0

Naujieji Mėnulio metai – baltiškos Kumeliuko krikštynos

sausio 19, 2023 Šventės, tradicijos ir papročiai

XIX a. antrojoje pusėje vyskupas Antanas Baranauskas, rašęs ir eiles aprašė Aukštaitijoje dar gyvuojantį Kumeliuko krikštynų ritualą.

“ …apie Gromnyčias jaunos merginos iš įvairių miltų suvoliodavo su medumi saldžius rutulėlius, vadinamus “kamukus”, priruošdavo ir kitokių saldumynų. Į tas vaišes pakviesdavo vaikinus. Pastarieji ateidami atsinešdavo degtinės, kurią virindavo su medumi. Saldžiosios vaišės vykdavusios kone iki vidurnakčio.“

Tikėta, kad žemės augmenijos gyvybei daug įtakos turi požemių gyventojai – žalčiai. Senovėje lietuviai šią dieną žalčių parsinešdavo į trobas. Žalčiai turėję tarsi pašventinti valgius. Be to, tikėta, kad gyvačių karalius sugeba pasiversti kumeliuku. Taigi šventė buvo vadinama ir Kumeliuko krikštynomis. Tradicinis krikštynų valgis – „kamukai“. Taip vadinamus pyragėlius iš aguonų, kanapių, žirnių ir medaus pagamindavo netekėjusios merginos, kurios sukviesdavo nevedusius bernus į vakarėlį. Bernai turėdavo parūpinti midaus. Jaunimas šią naktį švęsdavo be miego iki pat paryčių.
KAMUKAI Foto mazamkambarely.blogspot.com

Foto mazamkambarely.blogspot.com

Per dzūkišką Krikštų šventę jaunimas taip pat naktį eidavo linksmintis ir deginti laužų ant netoli kaimo esančios kalvos („nakcu aina krikštavoc“). Laikas ir vieta šiuo atveju yra labai svarbios, rodančios jos sąsajas su Mėnuliu.

„Lietuvių Užgavėnės būtų šiokia tokia išimtis, nes šventimas per naktį joms nebūdingas. Be abejo, galime įtarti, kad katalikybė ne tik nutraukė daugelio švenčių sąsajas su Mėnulio fazėmis, bet ir „pakoregavo“ Užgavėnių šventimo laiką nuo vidurnakčio prasideda gavėnia ir visi pasilinksminimai turi būti baigti. Tokie suvaržymai turėjo ne tik suardyti senąją šventės eigą, bet ir apversti jos esminę pavasario jėgų išjudinimo prasmę.“ – svarsto ROKAS SINKEVIČIUS.

KUM

Šiais laikais baltieji žyniai atkurdami senosios baltų pasaulėžiūros laiko skaičiavimo ir šventimo tvarką ir papročius Kumeliuko krikštynas aiškina taip:

Po pusiaužiemio iki Mėnulio pirmosios jaunaties įvyksta gamtoje virsmas, papročiuose aptiktas kaip pusiaužiemio simbolių paminėjimas ir vertimosi ant kito šono veiksmas. Likęs paskutinis žiemos mėnuo yra išskirtinis tuo, kad dažniausiai pirmas jaunas Mėnuo išjudina pirmąsias Gamtos gyvybines galias. Todėl iki šio momento išliejamos Perkūno galiom užkalbėtos žvakės. Šios žvakės vadinamos Perkūnyčios (rusai vadina Gromnyca, lietuviai iškraipė į grabnyčias). Jos yra Perkūno Dorinių savybių įgalinimas vaško liejimo metu, žvakoniui būnant ypatingoje tikinčiojo būsenoje Dievo malonėje, Perkūno galioje ir asmeninėje valioje. Šios žvakės pradeda savo kelionę šviesos nešėjų gretose per Mėnulio jaunatį uždegant perkūnyčines žvakes, sukalbant maldą jaunam mėnuliui, kuris buvo vadinamas kumeliuku:

„Tegul bus pagarbintas jaunas Mėnesėlis!

Tau ant dangaus su žvaigždėmis, man ant žemės su žmonėmis.
Tau ant dangaus su šviesybe, man ant žemės su linksmybe.“

Seniau kiekvienas sodžiaus gyventojas žinojo, kad laikas papurtyti apsnigtas obelų ir kitų sodo medžių šakas, pabelsti miegančioms bitutėms į avilius. Toks gyvybės žadinimas beldimu liko iki šiol visokiuose prietaruose kai norint, kad neįvyktų nelaimė, sakoma reikia pabelsti į medį. Tai gyvybės pažadinimo reliktas. Žadinant anapusines Kūrėjo galias imituojamas beldimas. Beldimą ir jo garsą girdime iš kiaušinio prasikalant gyvybei, pradedant lašėti nuo varveklių tirpstančiam ledui, paukštelių beldimas į langą buvo suprantamas, kad gausi žinią iš vėlių pasaulio, iš protėvių, vėliau virtusiu tiesiog laiško atėjimo ženklu. Beldimo sakralaus veiksmo ištakas galime rasti ir mirusiųjų papročiuose. Beldžiant į duris mes norime pranešti apie atėjimą ir t.t.

Tikėta, kad žemės augmenijos gyvybei daug įtakos turi žalčiai, kuriuos laikė požeminio pasaulio ryšininkais. Senovėje lietuviai šią dieną žalčių parsinešdavo į trobas. Žalčiai turėję tarsi pašventinti valgius. Žaltys yra tiesiogine ir perkeltine prasme GYVATOS reikšlas, todėl pažadinus žaltį ir padėjus jį ant stalo, stebėdavo, kaip šis šliaužiodamas tarp padėtų patiekalų liežuvių „ragauja“ juos, tikrovėje liežuviu jie uosto. Toks apuostinėjimas laikomas pašventinimu, nes paliečia pačios Gyvatos pradininkas ir pirmuonis Gyvatė. Gyvatę žaltį laikė protėviu ir neleido skriausti. Mes iki šiol turime rudimentą nuo šios reptilijos uodegikaulį, todėl nesistebėkime, kad jis turi kažką su mumis bendra.  Be to, tikėta, kad gyvačių karalius sugeba pasiversti kumeliuku. Gyvačių valdovas ŠEŠAS yra visos GYVATOS Žemės planetoje atstovas. Jis, kaip ir Mėnulis savo potvyniais ir atoslūgiais, geba valdyti gyvasties apraiškas. Gyvatės susiejimas su Mėnuliu nėra atsitiktinis, todėl aiškėja ir jo pasivertimo kumeliuku arba žirgu motyvas. Virsmas į kitą lygmenį ir formą įmanomas tik šventenybei, kuriai pavaldi gyvasties esmė. Žirgas tapo simboliu išnykus tikrojo mokymo aiškinimui. Žodžio „transportas“ nebuvo, todėl šaltiniuose apie žynių regėjimus, kaip jie mato mirusiojo vėlę iškeliaujant ant balto žirgo nesunkiai suvokiama, kad vėlė iškeliauja Mėnulio transportu.

Po jauno Mėnulio krikštynų ir Užgavėnių laukiamas atgimimo laikas, krikščioniškoje šviesoje laikomas Velykomis. Tačiau ši šventė nebeatitinka senosios laiko bangos. Anksčiau tikrieji Nauji Metai prasidėdavo nuo tikrųjų „Velykų“ – lygiadienio, tai yra kovo 21d. Moksliškai įrodyta, kad papročiuose užrašytas prausimąsis upėje, kur iš rytų Saulė pateka galimas tik kartą metuose, kai per lygiadienį Saulė teka tiksliai rytuose. To dabar nėra per krikščioniškas Velykas, vadinasi neteisingai rėdome savo gyvenimus ir pradedame laiko bangą pagal Kūrėją, šventimas perkeliamas pagal Mėnulio judėjimo įpatybes.

Būtent rytuose Nauji metai švenčiami azijos tautose pagal Jupiterio 12 metų ciklą, o jų pradžią sieja ne su Jupiterio padėtimi, o su Mėnulio jaunatimi. Savo straipsnyje “ Rytų Azijos naujamečiai papročiai ir baltiškasis kontekstas“ plačiau išdėstęs Rokas Sinkevičius:

Naujųjų metų nakties pirmoji, svarbiausia, šventinė apeiga Kinijoje buvo skirta dievams pagerbti: buvo aukojama aukščiausiems Dangaus ir Žemės dievams, taip pat ir žemesnėms dievybėms  namų, vietovės, puoselėjamų amatų globėjams, atsakingiems už žmonių turtą ir laimę. Šiaurės Kinijoje gyvavo paprotys pagerbiant tokius dievus globėjus pamėgdžioti naminių gyvulių balsus, tai juos turėjo apsaugoti nuo įvairių nelaimių. Panašaus papročio gyvavimas tvirtai paliudytas ir baltų kraštuose. Matas Pretorijus (XVII a. antroji pusė) aprašo artėjant Kalėdoms Vakarų Lietuvoje vykdavusią arklių šventinimo šventę. Namų šeimininkas, atlikdamas tam tikras apeigas, melsdavo Dievą, kad jį ir jo gyvulius, ypač arklius, gerai prižiūrėtų, laimintų jų pašarą ir sergėtų nuo visokių nelaimingų atsitikimų tvarte, kelionėje, dirbant ir t. t. Pasimeldęs Dievui, taip pat šv. Jurgiui ir Žemynėlei, jis imdavo arkliškai žvengti ir prunkšti, jam pritardavo kiti, per rankas buvo siunčiamas kaušelis su alumi. Regis, tokios pačios apeigos būdavo atliekamos ir kumelei atsivedus pirmąjį kumeliuką. Apeigose galėjo dalyvauti tik vyrai, o namų šeimininkei nebuvo leidžiama netgi paliesti aukojamo paukščio (BRMŠ III, 305–307). Pažymėtina, kad svarbiausiuose kinų naujamečiuose aukojimuose taip pat galėjo dalyvauti tik vyrai.

Panašus mus dominantis atvejis aprašytas Latvijoje per Jurgines. Jis priskirtinas grupei apeigų, kurios būdavo atliekamos per tam tikras kalendorines šventes, kai būdavo aukojamas gaidys ir taip užtikrinama žirgų gerovė. Šįsyk tvarte atlikus ritualinius veiksmus būdavo susirenkama į trobą gerti alaus. Šeimininkė kiekvienam duodavo pagerti iš ąsočio. Atsigėręs turėjo subliauti kurio nors gyvulio balsu, o šeimininkė  atsakyti tam gyvuliui skirtais žodžiais. Pavyzdžiui, kai pagirdytasis nusižvengdavo, šeimininkė sušukdavo: „Tprū!“ (Mitologijos enciklopedija, 2, p. 183).

Pats gyvulių balsų mėgdžiojimo faktas neatrodo labai neįprastas, ypač tai pasakytina apie žiemos laikotarpį, kai žmonės persirengia įvairiais gyvūnais, o gyvūnai, atvirkščiai, Kūčių naktį neva prašneka žmogaus balsu (plg. žiemos laikotarpio žaidimą „Bobute senute“ (LT 9596), kurį žaidžiant reikia mėgdžioti gyvulio mekenimą). Tačiau mūsų apžvelgti pavyzdžiai rodo, kad toks paprotys ne tik gyvavo liaudies pasilinksminimuose, bet ir buvo įtrauktas į religines apeigas, beje, galbūt dar klajokliškos gyvensenos laikais. Panašių papročių reikėtų ieškoti tautų, gyvenančių kažkur tarp Kinijos ir Lietuvos, etnografinėje medžiagoje.

Tam tikrų žirgų, laikytų šventais dievų tarpininkais, balsą daug lemiančiu laikė germanai. Kaip rašo Tacitas, šiuos baltutėlaičius žirgus valstybės lėšomis augindavo šventose giraitėse ar alkuose, nenaudodami jokiam darbui. „Įkinkytus į šventą karietą (per šventes? R. S.), juos lydi žynys, karalius ar bendruomenės galva, stebėdami jų žvengimą bei prunkštimą. Jokiu būrimu taip nepasitiki, kaip šiuo…“ (Tacitas, Germanija, 10). Nors Tacitas mini, kad iš žirgų pranašaudavo ir dievų valią sužinodavo tik germanai, žinome, kad baltus žirgus šventais laikė ir baltai. Taigi vėl įsitikiname, kokiuose plačiuose arealuose reikia fiksuoti tam tikrų papročių egzistavimą.

Be dievų ir protėvių pagerbimo, apeiginių vaišių ir jaunesniųjų nusilenkimo vyresniesiems ritualo, Kinijoje Naujųjų metų naktį buvo įprasta atlikti ir vadinamąjį „pirmąjį išėjimą“. Kai kuriose Kinijos srityse pagal šį paprotį reikėdavo nueiti vos keletą dešimčių metrų nuo namų „sėkminga“ kryptimi, tačiau kitur kelionė būdavo ilgesnė, žmonės aplankydavo ir vietinę šventyklą. Šiaurės Kinijoje, kur pagrindinė susisiekimo priemonė buvo arklys, į pirmąją kelionę išvažiuodavo vežimu. Tokį išvažiavimą galėtume sugretinti su daug kur Lietuvoje per Užgavėnes paplitusiu pasivažinėjimu arklių tempiamomis rogėmis (tai neretai buvo susipynę su kitais šventiniais papročiais  svečiavimusi, laistymusi vandeniu). Tiesa, mūsų kraštuose, regis, nėra užfiksuota, kad šis išvažiavimas būtų siejamas su tam tikra laiminga kryptimi (dažniausiai buvo sakoma, kad pasisekimą turi užtikrinti kelionės tolimumas, išvirtimas iš rogių ir pan.). Tačiau tiek lietuvių, tiek kinų tradicijoje susiduriame su ryškia „pirmosios pradžios“, „pirmosios kelionės“ atlikimo idėja.

Mandžiūrijos valstiečiai kinai apeiginį naujametės nakties išvažiavimą vadino „auksinio kumeliuko vijimusi“. Liaudyje šis paprotys aiškinamas taip: kartą per Naujuosius metus vargšas valstietis lauke pagavęs kumeliuką, o ryte pamatęs, kad tasai yra iš gryno aukso. Šis auksinis kumeliukas tyrinėtojų laikomas viena iš kinų folklore paplitusio „arklio, atnešančio turtus“, atmainų. Tačiau, žinodami lietuvišką medžiagą, kad Mėnulis vadinamas Dievo kumeliuku, o prieš Grabnyčias buvo švenčiamos Kumeliuko krikštynos, galime daryti prielaidą, kad ir kinų „auksinio kumeliuko“ vaizdiniu nusakomas jaunas Mėnulis, kurį per šią šventę išeiti pasitikti seniau buvo privaloma. Primiršus pirminę prasmę paprotį imta aiškinti kitaip.

Beje, tai ne vienintelis arklio simbolikos pasireiškimas naujamečiuose papročiuose. Kinai šią naktį taip pat degindavo „popierinius arkliukus“  popierėlius su žirgų arba tam tikrų dievybių atvaizdais; tai primena išnykusias žirgų aukojimo apeigas.“

Štai kokie tie baltiški Naujieji Mėnulio metai, visada Gyvatės virtimas Kumeliuku ir jo krikštynomis. Tai ir švęskime savo tautoje, o beždžiones palikime jas garbinančioms tautoms. Su Šventėmis ir Šviesos kelio pradžia.

baltai.lt redakcija

© 2023, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.