0

Ar žemaičių pavadinimas Žmud galėjo būti žydiškos kilmės?

lapkričio 20, 2015 Istorija, Lietuvių kalba

L. Balsys, etnopsichologas\\

Pasidomėjus kaip rusakalbiai vadina žemaičius, išgirstame dažniausiai kelis pavadinimus: Жемайты arba жмудь, жамойты, жмудины; Kaip teigia wikipedijos rusų kalba šaltinis, žemaičių terminas turi dvejopą kilmę. Pirmoji kilo nuo žodžio „žemas“, nuo žemumos, priešingai aukštaičiams, kurie gyveno aukštai aukštumose ant kalno. Kita hipotezė, kad kilo nuo žodžio „žemė“. Tačiau dažnai susidursime su dar vienu žodžiu, kuriuo tapatinasi žemaičiai, tai samogitai, samogetai pagal lot. kalbos žodį samogitia. Štai tas pats šaltinis pateikia eiliškumą taip: „Жемайти́я[1] (Жямайтия, от лит. žemas — «низкий», «нижний»; лит. Žemaitija, жем. Žemaitėjė, лат. Samogitia, ранее Жмудь)“.[1]

Akivaizdžiai matome, kad lotynų kalbos žodį „samogitia“ laiko vėlesniu nei pavadinimus „жмудь, жмудины;“ Kilo klausimas kokiuose šaltiniuose yra dar šis pavadinimas ir kodėl jis taip „iškraipytas“ lyginant su žodžiu „жамойты“ arba žemaičiai.

A Journey Into Yiddish — and Into the Holocaust. Foto jewishcurrents.org

A Journey Into Yiddish — and Into the Holocaust. Foto jewishcurrents.org

Pasak to pačio vikipedijos šaltinio, kuris „remiasi“ nenurodytais lenkų istorikais, teigiama, kad „Pasak kai kurių Lenkijos istorikų, Žemaitija XIII ir XIV amžiais, užėmė didžiulę vietovę. Patikima žmudų istorija  prasidėjo nuo XIII amžiaus, su vokiečių pasirodymu kaimynystėje ir buvo pagrinde užpildyta žiniomis apie kovas su vokiečiais, kurios truko iki XV amžiaus pradžios. Žemaitija sunkiai ir ilgai gynė savo tradicinę pagonišką religiją ir savo nepriklausomybę nuo vokiečių; Žemaitijoje buvo Lietuvos Romuvos šventykla ir varomi iš Lietuvos žyniai joje rado prieglobstį dar ir XV am.“ [2]

Taip pat šis terminas naudojamas ir tolimesniuose tekstuose, aprašant, kaip žemaičius karalius Mindaugas atidavė Livonijos ordinui, pažodžiui rus.“отдал Жмудь“ [3]. Tokia įvykiu seka tarsi nurodo, kad žemaičių pavadinimas žmud arba zhmud jau buvo XIII ir XIV amžiais.

Kitas rusų internetinis šaltinis, pagal prieigą toldot.ru, skyriuje „Judaizmas ir žydai“ pateikia žydiškų pavardžių kilmę.
Štai kas rašoma: „Pavardė Жмуд (taip pat Жмудь, Замитер, Замут, Замутин, Жмудский, Жмойдский, Жмудзак, Жмудзяк, Жмудзе, Жмуйдя, Змудин, Жмодяк, Змудик) kilusi nuo vietovės Zhmud (rus. Жмудь) (jidiš kalba פאָולעד reiškia purvinas), kuri buvo Kauno gubernijoje.
Žydams Rusijos imperija pradėjo duoti vardus 18-ojo amžiaus pabaigoje, po įjungimo į Rusijos imperiją vakarinių Baltarusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių sričių – po Lenkijos padalijimo. Tada Jekaterina II „įsigijo“ su Vakarų regionais labai daug žydų, kurie istoriškai neturėjo pavardžių, tik pavardė ir tėvavardis, pavyzdžiui, „Shloyme,  Haimkės sūnus“.
Norėdami sužinoti savo duoklės mokėtojų skaitlingumą, o taip pat organizuoti jų šauktinių kvietimą į armiją, ji įvedė gyventojų surašymą – maždaug kartą per dešimt metų. Tai ir buvo vadinami „tikslinamųjų sąrašų pasakos“, kurių metu visiems žydams buvo duotos pavardės kaip taisyklė arba pagal gyvenamąją vietą (pavyzdžiui, Vileykin) arba pagal vieno iš tėvų vardą (pavyzdžiui, Shifrin), taip pat pagal kitus požymius, pavyzdžiui pagal profesiją (Shoihet, Reznik).“[4]

Žydų tinklaraštis zydai.lt panašiai aprašo žydų atsiradimą Lietuvoje: „Iki XIV a. pabaigos šaltiniuose neminimos nei žydų bendruomenės Lietuvoje, nei pavieniui atvykstantys žydai. 1388 m. Vytauto privilegija Brastos bendruomenei – tai pirmasis rašytinis šaltinis, minintis žydus Lietuvoje.  Po metų privilegija buvo suteikta Gardine įsikūrusiems žydams. Brastos ir Gardino bendruomenės laikytinos pirmosiomis Lietuvoje. Istoriografijoje greta šių XIV a. veikusių bendruomenių dažnai yra minimi ir Trakai, tačiau iki šiol nėra vieningos nuomonės kas – karaimai ar žydai – įkūrė šią bendruomenę.“ [5]

Įdomu, kad žodį „Замут“ google vertėjas atranda kaip gudų kilmės, reiškiantį „purvinas. Tą patį reiškia ir jidiš  פאָולעד kalboje. Apie tai rašo ir patys „Žydai Lietuvoje“ autoriai“, minėdami LDK laikus:

„LDK ir Lenkijoje kūrėsi žydai aškenaziai, atsikėlę iš Vokietijos, Silezijos ar Bohemijos, sefardiškosios kilmės bendruomenių nebuvo daug. Istoriografijoje vyrauja versija, kad LDK kaip ir Lenkijos žydų bendruomenės formavosi iš nuo persekiojimų bėgančių, geresnio ir ramesnio gyvenimo ieškančių ar iš Vakarų Europos miestų išvarytų žydų. Tačiau esama ir pagrįstų prielaidų, kad gudiškose LDK srityse kūrėsi iš Raudonosios Rusios persikėlę žydai.“[6]

Apie žydų nesutarimą su vietiniais žemaičiais mini ir tas faktas, kad Žemaitijos vyskupas draudė žydams gyventi Varniuose:

„Jau XV a. žydų bendruomenės įsikūrė Kijevo ir Lucko miestuose. Apie nenutrūkstantį žydų bendruomenių sklaidos procesą Lietuvoje galime kalbėti tik nuo 1503 m., po to kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras leido jo paties išvytiems žydams grįžti į miestus, kuriuose ankščiau gyveno. Iki XVI a. vidurio užsitikrinus didžiojo kunigaikščio paramą daugiau bendruomenių kūrėsi valstybiniuose miestuose (be minėtųjų – Naugarduke, Klecke, Pinske ir kituose). Vėlesniu laikotarpiu žydai intensyviau kūrėsi privačiuose miestuose. Jų savininkai įžvelgė žydų naudą miestų ūkio raidai. Savita tai, kad iki XVII – XVIII a. sandūros daugelis žydų bendruomenių veikė gudiškose valstybės srityse, platesnę sklaidą dabartinės Lietuvos teritorijoje stabdė miestiečių nenoras įsileisti į miestus potencialius konkurentus ar pavyzdžiui, Žemaitijos vyskupo draudimai žydams gyventi Varniuose. Žydų bendruomenė Vilniuje įsikūrė tik XVI – XVII a. sandūroje. Vėlyvas žydų įsikūrimas patraukliausiame valstybės mieste – sostinėje aiškinamas miestiečių išsirūpinta „nepalankumo žydų privilegija“ („privilegija de non tolerandis Judaeis“, 1527).“ [7]

Apie tai, kad Rusijos imperija pradėjo žydams duoti vardus 18-ojo amžiaus pabaigoje ir žydai.lt tinklaraštispatvirtina, kad kaip tik tuo metu: “ Žydų įsigyvenimas dabartinėje Lietuvos teritorijoje intensyvesniu tapo tik XVIII a. pirmojoje pusėje, kai siekiant atgaivinti dėl didelių demografinių nuostolių ir politinių suiručių smukusį miestų ir miestelių ūkinį gyvybingumą, jų savininkai teikė žydams kurtis palankias privilegijas. „[8]

Lietuvoje išties Žemaitijos regione gyventa iki antro pasaulinio karo nemažai žydų Joniškyje, Šiauliuose. Šiuo metu ypač žemaitiškom temom ir senąja pagonybe domisi kai kurie žydiškos kilmės žemaičiai. Štai Balticum TV kraštotyros laidų „Žemaitijos labirintais“ vienas autorių Eugenijus Bunka yra „Lions klubo narys,  Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo pirmininkas, Plungės žydų religinės bendruomenės vadovas.“ [9] Žemaičiais save pristatantys įvairūs nelietuviškom pavardėm piliečiai sudaro įspūdį, kad žemaičiai nėra lietuviai, o greičiau žydai, tai yra žmudai. Toks žemaičiams apibūdinti likęs terminas, prigijęs nuo Jekaterinos laikų, įveda painiavą, kas yra tikras žemaitis?

Prieš porą metų savo straipsnyje apie žydų žargonus Lietuvoje rašęs Giedrius Drukteinis pateikė lietuvių kalbą darkančius žargonizmus ir jų kilmę. Galbūt ir žodis „zhmud“, gudiškai „Замут“, rusiškai „Жмудь“, jidiš  פאָולעד išreiškė purviną varguolį ir tapo dar vienu žargonizmu, atneštu kartu su žydų įsigalėjimu Lietuvoje? Manau šis terminas žeidžia ne tik žemaičius.

Pabaigai

Stebint žemaitiško nacionalizmo apraiškas, save išskiriant ir pabrėžiant savo kitoniškumą lietuvių atžvilgiu, pasireiškiantį tam tikrų grupių žemaitijoje radikalėjimu, pastebiu ne lietuvišką etnopsichologinę savybę agresyvumą. Tyrinėjant įvairių tautų etnopsichologines savybes, agresyvumas ypač būdingas žydams, kurių daugumą buvo ir yra revoliucijos ir maišto sukėlėjai istorijoje. Galbūt ši tauta per savo istorijos vingius turėjo išgyventi ypač sunkiomis aplinkybėmis (prisimenant kiek kristus savo tautą tampė po dykumą) sudarė šį išskirtinį bruožą. Grubumas žemaitiškoje tarmėje dėl galūnių trumpinimo ir tiesmukiškumo sukelia naujų minčių tyrinėjimams.

Ar per kelis šimtus metų bendro sugyvenimo su kitomis tautomis, lietuvis neperėmė svetimas etnines savybes, kurios šiandieną tapatinamos su mūsų tauta? Būtina skirti ne tik dėmesį lietuviškai etnopsichologijai, bet skatinti įkurti ir etnopsichologijos katedrą Lietuvoje, kai tokias senai turi vokiečiai ir rusai. Pas mus tai laikoma ne mokslu. O gaila, nes etnopsichologijai ypač daug dėmesio skyrė japonai, kad galėtų sutelkti savo tautą istoriniems iššūkiams išgyventi tarp kitų ir nesiskaldyti tarpusavyje. Laikas atpažinti kas yra kas Lietuvoje.

Tikiuosi, kad bus pradėtas aiškintis termino „purvinas“ reikšmės priskyrimas žemaičiams ir nebevartotinas  kaip neatitinkantis lietuvio etnopsichologinės bei istorinės realybės.

Naudoti šaltiniai:

[1] Жемайтия, Žiūrėta 20151119 pagal prieigą https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%96%D0%B5%D0%BC%D0%B0%D0%B9%D1%82%D0%B8%D1%8F

[2] Žiūrėta 20151119 pagal prieigą ten pat;

[3] Žiūrėta 20151119 pagal prieigą ten pat;

[4] „Что означает фамилия Жмуд?“ Žiūrėta 20151119 pagal prieigą http://toldot.ru/urava/lnames/lnames_4101.html;

[5] Žydai Lietuvoje, Žiūrėta 20151119 pagal prieigą http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/238/;

[6] Žydai Lietuvoje, ten pat;

[7] Žydai Lietuvoje, ten pat;

[8] Žydai Lietuvoje, ten pat;

[9]Giedrius Drukteinis, MANO ŽYDIŠKAS ŽARGONAS, Žiūrėta 20151119 pagal prieigą http://www.baltai.lt/?p=4327

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.