0

Kenas Robinsonas: Mokyklos žudo kūrybiškumą (1)

sausio 13, 2011 Švietimas

Sero Keno Robinsono įtaigi kalba apie švietimo sistemą, kuri turėtų puoselėti (o ne smukdyti) kūrybiškumą. Joje pranešėjas išskiria tris pagrindinius dalykus: išskirtinį žmogaus kūrybiškumą, nežinomybės būseną dėl ateities ir vaikų gebėjimą kūrybiškai pažvelgti į naujoves. Lietuvoje ypač aktualūs kūrybiškumo ugdymo klausimai, todėl manome, kad sero Robinsono mintys aktualios ir mūsų švietimo sistemai.

Pagrindinis K. Robinso teiginys – „Šiais laikais kūrybiškumas švietime yra ne ką mažiau svarbus už raštingumą“.

K. Robinso konferencijos pranešimas

Labas rytas. Kaip gyvuojate? Buvo puiku, tiesa? Visa tai mane tiesiog pakerėjo. Tad gal jau eisiu… (juokas salėje).

Šiai konferencijai būdingi trys aspektai, susiję su tuo, apie ką ketinu kalbėti. Pirma, tai išskirtinis žmogaus kūrybiškumas, kurį matėme visų dalyvių kalbose ir pasirodymuose. Kokia įvairovė, koks spektras!

Antra, mes visi esame nežinios būsenoje, kai kalbame apie ateitį. Sunku nuspėti, kaip viskas gali klostytis. Mane domina švietimas, tiesa sakant, pastebiu, kad švietimas domina visus. Negi jūsų nedomina? Ir tai labai įdomu. Jeigu dalyvauji kviestiniuose pietuose ir pasakai, kad dirbi švietimo srityje… nors tiesa sakant, ne taip jau dažnai dalyvauji tokiuose pietuose, jeigu dirbi švietimo srityje (salėje juokas). Tavęs niekas nekviečia.

Įdomu ir tai, kad vieną kartą pakviestas, antrą kartą jau nebūni kviečiamas. Man tai keista. Bet jeigu jau esi, ir jeigu kažkas pasiteirauja: „Kuo užsiimate?“ ir atsakai, kad dirbi švietimo srityje, tada regi, kaip pašnekovo veidas ima blykšti. Mintyse galvoji: „o dieve, kodėl tai nutinka man? Vienintelį savaitės vakarą, kurį galėjai skirti pramogai“ (Juokas).

Tačiau, kai paklausi apie jų išsilavinimą, jie ima tave kalti prie sienos, Nes tai yra viena iš tų temų, kurioms žmonės giliai neabejingi, tiesa? Kaip religija, pinigai ir pan.

Mane švietimas domina labai, ir, manau, jis domina visus. Mums švietimas yra ypatingos svarbos sritis, iš dalies dėl nuostatos, kad būtent švietimas veda į ateitį, – …kurios nesame pajėgūs įžvelgti. Susimąstykime: vaikai, kurie šiemet pradėjo eiti į mokyklą, į pensiją išeis 2065 metais.

Pastarasiaas keturias dienas klausėmės ekspertinių vertinimų, tačiau niekas negali pasakyti, tačiau niekas negali pasakyti, koks pasaulis bus po penkerių metų. Ir vis dėl to manoma, kad vaikus mokome ateičiai. Manau, kad ateities nenuspėjamumas yra didesnis, nei bet kada.

Trečiasis dalykas yra tas, kad kaip bebūtų, visi mes sutariame, kad vaikai turi ypatingų gebėjimų inovacijoms. Kalbu apie vakarykštį Seirenos pasirodymą, – ji buvo nepakartojama. Tiesa? Kvapą gniaužė stebint jos mesitriškumą. Ji nepakartojama, tačiau, vertinant vaikystės kontekste, ji nėra išskirtinė. Matėme pasišventųsį žmogų, kuris atrado talentą. Teigčiau, kad visi vaikai turi milžiniškus talentus. Kuriuos mes negailestingai paleidžiame vėjais. Taigi, norėčiau kalbėti apie švietimą ir apie kūrybiškumą.

Mano teiginys yra toks: dabar švietimas yra nemažiau svarbus, negu raštingumas, ir į jį turime žvelgti kaip į lygiavertės svarbos dalyką. Tai tiek ir tenorėjau pasakyti. (Plojimai)

…nesenai išgirdau nuostabią istoriją – mėgstu ją perpasakoti – apie mažą mergaitę piešimo pamokoje. Ji buvo šešerių. Klasėje, sėdėdama paskutiniame suole, ji piešė. Mokytoja pasakojo, kad jai būdavo sunku sutelkti dėmęsį, tačiau šioje piešimo pamokoje ji buvo susikaupusi. Pakerėta mokytoja priėjo prie mergaitės ir paklausė: „Ką tu pieši?“ Ji atsakė: „Piešiu Dievą.“ Mokytoja tarė: “ Bet juk niekas nežino, kaip atrodo Dievas.“ Mwergaitė atsakė: „Netrukus sužinos.“ (Juokas salėje)

Kai mano sūnui buvo ketveri metai Anglijoje – tiesa sakant, tuomet jam buvo ketveri visur. (Juokas) Tikslumo labui turiu pasakyti, kad tais metais, kur bekeliautų, jis buvo ketverių. Jis vaidino spektaklyje apie Kristaus gimimą. Ar atsimenate tą siužetą? Didingas siužetas. Didinga istorija. Melas Gibsonas ekranizavo jo tęsinį. galbūt matėte jį „Kristaus gimimas II“. Taigi, Džeimsas gavo Juozapo vaidmenį, ir mes dėl to labai džiaugėmės ir jaudinomės. Žinojome, kad tai vienas iš pagrindinių vaidmenų. salė mirgėjo nuo gausybės žmonių, ant kurių marškinėlių puikavosi užrašas: „Džeimsas Robinsonas YRA Juozapas!“ Spektaklyje sūnui nereikėjo kalbėti. Ir štai prasidėjo epizodas, kada atvyksta trys karaliai: įeina su dovanomis, atnešdami aukso, miros ir smilkalų. Viskas taip ir įvyko. Mes sėdėjome ir žiūrėjome; ir man pasirodė, kad jie susipainiojo; todėl po spektaklio vieno berniuko paklausiau: „Ar viskas taip ir turėjo vykti?“ Jis atsakė: „Taip, o kodėl klausiate?“Ar kažkas buvo blogai?“ Tik truputį pakeitė žodį.

Taigi, įėjo trys berniukai, keturmečiai, su rankšluosčiais ant galvų, ir ant žemės padėjo dėžutes. Pirmasis berniukas pasakė: „Aš atnešiau tau aukso.“ Antrasis berniukas pasakė: “ Aš atnešiau tau miros.“ O trečiasis berniukas pasakė: “ Aš atnešiau tau smilgų.“ (Juokas salėje)

Abu pasakojimus vienija įdėja, kad vaikai nesutriks, jie pasuinaudos galimybe. jeigu jie ko nežino, pabandys rasti išeitį. Tiesa? Jie nebijo suklysti.

TED konferencijoje pranešimą skaito K. Robinsonas

Nenoriu pasakyti, kad klysti yra tas pats, kas būti kūrybiškam. Bet tikrai žinome, kad jei nesi pasiruošęs suklysti, tuomet niekad nesukursi kažko originalaus, jei nesi pasiruošęs suklysti. Ilgainiui vaikai suaugs, ir daugelis iš jų šitą gebėjimąpraras. jie bijos suklysti. Beje, šis principas būdingas visoms mūsų įstaigoms ir įmonėms. Mes pasmerkiame klaidas. Dabartinėje nacionalinėje švietimo sistemoje klaidos yra pats blogiausias dalykas, kurį žmogus gali padaryti. Pasekmė ta, kad taip belavindami žmogų numariname jo kūrybinius gebėjimus.

Pikaso kartą pasakė, kad visi vaikai yra menininkais. Problema yra išlikti menininku beaugant. Karštai tuo tikiu – mes neužaugame iki kūrybiškumo, mes išaugame iš jo. Arba veikiau – mus išlavina iš jo. Tai kodėl taip yra?

Prieš penkerius metus gyvenau Stratforde prie Eivono. iš Stratfordo mes persikėlėme į Los Andželą. Tad galite įsivaizduoti, koks „menkutis“ tai buvo persikraustymas. Tiesa sakant, gyvenome greta Stratfordo – Sniterfilde. Tai vietovė, kurioje gimė Šekspyro tėvas. At jūsų nepribloškė ši nauja mintis? Mane pribloškė: juk nepagalvojome, kad Šekspyras turėjo tėvą, tiesa? Nes apie šekspyrą negalvojate kaip apie vaiką, ar ne? Septynmetį Šekspyrą… Ir aš niekad negalvojau. Bet juk kažkada jam buvo septyneri. Pas kažką jis eidavo mokytis anglų kalbos… Turėdavo išklausyti pamokymus: “ Turi labiau stengtis.“ (juokas salėje) O tėtis varydavo miegoti, šaukdamas šekspyrui: “ Eik gulti, tučtuojau.“ Viljamui Šekspyrui…“ Ir padėk šalin pieštuką. Ir baik šitaip kalbėti. Kvaršinti visiems galvą!“…(Juokas)

Taigi, mes persikėlėme iš Stratfordo į Los Andželą, – noriu kelis žodžius pasakyti apie šį persikėlimą. Mano sūnus nenorėjo važiuoti. Iš viso turiu du vaikus. Dabar sūnui 21-eri, dukrai – 16. Jis nenorėjo vykti į Los Andželą, nors miestas jam patiko, tačiau Anglijoje jis turėjo merginą. Tai buvo jo gyvenimo meilė, Sara. Jie buvo susipažinę prieš mėnęsį. Jie buvo atšventę savo pažinties keturių savaičių sukaktį, – tai ilgas laikotarpis, kai esi 16-kos metų.

Taigi, lėktuve jis buvo labai nusiminęs, jis pasakė: „Niekad nerasiu tokios merginos kaip Sara.“ Tiesa pasakius, mes dėl to labai džiaugėmės, nes ji buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios išvykome iš šalies. (Juokas salėje)

Tačiau jautiesi šokiruotas, kai atvyksti į Ameriką, kai apkeliauji po  pasaulį ir pamatai, kad visos švietimo sistemos šioje planetoje turi tokią pačią dalykų hierarchiją. Visos, kur benuvyktum. Manai, kad turėtų būti kitaip, bet kitaip nėra. Hierarchijos viršuje yra matematika ir kalbos, po to eina humanitariniai dalykai, ir apačioje – menai. Visur šioje Žemėje.

Beveik kiekvienoje sistemoje yra ir menų hierarchija. mokyklose dailei ir muzikai paprastai suteikiamas aukštesnis statusas, negu teatrui ar šokiui. Planetoje nėra tokios švietimo sistemos,  kurioje vaikai kiekvieną dieną būtų mokomi šokio taip, kaip dabar yra mokomi matematikos. Kodėl? O kodėl gi ne? Manau, kad tai gana svarbu. Matematika yra labai svarbi, bet ne mažiau svarbus ir šokis. Vaikai šoka visą laiką, jeigu jiems tik leidžiama; mes visi šokame. Visi mes turime kūnus, argi ne?… Ar nepraleidau susirinkimo? (Juokas)

Iš tiesų vyksta štai kas: vaikams augant mes juos pradedame lavinti nuo juosmens į viršų, o paskui apsistojame ties galvomis, ir labiau ties viena galvos puse. Jeigu būtumėte ateivis ir norėtumėte sužinoti, koks yra viešojo švietimo tikslas, tuomet žvelgdamas į švietimo „produktus“, – tuos, kuriuos laikomi pažangiais, kurie padaro viską, kas liepiama, kurie  surenka maksimalų taškų skaičių už gerą darbą, kurie yra nugalėtojai – tuomet manau, padarytumėte išvadą, kad pagrindinis viešojo švietimo tikslas visame pasaulyje yra paruošti universitetio profesorius. Tiesa? Būtent jais ir tampa tie mokiniai, kurie pasiekia aukštumų. Ir aš kažkada toks buvau! (Juokas)

Man patinka universiteto profesoriai, tačiau jų nereikia laikyti žmonijos pasiekimų viršūne. Tai tik gyvenimo būdas, kitoks gyvenimo būdas. Jie gana smalsūs, ir aš jaučiu jiems palankumą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad profesoriai – ne visi, bet dauguma – kažkuo išsiskiria: jie gyvena savo galvose. Jie gyvena viršutinėje kūno dalyje, ir kiek labiau – vienoje galvos pusėje. Vaizdingai išsireiškiant, jie „nukūninti“. Į savo kūną jie žiūri kaip įtransporto priemonę galvai. (Juokas) Tai būdas nugabenti savo galvas į susirinkimus. Beje, jeigu norite pamatyti akivaizdų „bekūniškumo“ įrodymą, atvykite į metinę konferenciją, į kurią susirenka garbaus amžiaus profesūra, ir nueikite į baigiamojo vakaro diskoteką. (Juokas) tenai pamatysite suaugusius vyrus ir moteris, kurie kraiposi padrikai, nepataikydami į ritmą, negalėdami sulaukti, kada pagaliau viskas baigsis ir jie galės eiti namo ir sėsti rašyti apie tai pranešimą.

Dabar mūsų švietimo sistema paremta akademinių gebėjimų įdėja. Ir tam yra priežastis. Šui sistema buvo sukurta…  Iki XIX amžiaus pasaulyje nebuvo viešojo švietimo sistemų. jos atsirado tam, kad patenkintų industrializmo poreikius.

(Laukite tęsinio 2011 01 14 dieną)

Paruošta BALTAI.LT pagal TED Ideas worth spreading konferencijos video įrašus

Straipsnį aptarti galima ir baltų psichologijos ir pedagogikos forume

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.