Baltų žinyčios vartai

0

Žvakutė ant kapo – labai nesena tradicija

viršaitis lapkričio 1, 2015 tradicijos ir papročiai

L. Klimka\\

Žvakė ant kapo – visai nauja tradicija, o kryžiai – meno kūriniai, pripažinti visame pasaulyje, kurių mes savo noru atsisakome, apie laidojimo papročių praeitį pasakoja etnologas Libertas Klimka. Ji papildo krematoriumo direktorius Vytenis Labanauskas, pasakojantis apie naujausias technologijas ir laidojimo papročių ateitį.

T. Urbelionio (BFL) nuotr.

„Mūsų kryždirbystė, kaip dvasinė tradicija, yra labai vertinama pasaulyje. Mes turime labai gilias ir labai įdomias tradicijas, tik kažkodėl mes savo noru atsisakome tų gražių dalykų. Anksčiau kapinės buvo, sakykime, meno šedevrų sankaupa“, – dėstė L. Klimka.

Tačiau mediniai kryžiai yra kritikuojami dėl nepatvarumo – daugiausiai 30 metų ir įprastos medienos kryžiaus nebeliks. O akmeniniai paminklai kapavietę žymėti gali bene amžinai, pabrėžė etnologas.

„Anksčiau visos šeimos kapas būdavo vienas ir visiems buvo pastatomas vienas kryžius. Jei jis ąžuolinis, jis stovi iki 50 metų, o paskui ima pūti. Būtent per Vėlines jis būdavo sudeginamas ritualiniame lauže. (…) Vietoj senojo kryžiaus po 50 metų būdavo atnaujinamas. Bet tai jau būdavo trečioji karta, anūkai, kurie pasilaidodavo tame kape, kur gulėjo jų senelių kauleliai gulėjo. Kadangi dabartinis socialinis modelis kitoks, kaimo žmogus persikėlė į miestus gyventi. jau nusenę, pavargę, pasiligoję. Tai kas belieka? Savo artimuosius palaidoti artimiausiose miesto kapinėse ir kas trečią dieną važiuoti ten laistyti gėlių. “, – pasakojo L. Klimka.

Fotografija Halelija efoto.lt

Taip pat jis atskleidė, kad žvakutė ant kapo – labai nesena tradicija: „1880 m. Varėnos rajone, prie vienos nedidelės medinės bažnytėlės, klebonas, pasikalbėjęs su parapijiečiais, padarė simbolinį kapą išėjusiems iš to kaimo. O kaimo pavadinimas „Akmens kaimas“. Ir negrįžusiems į tą kaimą. Sako, tegu simboliškai tegu būna tas kapas ir į jį prismaigstė daug žvakelių, pašventino jas ir davė jas žmonės, sakydamas, kad jie nuneštų jas ant savo artimųjų kapų.Tarsi jų vėlės sugrįžtų į savo gimtuosius namus. Ir nuo to prasidėjo, po visą Lietuvą paplito tas paprotys uždegti žvakeles ant mirusiojo kapo. Šiaip jau žvakelės buvo degamos prie mirštančiojo, ties jo galva, vaškinės, taip vadinamos graudulinės žvakės. “ – kalbėjo L.Klimka.

„Lietuvoje buvo du periodai ir labai dideli iki krikščionybės. Tūkstantis metų iki Kristaus buvo deginami mirusieji. Ir nuo penktojo amžiaus vėl grįžta tas deginimo paprotys iki Lietuvos krikšto. Mirusieji žinoma palaidojami su įkapėmis, bet tai jau sudeginti…“ – aiškino Libertas Klimka.

Profesorius L. Klimka paklaustas ką mano apie virtualias kapines, ant kurių galima uždėti bar kodą, atsakė: – kodėl gi ne? Šitaip visai įdomu. Man patikdavo, kad kapinėse kur nors būdavo parašyta kokia nors profesija. Pavyzdžiui mokytojas toks ir toks, ar kunigas… ir tokį kapą, kur pateikta mirusiojo nuotrauka, mielai pasižiūri. Čia ir barkodas nieko tokio, svarbu neperžengti tos ribos, kai prasideda palaikų išniekinimas.

Į klausimą kokia turėtų būti atiduota pagarba mirusiam, profesorius atsakė: – „aš jau paminėjau kitą socialinį modelį, kai žmonės iš kaimo nuseno jau mieste, paskui jie savo gyvenimą kitaip dėlioja. Tai tas mūsų kartais net perdėtas dėmesys kapams: užklojimas granito plokštėm, baisiausia, kad kitur kapas uždengiamas tokiu plastmasiniu kilimu, primenančiu žolytę, tai yra labai neestetiška, tai labai mūsų pasaulėjautai nepriimtina. Kaip kaimo žmonės darydavo:  prie to gražaus kryžiaus pasodina kokį diemedį ir viskas. Čia pat dirbami laukai, čia pat tos kapinaitės, medžiai svarbiausia virš kapinių. Šiemet aš patyriau labai nemalonų jausmą, kada nuvažiavęs aplankyt savo senelio kapo, pamačiau nupjautus medžius… lietuvis kažkada įsivaizduodavo, kad siela į Dausas išeina per medį. Ir todėl lietuviškos kapinės būdavo apsodinamos medžiais. Dideli ilgaamžiai medžiai būdavo ir puošmena kapinėse. Aš manau, kad šitaip negalima elgtis.

Ir, kad neprarasti savo etnografinio žavesio, kiekvienas regionas turėjo savo stilių, pradedant net nuo pajūrio kur krikštai. Niekur nebeliko Europoje tokių paminklų. Žemaičių kresnieji kryžiai, o dzūkų išlakieji beveik siekiantys pušų viršūnes… Štai pirmadienį Vėlinės. Visi stengsis nuvažiuoti ant artimųjų kapų, visus kapus apvažiuot. Stovės didžiulėse eilėse, mašinų kamščiai, neduok dieve gali atsitikti kokia eismo nelaimė. Ar negalima to padaryt namuose susėdus prie stalo, uždegus graudulinę žvakelę ir pakalbėjus apie išėjusius mūsų artimuosius.“

lrt.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.