0

Kai kurie poetiniai-mitologiniai Lietuvos provaizdžiai: Žaltys, Puta, Velnias

sausio 13, 2016 NAUJIENOS, PASAULĖŽIŪRA

Mindaugas Kaktavičius\\
Ištrauka iš būsimos knygos, skirtos seniausiajai lietuvių religijai – toteminiam Žalčio kultui – nagrinėti.

Lietuvos vardas glaudžiai susijęs su keliais svarbiais poetiniais-mitologiniais provaizdžiais, lemiančiais ne tik valstybės ir joje gyvenančios tautos vardą, bet ir šios tautos charakterį, vidinį psichologinį klimatą, kitaip tariant, šie provaizdžiai yra giliausieji archetipai, glūdintys kiekvieno lietuvio pasąmonėje. Glaustai aptarsime tris iš svarbiausiųjų provaizdžių: Žaltį, Putą ir Velnią.

 baltiskas zalciukas
Mes keliame hipotezę, kad senovės lietuvių (šiuo atveju – bent kol kas – neliečiame terminijos, susijusios su pavadinimais aisčiai, baltai, taip pat tik lyginamuoju aspektu paliesime latvius ir prūsus) religija iki vadinamosios Sovijaus reformos buvo kitokia, kur kas archaiškesnė, nei manyta. Kaip ir daugelis seniausiųjų pasaulio religijų, aprašytų tūkstančiuose knygų, pirmoji lietuvių religija buvo totemizmas. Tai patvirtina gausybė mokslininkų ir filosofų, pradedant Vydūnu, baigiant XX-XXI a. tyrinėtojais. Kokie buvo  pagrindiniai lietuvių toteminės religijos totemai? Manome, kad pagrindinis ir svarbiausias jų buvo dvigubas Žalčio / Gyvatės totemas. Kodėl dvigubas? Žaltys simbolizavo teigiamąją roplio pusę, Gyvatė – neigiamąją, tačiau kartu jie sudarė neatskiriamą diadą.
Žalčio valdos. Zitos Vilutytės pieš. 

Žalčio fenomenas plačiai aprašytas pasakos „Eglė žalčių karalienė“ tyrinėjimuose, kuriuose ypač pasistūmėjo G.Beresnevičius, L.Sauka, B.Kerbelytė. L.Sauka įrodė, kad ši pasaka egzistuoja ir kitose tautose, taigi „lietuviškasis“ Žalčio archetipas visai nėra „lietuviškas“ – jis globalus, apimantis iš esmės viso pasaulio geografiją. B.Kerbelytė pripažino G.Beresnevičiaus įžvalgą, kad „Eglė žalčių karalienė“ nėra tiesiog pasaka, o teogoninis mitas, etiologinė sakmė, t. y. itin svarbus tekstas apie pasaulio (ir Lietuvos) sukūrimą.

Pereinant prie Putos provaizdžio, susiduriame su kosmine Žalčio charakteristika. Viena vertus, jis žemės gyvūnas, antra vertus – vandens gyvatė (angl. water-snake), nes puikiai plaukioja, be to, minėtoje pasakoje turi povandeninius rūmus. Puta, kuria turi atplaukti brolių nužudytas Žaltys, yra pirmoji toteminė žmogžudystė pasaulyje, kurią galėtume palyginti su Kaino ir Abelio provaizdžiu. Pasaulyje beveik nėra tautų (išskyrus eskimus ir samius), kurios nekariautų. Žmogus visada kariavo, tačiau visi karai turėjo pradžią, ir ji, pasak S.Freudo, buvo tabu sulaužymas, kai nepabijota blasfemizuoti totemo. Kodėl „broliai“ nužudė Žaltį? Nepamirškime tautosakos, į kurią visada galime atsiremti, ypač turėdami galvoje, kokia ji turtinga. „Broliai“ žudė ne bet ką, o jų sesers – Raganos, Regėtojos, Žalčio kulto žynės – garbintą totemą. Viena religija pakeitė kitą, kaip tai visada būdavo istorijoje. Be abejo, Žalčio kultas liko gyvas, – ir netgi iki XXI a. Esama duomenų, kad ir dabar Lietuvoje yra žmonių, laikančių Žaltį namuose kaip sargą, draugą, tačiau jo fukcija nėra tartum sarginio šuns, tai – sakralus gyvūnas. Pagarba Žalčiui jaučiama daugybėje dainų, pasakojimų, apeigų. Puta šiam provaizdžiui suteikia platesnę erdvę, parodydama, kad Žaltys yra kosminė būtybė, kilusi iš amžinųjų vandenų, iš kurių sukurtas pasaulis (taip tvirtina daugelis senųjų pasaulio religijų). Jei leistume fantazijai kerotis, pamatytume, kad didžioji dalis mokslinės fantastikos „atsitiktinai“ yra susijusi su Žalčio / Gyvatės provaizdžiu, ir daugelis „piktųjų ateivių“ tiesiog atkartoja šio totemo archetipą.
Gnostikų Ouroboros – savo uodegą įsikandęs Žaltys / Gyvatė. Wikipedia.org nuotr. 
Apie Putą ir Žaltį dar kalbėsime plačiau, tačiau tai neįmanoma nepristačius ir trečiojo sando – Velnio (senoviškai – Velino) provaizdžio. N.Vėliaus, R.Racėnaitės ištyrinėtoji chtoniškoji dievybė taip pat turi kelias konotacijas: senojoje religijoje Velinas buvo Žalčio atstovas anapusiniame pasaulyje, psichopompas, perkeliantis į kitą erdvę, esančią už gyvybės ir mirties ribų. Kaip vėliau nagrinėsime, o čia tik užsiminsime, psichopompais senojoje lietuvių religijoje buvo daug kas: pavyzdžiui, bitės, žuvys, įvairūs augalai. Vis dėlto Velinas, keičiantis religijai, tapo piktojo judėjiškojo nahaš atitikmeniu – tuo, kuris sugundė Adomą ir Ievą, tuo, kuris buvo sutapatintas su šėtonu (paradoksas: revoliucionieriumi), liuciferiu (paradoksas: šviesos nešėju). Neapykanta Velino provaizdžiui davė savo rezultatus: lietuviai tapo savižudžių, alkoholikų, smurtautojų tauta. Vis dėlto lietuviuose esama ir gerojo Žalčio prado, kuris pasireiškia kūrybiškumu, darbštumu, intelektu.

Iki šiol veikianti vandens kulto šventykla Balyje. Wikipedia.org nuotr. 

Šie pradiniai štrichai tik apytiksliai parodo, kurlink mes eisime tyrinėdami minėtus ir čia dar neaprašytus provaizdžius.

Svarbiausia – įsisąmoninti, kad „pagonybės“ tradicija (jos kismą puikiai aprašė J.Jonutytė bei tradicionalistų perenialistų mokyklos atstovai), kaip ir kiekviena religija (pvz., per amžius kintantis hinduizmas), nuo senovės kito ir keitė formą; ją vis pildė, susino vėlyvesnės, civilizuotesnės religijos formos. Pirminė, tyroji, toteminė religija – tai Žalčio kultas, propagavęs gyvybę, sveiką geismą (nepaliestą tabu, t. y. „brolių“ įvykdytos žalčiažudystės), gyvenimo džiaugsmą, kokį iki šiol, pasak A.Lingio, patiria kai kurios „necivilizuotos“ Papua Naujosios Gvinėjos ir kitų kraštų tautelės.

Norėdami suvokti, kas yra Lietuva, turime pasinerti į archetipų ir provaizdžių Putas, idant išvystume Žaltį ir visiškai nebaisų Veliną.

Liublianos drakonas. Wikipedia.org nuotr. 

Šaltinis: radikaliai.lt

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.