0

Rytdiena vėl primins, kad turime Lietuvą

kovo 11, 2016 Šventės, Valstybė

Justina KABAKAITĖ\\2016 kovo 11, penktadienis

Visoje šalyje prasideda Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Kovo 11-osios minėjimai. 26-ąjį kartą visi širdyje tapsime artimesni, draugiškesni, pakantesni vieni kitiems. Galbūt šiek tiek primiršime valdžios padarytas skriaudas, priimtus blogus sprendimus, netesėtus pažadus. Ir vėl bent toms kelioms dienoms visi iki vieno tapsime lietuviais, prisiminsime savo šaknis ir pasijusime tikra Tauta. Artėjant šiai svarbiai datai „Vakaro žinios“ kalbėjosi su Lietuvos gyventojais, įvairių sričių atstovais ir klausė jų, kiek šiandien dar esame laisvi.

488317_826877564049340_8242852651580974562_n

Petras BARŠAUSKAS, KTU rektorius:

Man, kaip piliečiui, laisvė, Nepriklausomybė, tautiškumas, valstybinės šventės visuomet buvo ir visuomet bus ypatingos reikšmės. Nesvarbu, kiek metų praeis, man šie dalykai visuomet bus aukščiau visko. Man tai šventa nuo vaikystės. Sovietmečiu, pamenu, mane užplūsdavo nepaprastas jausmas, kai kažkas iškeldavo Trispalvę paslapčia. Visi džiaugdavomės šia nepaprasta akimirka.

Žinoma, visuomenėje yra visko ir pikta, kai svetimi bando mus pavergti ekonomiškai. Todėl turime kovoti už laisvę, ją reikia ginti tol, kol kvėpuojame. Laisvės neišsikovoji amžiams, ją turi saugoti ir puoselėti. Ji kaip ir meilė – jei jos nepuoselėsime, ateityje nieko nebus. Juk gyvendamas su mylimu žmogumi turi kiekvieną dieną stengtis padaryti jam kažką gero. Su laisve lygiai tas pat. Valstybėje turime galvoti kiekviename žingsnyje, kad laisvė mums svarbi. Visose srityse: tiek ekonomikoje, tiek švietimo sistemoje, tiek puoselėjant jaunąją kartą. Jeigu kurioje nors srityje paliksime savieigą, kas bus? Jei nesikišime į ekonomiką, tuojau pat mūsų strategines įmones supirks kitų šalių verslininkai ir mes vėl tapsime priklausomi, nebūsime laisvi.

Norėčiau gyventi gražioje, turinčioje trauką Lietuvoje, kurioje būtų miela ir jaunam, ir vyresniam. Kad būtų noras į ją važiuoti, visus į ją trauktų kaip į išskirtinę, draugišką šalį. Žinoma, tai pasiekiama per ilgus metus.

Lietuvos žmonėms šios šventės proga linkėčiau nepamiršti istorijos, nes ji yra iškovota. Juk dažnai mažų tautų istorija sudėtinga. Visuomet tai reikia prisiminti. O ateityje kviečiu šiek tiek šviesesnėmis spalvomis žiūrėti į gyvenimą. Kartais žmones valdo vien smulkūs asmeniniai interesai. Bet jei jais vadovausimės, niekuomet nematysime perspektyvos. Ir svarbiausia, ko linkiu, – pasiekti rezultatų tuomet, kai nėra įrankių ir taisyklių. Eiti į priekį, neverkšlenti ir bandyti ką nors padaryti iškelta galva, optimistiškai. To kartais pritrūksta mums visiems.
ROLANDAS, verslininkas:

Kaip galima tokių dienų nešvęsti. Visuomet einu į visus renginius. Manau, kad tie žmonės, kurie gyveno sovietinėje visuomenėje, tikrai supranta šių datų svarbą. Gal jaunimas, pamėgęs laisvę, ne visuomet įvertina praeitį ir savo tėvų indėlį į tai, kuo šiandien kiekvienas iš mūsų galime džiaugtis.

Noriu tikėti, kad ateityje Lietuva bus klestinti, graži šalis, kurioje gyvens puikūs žmonės, veiklus jaunimas. Visa tai reikia kurti mums patiems, kiekvienam iš mūsų.
TATJANA, slaugytoja:

Tai labai svarbi data kiekvienam iš mūsų ir manau, kad būtina ją minėti, prisimenant savo šalies istoriją. Esame nedidelė šalis, todėl turime būti labiau patriotiški, labiau atsidavę savo valstybei ir daugiau kovoti už ją ir savo žmones. Suprantu, gal šiandien gyvenimas Lietuvoje ne toks, kokio daugelis tikėjosi prieš 26 metus, bet negalima nuleisti rankų ir tik laukti, kol kažkas kažką atneš ir padovanos. Patys turime kovoti, patys turime siekti, kad čia būtų gera gyventi, kovoti už savo teises. Gal tada ir Vyriausybė supras, kad reikia daugiau dėmesio skirti savo piliečiams.

Tikrai liūdna pagalvojus, kad tiek daug mūsų jau išvažiavo į kitas šalis. Jaunimui norisi gyventi geriau, bet reikia ir čia kurti ateitį. Aš niekuomet neketinau išvažiuoti ir man sunku suvokti, kaip tiek daug jaunų žmonių galvoja apie užsienį, kai jų Tėvynė yra čia, kai reikia ją palaikyti ir joje gyventi.
Veronika POVILIONIENĖ, folkloro dainininkė:

Kovo 11-oji – puiki šventė. Mūsų namuose ši šventė visuomet yra minima, o Nepriklausomybė mums visuomet buvo brangi. Dažnai tenka koncertuoti šią dieną, tačiau visuomet minime šventę ir šeimoje. Susirenkame, papietaujame, svarbiausia – pabūname visi kartu. Švęsti – tai nebūtinai reiškia sėdėjimą prie stalo. Kiek žinau, mano vyras ketina su anūkėmis apsilankyti Gedimino bokšte ir taip paminėti.

Mums ši diena niekuomet nebuvo tik laisvadienis. Galbūt todėl, kad mane supa tokia aplinka, aš nė nežinau, ar yra žmonių, kurie taip mano.

Visi mūsų artimieji visuomet džiaugiasi savo valstybe, galimybe gyventi Lietuvoje ir tiki šalies ateitimi. Juk mes, kaip Tauta, tikrai esame labai gražūs. Vien tik mūsų vardas paminėtas prieš 1000 metų. O mes, kaip valstybė, buvome ir dar anksčiau. Manau, jei mes tiek išsilaikėme, atsilaikysime dar ilgai. Tuo tik reikia labai tikėti. Aš tikiu mūsų šalies jaunimu. Man atrodo, kad tai jie ir yra mūsų šalies šviesi ateitis. Jeigu jie ims bėgti, nes kitur jiems bus patraukliau ar geriau, žinoma, tuomet Lietuvos gal ir nebus. Turime siekti, kad jaunimas norėtų gyventi savo šalyje, kurti čia dideles šeimas. O svarbiausia – nepamiršti savo šaknų, savo paveldo. Norėdami išsaugoti ryšį su savo šalimi ir istorija, kol dar gyvi seneliai ir tėvai, turime kalbėti su jais ir iš tikrųjų sužinoti savo istoriją. Ne tik tai, kiek kas žemių turėjo, bet kaip jie gyveno, kaip mylėjo, kuo tikėjo. Tai ir bus visa mūsų istorija, kurios negalime pamiršti.
MAŽENA, tinklaraštininkė:

Švenčiu Kovo 11-ąją dalyvaudama renginiuose ir minėjimuose. Manau, tai nėra tik paprastas laisvadienis, tai kiekvienam lietuviui svarbi šventė. Proga prisiminti savo istoriją. Ypač šiandien, kai geopolitinė padėtis tokia įtempta. Manau, kad turėtume labiau skatinti patriotiškumą, nes emigracijos mastas Lietuvoje tiesiog gąsdina. Galbūt turėtume daugiau vieni kitus palaikyti, daugiau prisidėti prie šalies gerovės kūrimo.

Nemanau, kad jaunimas nemyli savo šalies, aš pati tikrai nenorėčiau niekur išvažiuoti, nes man gera Lietuvoje gyventi. Čia labai daug galimybių, tereikia norėti jas atrasti. Žinoma, gal reikia šiek tiek didesnio politikų dėmesio, nuo jų valios priklauso žmonių gyvenimo sąlygos, atlyginimų kėlimas ir kiti svarbūs dalykai, su kuriais susiduriame kasdien. Kitaip dar po 26 metų mūsų šalis bus pustuštė, o ją valdys užsienio investuotojai. Todėl visiems linkėčiau daugiau idėjų ir noro gražiai gyventi bei patiems spręsti savo likimą.
KARINA, apskaitininkė:

Man Kovo 11-oji yra svarbi šventė, kurią visuomet stengiuosi paminėti. Tai visų mūsų šventė, ją švęsti labai svarbu. Ir ne tik Kovo 11-ąją, bet ir kitas valstybines šventes. Juk gyvename nepriklausomoje šalyje, galime kasdien džiaugtis laisve, dėl kurios kitados kovojo tėvai ir seneliai. Gal reikėtų išmokti labiau džiaugtis tuo, ką turime, ir nustoti ieškoti laimės užsienyje?

Norėtųsi, kad ateityje Lietuvoje būtų daugiau patriotiškai nusiteikusių žmonių, kad čia grįžtų iškeliavę tautiečiai. O svarbiausia, kad patys lietuviai būtų geriau nusiteikę ir nebūtų tokie niūrūs, pikti, kokie yra dabar. Žinoma, tam reikia politinių sprendimų. Turėtų atsirasti daugiau jaunimo organizacijų, aktyvaus laisvalaikio, galimybių save realizuoti ir pozityvesnio mąstymo.
Albertas SINEVIČIUS, Pirmosios Vyriausybės prekybos ministras:

Niekuomet neabejojau Lietuvos Nepriklausomybės ir laisvės siekiu bei nauda. Būti laisviems ir nepriklausomiems yra didžiausia dovana, tai nekvestionuojamas klausimas. Žinoma, nereikia manyti, kad tai reiškia, jog šalyje viskas gerai. Gal tai ir puiki proga pagalvoti, kaip veikia mūsų sveikatos sistema, ar plėtojama pramonė, ar mažiname emigraciją, ar kuriame naujas darbo vietas.

Žinoma, tai nereiškia, kad blogai gyvename, bet yra dalykų, kurie nedžiugina. Laisvoje Lietuvoje laisvi žmonės bijo į gatvę išeiti, bijo, kad vaikus atims, gal žmoną užpuls. Matyt, todėl, kad laisvė jau nutolo nuo atsakomybės. Aš manau, kad pirmiausia turi būti pareiga, paskui atsakomybė. O pas mus pareigų ir atsakomybės jau nebėra, liko tik teisės ir kitos teisės. Dar blogiau – laisvoje Lietuvoje įsigalėjęs atsakomybės pasidalijimas. O kai atsakomybė grupinė, jos iš viso nelieka.

Jeigu užsimerksime ir manysime, kad viską darėme gerai, toli nenueisime. Juk klaidų nedarė tik Jėzus Kristus ir draugas Leninas. Na, dar vienas toks žmogus yra. Anksčiau karaliai turėjo savo juokdarius, kuriems net baisiausi tironai leisdavo pasakyti teisybę apie karaliaus daromas klaidas ar neteisingus sprendimus. Gaila, kad šiandien tokio juokdario nėra.

Palinkėčiau, kad tokia šventė nebūtų tik pasėdėjimas bažnyčioje, kalbos tribūnose ir iškilmingas gėlių padėjimas. Turime džiaugtis šia švente ir švęsti laisvę. Džiaukimės tuo, ką turime ir kasdien stenkimės, kad rytoj turėtume dar geriau.
Renata ŠERELYTĖ, rašytoja:

Visuomet minime šią šventę ir ji, be abejonės, yra gerokai svarbesnė nei, tarkim, Kovo 8-oji. Paprastai šią dieną dalyvaujame su artimaisiais minėjimuose, įsiliejame į eitynes. Sakyčiau, taip pat, kaip ir visi piliečiai. Šiemet, tiesa, dar dalyvavau komisijoje vaikų rašinių konkurse, kuris, mano manymu, taip pat gražiai įprasmina šią šventę. Vaikų požiūris į šią šventę labai gražus, jaunatviškas, šiltas. Mokiniams svarbu jų Tėvynė, kalba, istorija. Džiugu, nes vaikai juk dažniausiai nuoširdžiau išreiškia savo jausmus nei suaugusieji. Manau, nuo paties žmogaus, nuo jo sąmoningumo priklauso šios šventės prasmė, jos minėjimas ar šventimas. Žinoma, tikiu, kad ir šiemet bus tokių žmonių, kuriems ši šventė bus tik dar vienas papildomas laisvadienis, bet reikia atminti ir džiaugtis, kad kur kas daugiau yra tokių, kuriems ši diena svarbi.

Turbūt tokių dalykų suvokimas yra žmogaus brandos ženklas. Suvokimas, kas yra laisvė, Tėvynė, valstybė ir žmogaus vaidmuo joje, turi gimti žmogui bręstant. Laisvė ir Nepriklausomybė nėra tai, ką šiandien galima pasiimti ir kažkur pasidėti. Už ją reikia kovoti kiekvieną dieną. Ta kova taip pat yra brandi ir ją reikėtų suprasti plačiau nei tik ginklo paėmimą ar atsistojimą tribūnoje. Gal to ir norėčiau palinkėti šios šventės proga Lietuvos žmonėms – brandos. Kad ši data būtų brandi ir brangi šventė.
Paulius SKUČAS, televizijos laidų vedėjas:

Žinoma, vis dar reikia už save kovoti. Matome, kaip politikai deklaruoja, ką reikia daryti, kokių veiksmų imtis, bet dažnai matome, kaip jie patys sutrinka ir viskas pakrypsta taip, kad svarbiausiose pozicijose nėra nei saugumo, nei žmonių. Čia, matyt, ir yra takoskyra, kad didžioji dalis mūsų politikų dar nėra subrendę ir pasiryžę tarnauti Tautai. Galbūt tai deklaruojama, giedami himnai, tačiau tikrasis atsigręžimas į žmogų nėra toks, kokio dauguma norėtų.

Tad ir kuriame valstybę, tikimės, kad ateis nauja karta, auginame vaikus ir mokome būti juos dorus piliečius. Manau, kad Lietuva yra viena nuostabiausių vietų gyventi. Galima prigalvoti įvairiausių norų, kokioje Lietuvoje norėtume gyventi dar po 26 metų, bet aš manau, kad esame laimingi ir dabar. Tik reikia dar daugiau pastangų, dar daugiau atsakomybės, dar daugiau atviresnio požiūrio į artimą. Man Lietuva yra mano šalis, į kurią visuomet norisi grįžti, joje aš visada jaučiuosi savas, tad ir po 26 metų norėčiau ją matyti tokią. Žinoma, gal norėtųsi tam tikrų pokyčių tam tikrose srityse, turint omenyje ir politiką, ir teisėsaugą, ir artimesnio ryšio su žmonėmis atsiradimą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

respublika.lt

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.