvimi, vėliau tokiam įvardijimui pritarė ir archeologijos patriarchė R. Rimantienė. Viskas atrodo labai paprasta – ką matau, tą sakau. Tai gana dažnas empiriškas simbolių reikšmių aiškinimo būdas. Tikrasis jų reikšmių dešifravimas yra šimteriopai sudėtingesnis. Faktas, kad puodą ženklinant naudotas štampinis įspaudas, rodo jo daugkartinį naudojimą. Galima spėti, kad buvo daromi patvarūs štampukai, ant medžio gabaliuko eilėmis būdavo sukalami kuoliukai. Susidaro įspūdis, kad kažkas vertė atvaizdų kūrėjus tiražuoti simbolių atvaizdus. A. Girininkas savo radinį aprašo taip: „Plaukiančios žuvys, kurios aptiktos Kretuono IB, C. gyvenvietėse, ant puodų paviršiaus buvo vaizduojamos vertikalioje padėtyje. Jų kontūrai įspausti štampiniais įspaudais“ (A. Girininkas, 1994, p. 236–238, pav. 275–277). Empirinis atvaizdų vertinimas leidžia juos pernelyg laisvai interpretuoti. Abiejų mokslininkų pateiktose žuvų atvaizdų iliustracijose matome, kad žuvys „plaukia“ horizontaliai. Nedideli vaizdavimo ir rašytinio teksto nesutapimai ties šia vieta verčia apsistoti ilgėliau.

Sutelkti dėmesį verčia ir tolesnis A. Girininkui kaip archeologui nebūdingas etnokultūrinis piešinių vertinimas: „Ką galėjo reikšti žuvų atvaizdas ant puodo paviršiaus? Įdomi jų [žuvų – A. K. K<,/i>] pavaizdavimo vieta – žemutinė puodo pilvelio dalis. Žinoma, kad vidurinio neolito Narvos kultūros puodų (jei jie nepuošti šukiniais (šukučių – ?) įspaudais) ornamentų motyvai paprastai išdėstomi tik viršutinėje dalyje, ant puodo angos briaunos ar kaklelio. Tai rodo, kad žuvis tų žmonių supratimu buvo apatinio pasaulio subjektas“ (kursyvas mano – A. K. K.). Vertikaliai (smailiuoju galu į viršų) pavaizduotas žuvies atvaizdas iš dalies griautų priklausymo chtoniškajam pasauliui hipotezę, nors taip galėjo būti komponuojamas ir ilgesnis ornamentas, simbolių eilė, nesusijusi su mitologiniu mąstymu.

iliustracija
Jaros 2-oji gyv.     Kretuono IB gyv.

Skirtingose šukėse taškeliais pavaizduoti į žuvį panašių simbolių piešiniai yra identiški. Tuo galima įsitikinti susipažinus su grafiniu knygos piešiniu. Jį pakoregavau pagal autoriaus tekstinį aprašymą. Aliuziją į žuvį sudaro keturios tarpusavyje besikryžiuojančios tiesios linijos, viename gale sudarančios į uodegos peleką panašų praskalą (1 pav.).

Kitaip į žuvį panašus simbolis vaizduojamas archeologės R. Rimantienės keramikos radinyje, kuris buvo aptiktas kasinėjant Jaros (Anykščių r.) gyvenvietę. „Susipynusiomis banguotomis taškų linijomis greičiausiai žuvys pavaizduotos ir Jaros 2-osios gyvenvietės puodo šukėje“ (2 pav.). Šitaip, lyg abejodama žuvies atvaizdo tikrumu, simbolio piešinį aprašo mokslininkė. Pripažindami jo fragmentiškumą (šukės kraštai iš abiejų pusių nudaužyti) konstatuojame, kad ir šis atvaizdas atliktas taškavimo būdu gal iš anksto padarytu mediniu įspaudu. Piešinyje aiškiai išsiskiria vaizdavimo schema – du susikryžiavę skliausteliai su praskalomis iš priekio ir galo (R. Rimantienė, 1996, p. 196, pav. 120:8). Jei pripažįstame, kad atvaizde pavaizduota žuvis, kyla klausimas – kodėl vienodas objektas turi skirtingą vaizdavimo stilistiką: pirmuoju atveju atvaizdas sudaromas sukryžiuojant keturias tiesias linijas, antruoju – supinant dvi lenktas linijas? Tai minimaliausias žuvies vaizdavimo būdas, naudotas ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu. Puodų nuoskalose taškučiais padaryti piešiniai yra fragmentiški, todėl vienpusiškai juos priskirti natūralistiškai vaizduotam objektui ne visada teisinga. Pamirštamas senovėje ypač populiarus buvęs piktografinis vaizdavimas. R. Rimantienė kitame Nidoje rastame molio šukės piešinyje, padarytame taškučiais, bando įžiūrėti ruonio atvaizdą (R. Rimantienė, 1995, p. 73, pav. 60). Nesinori kategoriškai neigti šį teiginį, todėl pasiryžtu eksperimentui – uždengti, kaip man atrodo, be aiškios sistemos pabarstytus įspaudinius taškučius. Vis tiek jie nesudaro ruoniui būdingo siluetinio piešinio. Išnykus dėmesį atitraukiantiems taškams išryškėjo, kaip suprantu, ruonio „kūnas“, visai taip pat susipynęs kaip ir molinės piešinio šukės iš Jaros gyvenvietės – du skliausteliai gale, susikryžiavę tarpusavyje su praskalu. Jaros pavyzdyje praskalai yra skliaustelių priekyje ir gale. Šis piešinys yra geriau išlikęs negu Nidos puodo nuoskaloje, kurioje lūžis eina per skliaustelių priekį. Nepaisant skirtingų mastelių, visa kita yra identiška, net taškelių skaičius. Kas nori, piešiniuose gali įžiūrėti siluetinius žuvų, ruonių atvaizdus. Toks yra empirinis pažinimas, deja, nagrinėjant senąsias civilizacijas nuvedantis klystkeliais. Pradėjęs nagrinėti tiesių ir lenktų susikryžiavusių linijų sudarytus piešinius, pirmiausia atkreipiau dėmesį į jų užbaigtumą ir lakoniškumą. Taip gali būti rašomi hieroglifai, kai bandomos greitai jungti piktogramos. Iš rašmenų istorijos (N. Pavlenko, „Rašmenų istorija“ (rusų k.), 1987, p. 60–61) sužinome, kad senovės Egipte (IV tūkst. pr. Kr.) pradžią hieroglifams davė pieštinė ideografija, atsiradusi iš piktogramų. Vėliau piešiniai įgavo raidynams būdingų simbolių prasmes. Manau, lietuviškų archeologinių radinių atvaizdų darymas įspaudiniais štampukais nėra atsitiktinis, galbūt tai susiję su bandymais daryti maginius įrašus. Jei ši hipotezė pasitvirtintų, sužinotume daugiau negu archeologų pateikti spėjimai apie baltų genčių verslus.

iliustracija
2 pav.
Piešinys be šoninių taškučių

Piktografinis raidynas

Trys ar keturi piktografiniai atvaizdai molio šukėse, kelis tūkstantmečius glūdėję žemėje, gali sužadinti tik hipotezes. Jei neužtektų įrodymų, patvirtinančių priklausymą kuriai nors civilizacijai, įvairiomis technikomis atlikti antropomorfiniai ar zoomorfiniai piešiniai liktų tik baltų genčių verslų iliustracijos. Vis dėlto norėtųsi įžvelgti daugiau, juolab kad tai daryti provokuoja atvaizdų atlikimo analizė. Sunkiausia yra, kaip sako lingvistai, rasti „raktą“ – nustatyti, kuriai užbaigtai sistemai priklauso simboliai, rašmenys, piktogramos. Empirikai šiuo keliu vengia eiti, todėl sparčiai plinta fantasmagoriniai rašiniai apie lietuviškai perskaitomus egiptiečių tekstus, lietuviškas „galų runas“. Bet kuris nežinomas ar nematytas ženklas vadinamas runa, nė nebandant jam rasti vietą itin sudėtingoje raidynų istorijoje. Ką duoda žinios apie raidynų stilistiką? Pirmiausia – gana tikslų datavimą, kilmės vietą. Jei ją pažintume, aiškesnės pasidarytų heraldinės maginių simbolių atsiradimo hipotezės.

Žinios apie ženklus, išoriškai panašius į žuvį (ir gal ruonį), Nidos, Jaros, Kretuonių archeologiniuose radiniuose pasirodė XX a. pabaigoje, nors hipotezes apie tautų migravimą, jų sąsajas su baltais XX a. pradžioje kėlė dr. Jonas Basanavičius, o XXI a. pradžioje – šviesaus atminimo dr. Gintaras Beresnevičius. Daug lietuvių tikėjo (ir tiki) mitu apie baltų genčių migraciją iš Indijos. Gal ši legenda ir neleidžia nurimti priešistorės nagrinėjimo aistrai? Moksliniu požiūriu taip pat šiek tiek pasislinkta. Prie įvairiausių ženklų sisteminimo prisidėjo istorikas Edvardas Gudavičius. Senąjį ornamentą ir jo sąsajas su vikingų epocha nagrinėjo archeologė Audronė Bliujienė, archeologų rastus papuošalus – Laima Vaitkunskienė, ženklus akmenyse perpiešė Petras Tarasenka, Rimantas Matulis. Prūsijos archeologiniuose kasinėjimuose ne be pasiekimų dalyvavo Valdemaras Šimėnas ir rusų archeologas Vladimiras Kulakovas. Įsimintinas pastarojo rašinys apie germanų-skandinavų rašmenų kilimą iš III–V a. ornamentų, apie jų ryšį su galbūt maginę svarbą turėjusiais „prasminiais-sąvokiniais“ ženklais. Mįslių ir istorijos paslapčių vis lieka ir, atrodo, liks ne vienai tyrinėtojų kartai.

Ženklai Narvos kultūrai priskiriamose molinėse šukėse sukėlė susidomėjimą ir man, juolab kad tuo metu domėjausi skandinavų-germanų rašmenų simboliais, kurių nemažai aptinkame Prūsijos, Lietuvos ir Latvijos archeologiniuose radiniuose. Neliko nepastebėta Teodoro Narbuto hipotezė apie Vaidevučio vėliavoje Simono Grunau epochoje padarytą įrašą ir komentarai, kad jis neatitinka germanų ar skandinavų futharkų, taip pat mokslininkų nepastabumas ir jų hipertrofuotas noras ikiistoriniam baltų mentalitetui priskirti bet kokių rašmenų atmainas. Klaidos dažniausiai padaromos todėl, kad neatsižvelgiama į visos žmonijos mįslę – tautų kraustymąsi, kultūrų pėdsakus archeologiniuose radiniuose.XVII–XVIII a. Sibiro ir Mongolijos upių Jenisiejaus ir Orchono pakrančių uolose mokslininkai aptiko rašmenų tekstų. Vėliau panašių užrašų buvo rasta akmeniniuose menhyruose Tuvoje, Altajuje, Minusinske, Kirgizijoje.

Manoma, kad rašmenų ženklai, labai sąlygiškai priskirtini runoms, vadinami Jenisiejaus-Orchono ženklais, plito iš šiaurės ir pietryčių kartu su pečenegais vadinamomis gentimis, vėliau, VI–VIII a., su mongolais. Niekas negali tiksliai pasakyti, kelinta tai buvo tautų kraustymosi banga; radiniai prie Baltijos jūros krantų Narvos kultūriniame sluoksnyje byloja, kad jų būta kelių.Nustatęs žuvų ženklų priklausymą hieroglifų tipo rašmenims, ėmiau ieškoti „rakto“, tiksliau – kuriai raidynų atmainai jie priklauso. Padėjo rašmenų piešinių iliustracija Baltarusijoje išleistoje enciklopedijoje (1996, p. 534). Slėpiningas užrašas buvęs nugarinėje skulptūros dalyje. Aptikta keletas ieškomų horizontaliai ar vertikaliai pieštų žuvų simbolių. Keturios tarpusavyje besikryžiuojančios tiesės ryškiai išskyrė juos iš kitų keturių gal labiau susiformavusių rašmenų eilučių.

Toliau ieškoti buvo lengviau. Vienoje „Rašmenų istorijos“ dalyje (N. Pavlenko, 1987, p. 142) radau abėcėlę, kurioje – didžiausiai mano nuostabai! – vienas šalia kito buvo išdėstyti rašmenys iš keturių susikryžiavusių tiesių ir kiti, susidedantys iš dviejų galuose susikryžiavusių skliaustų (puslankių). Jenisiejaus raidyne šie simboliai ir iš jų sudėti raidynai pradėti vadinti persų-aramėjų rašmenimis. Spėjama, kad iš jų kilo ir indų skiemeniniai rašmenys, vadinti Kcharoštchi, ir t. t. Kaip žinoma, visų smalsumo patenkinti neįmanoma… Šį domėjimąsi savaip užbaigia archeologų A. Girininko ir R. Rimantienės europinės svarbos radiniai. Panašūs saugomi tik Sankt Peterburgo (Rusija), Britanijos nacionaliniame muziejuose, Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, Vokietijos mokslų akademijoje. Į šį sąrašą gal kada bus įrašytas ir Lietuvos vardas? Tam, kad palygintumėte su radinių piešiniais, pateikiame Jenisiejaus-Orchono runų raidyną (3 pav.).Šiaurės Atėnai. 2008-02-22 nr. 882

siberian1
3 pav.

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.