0

Lietuvių bendruomenė – viena aktyviausių imigrantų bendruomenių Islandijoje

balandžio 17, 2016 Lietuviai užsienyje

Inga Nanartonytė\\

Esame įpratę daugiau girdėti apie vienas gausiausių išeivijos lietuvių bendruomenių, įsikūrusių, pavyzdžiui, JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, tačiau netrukus įsitikinsime, kad ir ne tokiose didelėse ir ne taip mūsų tautiečių pamėgtose šalyse esama veiklių ir palaikyti tautiškumą pasiryžusių bendruomenių. Šįkart kviečiame geriau susipažinti su Atlanto vandenyno skalaujamoje saloje įsikūrusia Islandijos lietuvių bendruomene, kuri yra viena aktyviausių imigrantų bendruomenių šioje šalyje.

Maža, bet veikli

Islandijos lietuvių bendruomenė, įkurta 2008 metais, yra pirmoji lietuvių bendruomenė Islandijoje. Jos įkūrėja Inga Minelgaitė-Snæbjornsson šiuo metu gyvena Lietuvoje ir vysto akademinę karjerą Lietuvos ir Islandijos universitetuose. Nuo 2014 metų bendruomenės tarybai pirmininkauja Jurgita Motiejūnaitė, kuri ir sutiko papasakoti ne tik apie organizacijos veiklą, bet ir apie pačius islandus, imigrantų padėtį šioje šalyje.

Bendruomenės žiniomis, šiuo metu Islandijoje gyvena apie 1700 lietuvių, daugiau nei 1300 įsikūrę sostinėje Reikjavike ir jos apylinkėse. Bendruomenė, kaip organizacija, turi apie 100 nario mokestį mokančių narių, tačiau jos socialinio tinklo „Facebook“ grupėje yra maždaug 1000 narių. „Ne visi jų šiuo metu gyvena Islandijoje. Grupėje yra keliautojų, norinčių daugiau sužinoti apie šią šalį, taip pat keletas Lietuvos draugų islandų bei imigrantais besirūpinančių daugiatautės Islandijos visuomenės dalies atstovų“, − pasakoja J. Motiejūnaitė. Nemažas būrys neoficialių bendruomenės narių mielai dalyvauja organizacijos renginiuose.

Pasak pašnekovės, Islandijoje yra registruotos dar dvi lietuvių bendruomenės, bet jos veiklos nevykdo.

Viena iš prioritetinių bendruomenės veiklos krypčių nuo pat jos įkūrimo yra lietuviškos sielovados organizavimas ir palaikymas. „Nors Islandija yra protestantiška šalis, yra ir nemažai katalikų. Čia yra keliolika katalikų bažnyčių, dvi iš jų – Reikjavike, dar pora – gretimuose miestuose, – pasakoja J. Motiejūnaitė. – Tiesa, ilgą laiką lietuviškai kalbančio kunigo Islandijoje nebuvo, laikyti šv. Mišių lietuviškai kartą per metus atvažiuodavo lietuvis kunigas iš užsienio. Daugiau kaip prieš metus į Islandiją buvo paskirtas argentinietis kunigas Juanas Carlosas Escudero, kuris lietuvių kalbos išmoko beveik 6 metus dirbdamas Lietuvoje, Pumpėnų parapijoje. Šv. Mišias lietuviškai buvo pradėta laikyti kartą per mėnesį. Nuo praėjusio rudens, kai kunigas Juanas Carlosas pradėjo ruošti Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentui didelį būrį lietuvių vaikų ir paauglių, lietuviškos šv. Mišios yra aukojamos kiekvieną sekmadienį ir per didžiąsias metų šventes.“ Prie lietuviškų šv. Mišių organizavimo bei vaikų tikėjimo pagrindų mokymo labai daug prisideda bendruomenės muzikinės grupės „Gija“ vadovė ir lituanistinės mokyklos mokytoja Renata Pratusytė.

Paklausta, ar yra patenkinta tautiečių veiklumu, iniciatyvumu, J. Motiejūnaitė tikina, kad Islandijos lietuvių bendruomenė yra puiki. Itin džiaugiasi lituanistine mokykla „Trys spalvos“, vadovaujama jos įkūrėjos ir mokytojos Jurgitos Millerienės, jos mokytojomis, mokiniais ir jų tėveliais, kurie sudaro aktyvųjį bendruomenės branduolį. Neoficialieji nariai mielai padeda naujiems atvykėliams atsakydami į svarbius klausimus ir dalydamiesi savo gyvenimo Islandijoje patirtimi bendruomenės „Facebook“ grupėje, aktyviai prisideda prie labdaringos veiklos. Pašnekovės teigimu, žmonių, mielai prisidedančių prie lietuviškos veiklos Islandijoje organizavimo, nors ir lėtai, bet daugėja. O kuo daugiau jų prisideda, tuo daugiau įdomios veiklos galima suorganizuoti.

Veikla, skirta lietuvybei išsaugoti ir perduoti vaikams

Paklausta, kaip bendruomenė ruošiasi Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, pašnekovė į šią šventę, jos prasmę pažvelgia kiek plačiau: „Tai, kad egzistuoja ir plėtoja veiklą mūsų ir kitos lietuvių bendruomenės užsienyje, jau yra svarbus šios datos įprasminimas. Visa mūsų veikla skirta lietuvybės išsaugojimui ir perdavimui mūsų vaikams. Lietuvos valstybė prieš beveik šimtą metų buvo atkurta iš esmės tais pačiais tikslais. Islandijos lietuvių bendruomenei Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis bus iš tiesų didelė šventė. 2018 metais mūsų organizacija kartu švęs ir savo gyvavimo dešimtmetį.“

Dar šiemet bendruomenės ir lituanistinės mokyklos laukia itin didelis ir reikšmingas renginys – jau dvyliktasis Europos lituanistinių mokyklų sąskrydis „Draugystės tiltas“, kuris kasmet rengiamas vis kitoje šalyje. Į Reikjaviką lietuviai iš įvairių šalių sugužės  birželio 10 dieną ir čia praleis visą savaitgalį ne tik dalydamiesi patirtimi ir plėsdami žinias, bet ir pramogaudami.

Pasak J. Motiejūnaitės, „Draugystės tilto“ organizaciniame komitete darbuojasi dešimties žmonių komanda, tačiau tikimasi sulaukti ir savanorių pagalbos. „Bendruomenė nedidelė, todėl ir komanda maža, bet labai darbingai nusiteikusi. Jau rastos vietos sąskrydžio renginiams ir dalyviams bei svečiams apgyvendinti, sukviesti lektoriai, suplanuota visa sąskrydžio programa, į kurią įeis ir popietinė ekskursija po sąskrydžio vietos apylinkes“, − apie jau nuveiktus pasiruošimo renginiui darbus pasakoja bendruomenės pirmininkė. Ji žada, kad visi norintys galės pasinaudoti galimybe už mažesnę, nei turistams siūloma, kainą dalyvauti neprograminėje vienos dienos ekskursijoje po žymiausias Islandijos vietas.

Atvira bendradarbiavimui

Islandijos lietuvių bendruomenė yra atvira įvairioms bendradarbiavimo su tautiečiais formoms. „Su kitomis užsienio lietuvių bendruomenėmis vykdome bendrus projektus, su jų atstovais susitinkame įvairiuose renginiuose ir tiek formalioje, tiek neformalioje aplinkoje semiamės vieni kitų patirties. Pernai buvome pasikvietę į svečius Danijos lietuvių bendruomenių atstovus. Užpernai vykdyti mokymų buvo atvykę Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstovai. Bendraujame ir su Pasaulio lietuvių bendruomene, prenumeruojame „Pasaulio lietuvio“ žurnalą, dažnai rašome į jį apie Islandijos lietuvių gyvenimą“, − keletą bendradarbiavimo pavyzdžių įvardija Jurgita.

Taip pat sėkmingai bendradarbiaujama su Lietuvos institucijomis. „Dalyvaujame tiek Užsienio reikalų, tiek Švietimo ir mokslo ministerijos organizuojamuose seminaruose, projektų paramos konkursuose. Maloniai bendraujame su Lietuvos ambasada Kopenhagoje ir sulaukiame iš jos pagalbos, padedame jai skleisti informaciją apie konsulines misijas Reikjavike, kurios jau keletą metų reguliariai vyksta dukart per metus. 2015 metų rudenį bendruomenės nariai bei Islandijos lietuvių verslininkų atstovai buvo pakviesti į susitikimą su Ministru Pirmininku Algirdu Butkevičiumi, kuris į Islandiją buvo trumpam atvykęs su oficialiu vizitu, bet keletą savo įtemptos darbotvarkės valandų paskyrė mums“, − pastaruosius renginius ir susitikimus prisiminė bendruomenės pirmininkė.

Pristato lietuvių kultūrą islandams

Pašnekovės teigimu, Islandijos lietuvių bendruomenė kartu su lituanistine mokykla „Trys spalvos“ yra viena aktyviausių imigrantų bendruomenių Islandijoje. Lietuviai aktyviai dalyvauja islandiškuose renginiuose pristatydami mūsų tautą, lietuvišką kultūrą. „Islandija ilgus amžius buvo labai homogeniška visuomenė ir su imigracija susidūrė palyginti labai neseniai, XX amžiaus antrojoje pusėje, todėl visi prietarai, baimės bei neigiami nusistatymai, susiję su kitataučiais, yra dar labai gajūs, – pasakoja J. Motiejūnaitė. – Vienas iš neformalių mūsų bendruomenės uždavinių yra supažindinti islandus su Lietuva, lietuviais, mūsų kultūra, parodyti, kad esame tokie pat žmonės, kaip ir jie, vadovaujamės panašiomis europietiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis.“

Bendruomenė jau daugiau nei penkerius metus dalyvauja Reikjavike kasmet organizuojamoje „Daugiakultūrėje dienoje“, dar vadinamoje Tautų švente. Islandijos lituanistinės mokyklos „Trys spalvos“ mokiniai, vadovaujami mokytojos Renatos Pratusytės, trejus metus iš eilės gauna miesto savivaldybės paramą ir dalyvauja Reikjaviko vaikų meno šventėje. Ši mokykla, gyvuojanti jau dvyliktus metus, yra viena seniausių Islandijos gimtosios kalbos mokyklų asociacijos „Móðurmál“ narių.

Bendruomenės muzikinė grupė „Gija“, kuriai taip pat vadovauja Renata Pratusytė, keletą kartų pristatinėjo Lietuvą ir lietuvių kultūrą Reikjaviko bibliotekos renginių cikle, gavo paramą ir pernai sėkmingai dalyvavo Reikjaviko „Kultūros nakties“ programoje. Taip pat buvo pakviesta dalyvauti „Island Got Talent“ talentų konkurse.

Kuo lietuvius vilioja Islandija

Pasak J. Motiejūnaitės, Islandija vilioja norinčius pakeliauti ir pamatyti jos unikalią gamtą bei norinčius užsidirbti. „Antroji priežastis pritraukė daug lietuvių iki ekonominės krizės 2008 metais, kai klestėjo statybos. Pirmoji priežastis ypač aktuali dabar, kai viso pasaulio keliautojai atranda Islandiją, kuri jau kelintus metus iš eilės yra vienas populiariausių turistinių objektų. Nuo lietuvių imigrantų srauto pradžios 1991 m. į Islandiją taip pat atvyko nemažai sportininkų (Islandijos antroji religija yra rankinis) bei žmonių, besitikinčių rasti geresnę socialinės apsaugos bei neįgaliųjų priežiūros ir reabilitacijos sistemą“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.

Islandai, lietuvių akimis

Paklausta apie islandų mentaliteto bruožus, pašnekovė vietinius apibūdina kaip gyvenančius lėtai, niekur neskubančius. Pasak jos, atrodo, kad čia visi vieni kitus pažįsta, vadina vardais, žino, kas, kur ir kam atsitiko. Netgi adresatai telefonų knygoje bei islandų rašytojai bibliotekoje yra suregistruoti abėcėlės tvarka pagal vardą, o ne pagal pavardę. „Islandams labai svarbu šeima ir vaikai. Paprastai jie nieko neplanuoja labai toli į priekį ir net verslo reikalais bendrauja labai neformaliai. Dažnai užtenka žodinio susitarimo, kad tam tikras verslo sandoris įvyktų“, − pasakoja J. Motiejūnaitė, pabrėždama, kad šiomis savybėmis islandai labai primena lietuvius kaimų ir mažų miestelių gyventojus. Tačiau atvykusius iš Lietuvos didmiesčių kartais erzina islandų lėtumas, menamas neorganizuotumas ir šeimos reikalų iškėlimas aukščiau už darbą ir verslą.

Islandai labai saugo savo kalbą, kuria kalba dar mažiau žmonių nei lietuvių kalba. Neblogai išsaugotos archajinės žodžių formos. „Islandų kalboje beveik nėra tarptautinių žodžių – naujadarai, atspindintys gyvenimo pokyčius, puikiai prigyja šiuolaikinėje kalboje“, − islandų dėmesį savajai kalbai pabrėžia J. Motiejūnaitė.

Ji pasakoja, kad islandai yra dideli žirgų mylėtojai: „Reikjavike ir kituose aplinkiniuose miestuose gyvena nemažai žirgų savininkų, kurie savo augintinius laiko netoli gyvenamųjų rajonų įrengtose arklidėse, jodinėja specialiai žirgams skirtais žvyrkeliais, esančiais vaizdingose miestą juosiančiose vietovėse.“

Adaptacijos Islandijoje sunkumai

Bendruomenės pirmininkė pasakoja, kad jos sprendimą apsigyventi Islandijoje nulėmė pažintis su savo būsimu vyru islandu. Nors dabar čia jaučiasi gerai, tačiau pažymi, kad visavertiškai adaptuotis Islandijoje nelengva dėl kalbos barjero ir daug nežinomos informacijos: „Islandų kalba yra nelengvai išmokstama ir daugiau ar mažiau besiskirianti nuo visų kitų kalbų. Nors Islandijoje beveik visi kalba angliškai, nemažai informacijos taip pat yra pateikta angliškai ar net lietuviškai, praeina šiek tiek laiko, kol susigaudai tarp vietinių institucijų ir informacijos šaltinių, sužinai, kur tos informacijos ieškoti.“

J. Motiejūnaitė įvardija ir kitų niuansų, kurie apsunkina imigrantų adaptavimąsi šalyje: „Islandija nėra ideali šalis, kur valstybinėse ir vietinių savivaldybių institucijose vyrauja aiški tvarka ir informacija pateikiama suprantamai. Visur pasitaiko nesusipratimų, suveikia žmogiškasis faktorius, koks nors valdininkas ko nors nepadaro ar padaro netinkamai. Taip pat žmonės jaučia, kad kalbantieji islandiškai ir islandai gali būti aptarnaujami kitaip nei imigrantai, kalbantys tik angliškai, ar tie, kuriems reikia vertėjo.“

Pasak J. Motiejūnaitės, Islandija yra maža šalis ir uždara bendruomenė, todėl islandams įsileisti kitataučius į savo kultūrą ir sąmonę yra labai sunku. „Islandai vienas kitą gerai pažįsta, todėl jiems sudėtinga bendrauti su tais, su kuriais sunku rasti bendrų pažįstamų ar giminaičių. Islandų kalba yra labai homogeniška, be tarmių, ir tik lingvistai išskiria šiokius tokius tarimo skirtumus regionuose, todėl jiems labai sunku priimti ir suprasti imigrantų su didesniu ar mažesniu akcentu vartojamą islandų kalbą. Tiesa, yra ir labai gerai islandiškai kalbančių ir rašančių užsieniečių“, – savo pastebėjimais dalijasi pašnekovė.

Nors Islandijoje dažnam imigrantui profesinę karjerą sėkmingai vystyti trukdo tiek nepakankamai geras islandų kalbos mokėjimas, tiek socialinių bei profesinių ryšių nebuvimas, vietinės darbo kultūros neišmanymas ar nesugebėjimas jos sėkmingai išnaudoti, tarp lietuvių esama ir nemažai sėkmingos integracijos bei profesinės karjeros pavyzdžių. Kai kurie turi įkūrę savo verslus. Pasak J. Motiejūnaitės, lietuvių verslo sritys Islandijoje labai įvairios, pradedant vertėjavimu, turizmo industrija, statybos verslu, prekyba, automobilių servisais, kavinėmis ir restoranais, kitomis paslaugų sritimis, baigiant žuvininkystės pramone.

Bendruomenės pirmininkės teigimu, kai kurie Islandijoje gyvenantys lietuviai nėra itin patenkinti kitokiu nei Lietuvoje maistu ir daug mažesniu jo asortimentu, kitų prekių pasiūlos menkumu ir didelėmis kainomis. Be to, kad Islandija yra maža sala, prie rinkos mažumo dar prisideda ir didelės prekių transportavimo kainos bei mokesčiai. Šiaurietiškas klimatas labai apriboja vietoje auginamų ir gaminamų maisto produktų rūšis, kiekį ir kokybę. Be to, nors ir spaudžiami prekybininkų bei importuotojų, islandai įvairiais draudimais ir mokesčiais saugo savo rinką nuo pigesnės ir kartais ne itin kokybiškos importuojamos produkcijos.

Nuo pirmojo renginio iki bendruomenės pirmininko pareigų

J. Motiejūnaitė pasakoja, kad vos atvykusi į Islandiją, nepažinojo čia nė vieno lietuvio. Įsitraukti į lietuvių bendruomenės veiklą ją pastūmėjo vyras, kuris ir surado bendruomenės kontaktinius duomenis. „Su nė pusmečio nesulaukusia dukra dalyvavome lietuviškoje kalėdinėje šventėje. Po to įstojau į bendruomenę, dalyvavau visuotiniuose susirinkimuose. Per vieną jų tuometis bendruomenės pirmininkas Vytautas Lipskas pasiskundė, kad bendruomenė nebeturi finansininkės. Aš pasisiūliau bent jau laikinai dirbti šį darbą. Sekėsi gerai, todėl dirbau jį ir toliau. Kandidatavau ir buvau išrinkta į bendruomenės tarybą, – savo kelią iki esamų pareigų prisimena veikli moteris. – Nuo 2011 metų, kai dukra pradėjo lankyti Islandijos lituanistinę mokyklą, pamažu įsitraukiau ir į jos veiklą: iš pradžių padėjau organizuoti mokyklos veiklą, išgryninti jos struktūrą, sutvarkyti finansus, po to, padaugėjus mokinių ir nebeužtenkant mokytojų, pradėjau ir mokytojauti. Tačiau jau maždaug metus nebemokytojauju. 2012 m. vidury tuometiniam bendruomenės tarybos pirmininkui Robertui Mickevičiui išvykus gyventi atgal į Lietuvą, ėmiausi iniciatyvos, kad bendruomenė sėkmingai pabaigtų metus. 2013 metų pavasarį surengėme eilinį visuotinį bendruomenės narių susirinkimą. Jame, nesant kitų kandidatų, buvau išrinkta bendruomenės tarybos pirmininke. Islandijos lietuvių bendruomenės taryba ir pirmininkas renkami kasmet, tad ir 2014, 2015 bei 2016, metais, nesant kitų kandidatų, buvau perrinkta bendruomenės tarybos pirmininke.“

J. Motiejūnaitei padeda veikli bendruomenės taryba, kurią šiuo metu sudaro aštuoni nariai: tarybos vicepirmininkė Jūratė Leškienė, bendruomenės finansininkė Simona Vareikaitė, tarybos nariai Neringa Žiūkaitė-Trakšelienė, Dalia Lileikienė, lituanistinės mokyklos „Trys spalvos“ mokytojos Irena Valužienė ir Loreta Laukytė bei jos vadovė Jurgita Millerienė, muzikinio kolektyvo „Gija“ vadovė Renata Pratusytė.

Paklausta, kodėl ėmėsi nemažai laisvo laiko reikalaujančių pareigų, pašnekovė teigia jautusi, kad privalo imtis bendruomeninės veiklos, kad jos darbas yra reikalingas. „Tiesiog jaučiau, kad negaliu to nedaryti. Tiesa, dabar jau ateina laikas, kai norėčiau daugiau laiko skirti savo profesinei karjerai, bet vis neatsiranda norinčiųjų perimti bendruomenės tarybos pirmininko pareigas“, – lūkesčiais dalijasi J. Motiejūnaitė, kuri pagal specialybę yra interjero dizainerė.

Atvykus į Islandiją, jai greitai gimė dukra, įvyko krizė ir jai nepavyko savo sėkmingai pradėtos profesinės veiklos tęsti svetur, nes po krizės islandai ėmė taupyti, daugiau rinktis islandiškas prekes ir paslaugas. Nors lietuvė Islandijoje sukūrė keletą namų ir butų interjerų, bet ši karjera pagreičio neįgijo.

Naujos studijos padėjo suvokti imigrantų padėtį ir galimybes

Prieš keletą metų J. Motiejūnaitė Islandijos universitete pradėjo studijuoti islandų kalbą bei tarptautinę edukaciją. Šios studijos jai suteikė žinių, padedančių suvokti imigrantų padėtį ir galimybes juos priimančiose šalyse, kultūrose ir visuomenėse. „Studijos sekasi neblogai, domiuosi tiek imigrantų vaikų tapatybės formavimosi, tiek jų švietimo problemomis ir pasirinkimo galimybėmis, – apie dabartinę veiklą ir Islandijoje atrastas naujas domėjimosi sritis pasakoja pašnekovė. – Taip pat domina gimtosios kalbos, ypač lietuvių, mokytojų profesija užsienyje, jų darbo ir profesinio paruošimo specifika bei santykio su priimančiąja kultūra bei visuomene apibrėžimo būtinybė. Mano profesinė karjera šiuo metu labiau krypsta link akademinio tiriamojo darbo.“

Imigrantų įvaizdį šalyje formuoja ir patys islandai

Paklausta apie lietuvių įvaizdį Islandijoje, bendruomenės pirmininkė pažymi, kad tiek lietuvių, tiek kitų imigrantų įvaizdis šalyje ne tik formuojasi, bet ir yra formuojamas pačių islandų. „Kaip ir Lietuvoje, Islandijoje pirmuosiuose laikraščių puslapiuose spausdinama reklamos vietą padedanti parduoti informacija. Dažnai tai būna informacija apie imigrantus nusikaltėlius, – pasakoja J. Motiejūnaitė. – Po krizės ypač sustiprėjo nuomonė, kad atvažiavę imigrantai atima darbo vietas iš vietinių, nors iš tikro atvykėliai dažnai dirba tokius darbus, kurių patys islandai nesiima. Taip pat pamirštama apie nelygias imigrantų ir islandų įsidarbinimo galimybes (kalbos barjeras ir socialinių ryšių nebuvimas). Taip, lietuviai nėra šventieji. Tarp įtariamųjų lenkai ir lietuviai figūruoja dažniau nei kitų tautų atstovai, bet lenkai ir lietuviai yra didžiausios imigrantų grupės Islandijoje. Prieš keletą metų Islandijos parlamente buvo pateiktas projektas įstatymo, draudžiančio žiniasklaidoje minėti dar nenuteistų nusikaltėlių tautybę. Deja, įstatymas liko nepriimtas.“

Savo tapatybės pakeisti negalime

Paklausta, ar savanoriškas darbas bendruomenėje padeda stiprinti ryšį su Lietuva, J. Motiejūnaitė išsako tvirtą nuomonę: „Ryšys su Lietuva yra, jis gyvuoja manyje ir niekada neišnyks. Tai yra kiekvieno lietuvio sielos dalis, kurios neįmanoma sunaikinti. Tie, kurie mano, kad, išvažiavę iš Lietuvos, nebesidomėdami ja, nustoję kalbėti lietuviškai patys ir nebemokydami šios kalbos savo vaikų, taps savo gyvenamos šalies tautiečiais, labai klysta. Jie tikrai taip greitai netaps airiais, anglais ar islandais. Gal tik jų vaikai ar anūkai. Jie patys visą savo gyvenimą remsis savo lietuviška patirtimi, mąstys Lietuvoje išugdytu protu, vertins Lietuvoje išpuoselėta vertybių sistema. Būti tikrais savo šalies piliečiais reiškia jaustis atsakingiems už tą šalį ir jos gerovę. Ar lengva pasijusti atsakingam už šalį, kurioje pragyvenome mažą savo gyvenimo dalį, nejaučiame jos kultūros ir politikos pulso? Taip, bet tai reikalauja labai didelio pilietinio sąmoningumo lygio. Tokio lygio pilietinį sąmoningumą išsiugdę lietuviai dažniausiai neišvažiuoja iš Lietuvos arba išvažiuoja tam, kad sugrįžtų. Savo tapatybės negalime pakeisti, galime ją tik papildyti nauja kultūrine patirtimi. Ir tik nuo mūsų priklauso, kiek turtingas mūsų tapatybės pagrindas bus.“

Islandijos lietuvių bendruomenės nuotraukos (http://ltis.org)

Šaltinis: http://lietuve.lt

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.