Baltų žinyčios vartai

0

Jorė, Jurginių šventė – Pergubrio šventės atspindys

viršaitis balandžio 23, 2016 NAUJIENOS

Liutauras Baltasis*

Balandžio 23 d. švenčiamos Jurginės arba Jorė. Kaip šventė baltų gentys, kurios ypatingai gerbė gyvybės apraiškas ir šventė pagal tokį metą, kai tokios Gamtos galios pasireikšdavo?

Astrologinė laiko datos reikšmė

Pagal žemiau pateiktus šaltinius Jorės šventė greičiausiai turėjo prasidėti, kai Saulė įžengdavo į Avino žvaigždyną. Nurodytos Pergrubrijaus šventės datos kovo 22 d. sutampa su lygiadieniu ir senovinėmis Velykomis. Avino zodiako pabaiga kaip tik sutampa su Saulės įžengimu į Tauro žvaigždyną, tai balandžio 23d. kai jau porą dienų Saulė  laiką skaičiuoja pačiame materialiausiame, labiausiai nutolusiame nuo dvasinio pasaulio, Jaučio ženkle. Šiuo metu dvasinis pasaulis įsikūnija materijoj, todėl galimai krikščionybės įtakoje šis laikotarpis yra tapatinamas su Velniu, kaip vaisingumo dievybe. Stebint žmones, gimusius po šiuo ženklu, dažnai pastebėsime  aklą užsispyrimą, racionalų, ypač materialistinį požiūrį į dvasinį pasaulį, ateistinį polinkį moksle, materialaus pasaulio sureikšminimą, seksualinių santykių išaukštinimą. Kadangi Astrologijoje Tauro ir Svarstyklių ženklus valdo Veneros planeta, kuri laikoma priešingos šviesai tamsos dievybių valdove ir seksualinių santykių globėja, galime įžvelgti ir vėlyvai atsiradusią Mildos – meilės dievybės pasirodymą. Viskas, kas susieta su seksualiniais santykiais, apeiginiuose veiksmuose prasideda būtent tada, kai Saulė esti Tauro ženkle, balandžio 20 ir gegužės 21 laikotarpiu. Liaudyje išliko patarimai šiuo metu nevesti, nes santuokos yra pačios nepastoviausios. Posakis: „gegužę ženytis, visą gyvenimą šlaistytis“ parodo, kad šiuo metu kylanti gyvatos vaisingumo galia nėra tinkama šeimos institucijai, kuriai yra svarbu santuokos pastovumas ir ištikimybė.

Kaip vadino ir kada šventė pavasario žalumos pasirodymą?

Įvairūs rašytojai (Martin[as] Murinijus, Joh. Meletijus, K. Harknochas) apie XVII a. tvirtina kad prūsai pavasarėjant rengdavo savo dievui Pergubrijui šventę, kurios data buvo kovo 22 d. (lygiadienis?). Kiti mano, kad šventė buvo skiriama dievui Gurchui, kuriam tuo metu aukodavo. Tokios Pergubrijaus pagerbimo apeigos, aprašytos M.Pretorijaus „Prūsijos įdomybėse“ vykdavo taip.

„Minėtu laiku valstiečiai iš vieno ar kelių kaimų buvo sukviečiami į vieną namą, kur laukė paruoštos viena ar kelios statinės alaus (Allaus) arba kitų gėrimų, meisztinnio ar midaus…, ten atsirasdavo sacrificulus (kurį aš pavadinčiau weidelutt), ėmė į rankas kaušelį (Kauszel), su pripiltu stojosi ir, laikydamas rankoje kaušelį, kreipdavosi malda į savo dievą prūsiškai: „O Wieszpatie Dieve, musu Pergubri!“ ir t.t. (Tai prūsiški žodžiai, juk Nadruvos ir skalvos provincijose kalba niekad nesikeitė). Šioje maldoje jis turėjo nupasakoti dievo Pergubrio priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles ir t.t. šitaip kviesdamas nudirbti būsimuosius lauko darbus. Baigęs maldą, jis pasideda kaušelį, suima jį dantimis, išgeria ir permeta sau per galvą. Netrukus kaušelis jam pripilamas vėl ir jis turi sukalbėti maldą Perkūnui ir Patrimpui, kad jie deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin Pikulį ir blogus žmones. Tada jis išgeria ir meta kaušelį per galvą. Po to malda kreipiasi į Sweigsduką su prašymu savo šviesa tinkamu laiku apšviesti stambiuosius gyvulius ir juos sergėti; tada//savo maldą skiria Pilvyčiui, kad tas duotų didelį ir gerą derlių, vėliau – ir kitiems dievams. Kiekvieną kartą, jam kreipiantis į kurį nors dievą, jam vis pripilamas kaušelis, kurį po sukalbėtos maldos jis suima dantimis, išgeria neliesdamas ranka ir permeta sau per galvą; po to jie pradėdavo gerti visi aplinkui, taip pat giedodavo giesmę Pergubrijaus garbei. Geriant alų, daug juokauta ir prasimanyta visokiausių juokų, o jam (alui) pasibaigus, baigdavosi ir šventė, ir kiekvienas ėjo prie savo darbo – apie tai rašo Thom[as]Waisseli[jus], Joh[annas] Meletijus, Marti[nas] Murinijus ir kitų rankraštinės kronikos…“[1]

Šį aprašą galim laikyti vieną iš pirmųjų, kuriame paminėta pirmoji pavasarinė šventė, skirta seniesiems prūsų dievams Pergubriui, išvariusiam žiemą, kuriam skiriama pirma auka, vėliau Perkūnui ir Patrimpui, kurie …“deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin Pikulį ir blogus žmones“. Toliau meldžiamasi Sweigsdukui (Žvaigždikiui) šviesos dievui, kurio prašoma apsaugoti savo šviesa gyvulius. Galiausiai kreipiamasi į dievą Pilvytį (pilnatvės ir gausos dievą), „…kad tas duotų didelį ir gerą derlių“. Pretorijus nemini tokio pavadinimo kaip Jorė ar ko nors panašaus, bet maldoje galime rasti kreipimąsi dėl gyvulių apsaugos, kas, matyt, vėliau virsta į gyvulių ir arklių šventę Jurgines.

Pavasario apeigos prasmės kitimas

Lyginant M. Pretorijaus ir Simono Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845m. leidimas) apeigos aprašą (cituoja Lasicijų[2])  randame daug panašumų. Pagal S. Daukantą “ pirmoji šventė buvo pavasario, Trimpos, arba Jorės...“ [3] Šiuo atveju Trimpa yra Pretorijaus minimas Patrimpas, bet niekur nevadinama Jore. Štai  šventės vieta pas abu autorius yra tam paskirtas namas  ir minimas alus: „…visas svietas tiekės visuotinai, alų darė,…paskui su savo dievo dovana susirinko į ertus (erdvius) namus, regis, pirmąją dieną balandžio mėnesio.“[4] Pastebime, kad laikas jau nebesutampa, anksčiau minima kovo 22 d. nusikelia į balandžio1 d. Šiuo metu etnologai yra atradę laiko patikslinimą pagal tai, kad Velykų rytą saulė tekėdavo tiksliai rytuose, o tai įvyksta tik per lygiadienį (maždaug kovo 21 d.) S. Daukantas mini šentę viešių vardu ir jokių Velykų nemini. Toliau Daukanto aprašytoje žynio apeigoje randame tuos pačius maldos žodžius ir beveik ta pačia tvarka meldžiant tuos pačius dievus.

„…mergaitės pasipuošusios… skelbdamos, jog pavasarį sutikusios, …parėjusios į tą kiemą, kuriame visi buvo susirinkę, apreiškė namiškiams ir susiedams linksmą Jorę, arba pavasarį, kurie…suėjo į vidų, kame žynys, taip vadinamas kunigas, midaus kaušą, ant stalo, arba skomio, stovintį, paėmęs, tuos žodžius sakė: „Oi viešpatie dieve, mūsų Pergrūdi Perūne, kursai savo galybe sunkią žiemą nuo mūsų pavarei, teikis mums javus mūsų sėtuosius ir sėtinuosius vykinti, idant, jais džiaugdamies, tave garbintumėm, augink šakeles į šakas dėl ūksmės žmogui ir gyvuliui, lapodink medžius, kraudink žiedus, mezgink vaisius ir brandink, idant žmonės, gyvuliai, bitės ir paukščiai gautų sau peną ir, tuo džiaugdamos, tave garbintų. Želdink žoles, veją, puikas (gėles) ant visos žemės, mes dabar tavęs meldžiam širdingai.“(Merkel, T. 1, S. 116[5]

Palyginimui pagal Pretorijų „…dievo Pergubrio priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles“[6] Dievybė Pergubrius virsta Pergrūdžiu, vienu iš Perkūno apibūdinimu. Iš maldos žodžių pradžios galima daryti prielaidą, kad dievybės epitetas siejamas su javais, tai yra grūdinėm kultūrom ir jų sėkmingo sėjimo pradžia. Tokia pirmenybė maldoje rodo duonos kulto atšvaitus, bet ne kiaušinio.

Po pirmos maldos dalies kunigas (žynys) atlieka išskirtinį veiksmą „…įsikandęs taurę ar kaušą, neprikišdamas rankų, per galvą išmetė tuščią, kurią užpakaly stovintieji vėl pagrobė lig ant žemės nenukrintant….“(Lasicius, in libro citato, pag. 53)[7] Toks veiksmas tiksliai atkartoja aukščiau aprašytą Pretorijaus minimą apeigą. Vėliau bandysime išsiaiškinti, kodėl kunigai taip „keistais“ judesiais užgerdavo po kiekvienos maldos.

Foto //lilaimelda.deviantart.com

S. Daukanto apeigos apraše toliau žynys meldžiasi tokiais žodžiais: “ Oi tu maloningas dieve Perkūne, večasis (senasis) tėve Žvaigždyksti, kurs visus gūži (globi, šildai) šilima savo ir visiems žibini saulę, suteik mums žiburį, šilimą; tu, kaipo viešpats, saugok mus ir vaisius mūsų šį metą nuo žaibų, krušų ir audrų bei vėtrų ir nuo visa gadinančio Pikulio.“ [8] Čia dievas Sweigsdukas sulietuvinamas ir tampa Žvaigždyksčiu,  savo šviesa ginantis nuo blogio, kuris kyla iš dievybės Pikulio. Maldos sekà ir prasmė nepakinta, tik išplečiama, minint gamtos stichijas audras, bet nebeminint blogų žmonių. Aiškiai matoma priešprieša tarp dievo Žvaigždyksčio ir Pikulio, tarp šviesos ir tamsos.

Trečioje maldos dalyje kunigas kreipiasi: „Ai dieve Perūne Pilvyti, gaivink reikalingu lytum (lietum) ir rasa mūsų javus, žoles ir lapus, pripildyk mūsų plačias stogines ir aruodus visu tuo, ko mums reikia, idant, tuo džiaugdamos, tave garbintumėm“[9] Maldos subjektas yra visiškai toks pats, kaip ir pas Pretorijų – dievas Pilvytis. Perkūnas įvardinamas pilnu, nešančiu turtus į aruodus, lemiantį gausumą per lietaus  davimą. Kadangi Perkūnas laikomas atmosferos dievu, pilnatvė siejama su reikalingos drėgmės suteikimu pasėliams, tuo atnešant gerą derlių ir sotumą gyviesiems.

Vėliau jau nebeaprašomi kiti užmeldimai, kaip nelabai svarbūs tikėjimo esmei. Šioje pavasario apeigoje ryškiai matomi pagrindiniai prūsų dievai, tai trijadą sudarantys Perkūnas, Patrimpas ir Pikulis bei šviesos dievas Žvaigždykstis.

Šv. Jurgis ir Jurginių šventė savo pavadinimą kildintinas greičiau iš slaviškų žodžių  nei lietuviškų. Ярила, Ярило-Jarila, Jarilo (rus.), Ярыло-Jarilo (baltarus.) Rusiškai ярость lietuvių – rusų žodyne pateikiama 1) įniršimas ; įtūžimas ; šėlas ; įniršis ; įtūžis ; tūžmas ; niršulys 2) įnykis ; įkarštis ; užsidegimas.

Tokia reikšmė atitinka Šv. Jurgio, kaip kario charakteristiką kovoje su slibinu, neleidžiančiu žemei sužaliuoti, kaustančiu visą Žemę savo šalčiu. Lietuviškoje vėlyvoje ikonografijoje Šv. Jurgio  statulėlės patvirtina šią iniršusio Jurgio kovoje su slibinu savybę. Lietuvoję Šv. Jurgio koplytėlę žmonės statydavo prie vartų, pro kuriuos kasdien praeidavo gyvuliai. Tikėta, kad kasdien nukreipta statulėlė į gyvulius, globos juos ir saugos nuo ligų.

Tokią prieštaringą gamtos kaitą matome pavasarį, kai kovo-balandžio mėnesiais šiltas oras tirpdo sniegą, vis labiau kylanti Saulė negailestingai atleidžia sustingusią žemę ir išleidžia žolę. Balandžio mėnęsį neveltui vadino melu mėnesiu, kai netikėtai keisdavosi oras, šiltą gražų orą staigą keisdavo užgriūvęs sniegas ir vėl laukai pasidengdavo balta marška. Visą šią kovą įkūnijo dievybė, kuria sen. slavai vadino  Jarilo. „Oдно из ранних свидетельств («Жизнеописание Тихона Задонского») описывает, каким образом в 1765 был положен конец этим празднествам. Главным героем праздника, называвшегося Ярило и отмечавшегося ежегодно перед заговеньем Петрова поста (вплоть до вторника самого поста) в Воронеже, на площади за старыми воротами, куда сходились городские и окрестные сельские жители на ярмарку, был «юноша в бумажном колпаке, украшенном бубенцами, лентами и цветами, с набеленным и нарумяненным лицом, изображавший собою Ярило».“[10]

Tai pavasario žalumos, jaunimo pavasario, žemdirbių ir arkliaganių šventė. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais. Anot senolių, Jorė arba Joris – pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja.Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems.

Įprasta Jurginių dieną nieko nedirbti su gyvuliais, net ir važiuoti. Sakoma: jei dirbsi – gyvuliai susirgs, išmirs, laukiniai žvėrys juos išpjaus. Ypač didelė pagarba per Jorę žirgui. Tą dieną itin linksminasi arkliaganiai. Žinoma, kad per Jurgines jie, prisirinkę iš viso kaimo kiaušinių, kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą, bendrai išsikepdavo kiaušinienę, pasiruošdavo kitokių vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai skirta gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui, arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti. Jis Žemaitijoje itin garbinamas. Daug kur net ir šiandien statomos koplytėlės su šv. Jurgio skulptūrėlėmis. Čia iki šiol daugelis senyvo amžiaus žemdirbių tiki, kad šv. Jurgis saugo jų gyvulius, laukus nuo nelaimių, ligų, piktų dvasių.

Kaip ir per Velykas, Jurginių dieną populiarus supimasis sūpynėse. Jorės dieną, kaip ir per Velykas, marginami ir ridinėjami kiaušiniai, su jais žaidžiama įvairius kitus žaidimus. Šeimininkės įsitikinusios, kad viščiukai ir žąsiukai geriau iš kiaušinių išsiris, jei vištą patupdysi perėti Jurginių dieną. Yra išlikę daug senų Jurginių dainų, šokių.

Šiai šventei yra skirta nemaža dainų ir ratelių. Į Jorę dainose kreipiamasi tokiais žodžiais:

Jurja, geras vakaras!
Jurja, paimk raktus.
Jurja, atrakink žemę,
Jurja, išleisk žolelę.
Žolelę šilkinę,
Raselę meduotą…

Per Jorę sodinami medeliai ir garbinama augmenija. Išlikęs paprotys Jorės rytą sėti rūtas. Sėdamos jas, merginos turėtų dainuoti rūtų darželių prižiūrėtojui šv. Jurgiui skirtą dainą.

Protėviai Jurginių dieną aukodavo gėlių, žolynų, visos augmenijos dievui Pergubriui.

Sakoma, kad tą dieną parlekia gegutė, ir labai pasisekė tam, kas tą dieną išgirdo ją kukuojant. Tikima, kad jei gegutė pirmą kartą užkukavo Jurginių dieną, metai bus sėkmingi. Jurginių dieną į pyragą ar duoną įkepamas kiaušinis, kartais net penki. Vėliau sulaužo duoną gabalais, nulupa kiaušinį, susmulkina jį ir viską padalina šeimos nariams.

Kai kuriose Lietuvos vietose nuo senų laikų paplitęs maginis paprotys Jorės dieną užkasti duonos gabalą į žemę – tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus. Per Jurgines klausomasi žemės šnekos.

Tiek lietuvių, tiek latvių pagoniški papročiai yra labai panašūs. Per Jorę išgena gyvulius į ganyklą ir išjoja arklius naktigonėn; su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo juodųjų burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias esti gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam nevalia eiti iš trobos lauk, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, tavo dalį!“ Mėsą virdavę pusryčiams.

Jurginės – pavasario sutiktuvėse giedamos giesmės

JORI, ŠILDYK ŽEMĘ

Jori, šildyk žami
Jori, palaisk rasu
Jori, palaisk žoly
Jori, nežanytas
Jori, apsižanyk
Nera po man mergu
Tiktai viena rože
Ir ta darži auga
Tuinu aptaisyta
Vandeniu aplaista
Rutom apsodinta
Tuinu palaužysiu
Vandeni išlaisiu
Rutelas išrausiu
Roži sau paimsiu

IŠNAŠOS

1  M a t a s  P r e t o r i j u s, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463

2  S. D a u k a n t a s „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , Vilnius 1993 m.// Lasicius, in lib. at., pag. 53.

3 Ten pat , p. 119

4 Ten pat , p. 119

5 Ten pat , p. 120

6 M a t a s  P r e t o r i j u s, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, t. 3, p. 463

7  S. D a u k a n t a s „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , Vilnius 1993 m.// Lasicius, in lib. at., pag. 53.

8 Ten pat , p. 120

9 Ten pat , p. 120

10. Мифологический словарь/Гл.ред. Е.М. Мелетинский – М.:’Советская энциклопедия’, 1990 г.- 672 с.

11. Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463-465

LITERATŪRA

1. Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, t. 3, p. 463-465

2. Simonas Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , 1845 m.

© 2016, viršaitis. All rights reserved.