Baltų žinyčios vartai

Šios savaitės antroji pusė tradiciniame kalendoriuje vadinta Sodininkų  dienomis, nes obelims pražydus, dažnai ištinka šalnos. Saugodami jų žiedus, žmonės netgi laužus naktimis ir paryčiais kurdavo. Juk sodo vaisiai senajame kaime – vienintelis gardumynas.

© Shutterstock nuotr.

Savaitę užbaigs gegužės 15-oji; tai kaimui būdavo labai reikšminga data –  šv. Izidorius, Artojų globėjas. Ši diena primena, kad jau laikas pavasarinę sėją užbaiginėti. Ispanų valstietis Izidorius, gyvenęs XI–XII amžių sandūroje – kuklios kasdienybės šventasis. Buvo labai pamaldus, bet spėdavęs laiku visus darbus savo ponui nudirbti. Pasak legendos, jo jaučiais maldos metu angelas ardavęs.  Šv. Izidorius su jaučiais – tai mėgstamas siužetas mūsų dievdirbių kūriniuose.

Kaimo žmonės seniau minėdavo, kad pavasarėjančiame danguje matomos Artojų žvaigždės. O šalia jų esanti ryški žvaigždė – tai Valgio nešėja. Žinoma, šių šviesulių vakare reiktų dairytis arti horizonto, tarsi nusileidžiančių į dirvą. Tokią žvaigždžių konfigūraciją atitiktų Dvynių, Vežėjo, taip pat Šunelio ar Oriono  žvaigždynų ryškiausios žvaigždės. Du jaučiai – tai astronomų įvardijimu žvaigždės Kastoras ir Poluksas Dvynių žvaigždyne, o artojas – Betelgeizė Orione, o gal  Prokionas Šunelyje, valgio nešėja – Kapela Vežėjo žvaigždyne. Kitas įdomus šios žvaigždės lietuviškas vardas yra Tikutis. Reiškiantis paukštį, dar vadinamą perkūno oželiu, kuris „mekena“ prieš audrą. Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę.

Prakalbus apie reiškinius dangaus skliaute, reiktų pakomentuoti ir gegužės 9 d. visą popietę iki saulės laidos vykusį Merkurijaus tranzitą – proslinkį Saulės disku. Stebina, kad šis retokas astronominis reiškinys žiniasklaidoje buvo aptarinėjamas daugiausia ne specialistų, bet astrologų. O juk XXI amžių įvardijame kaip mokslinės informacijos… Tad nors dabar keletas pastabų apie tai, ką galima buvo stebėti, akis prisidengus šviesos filtru. Merkurijus – mažiausia Saulės sistemos planeta. Dienos metu ją pamatyti galima tik proslinkių metu kaip juodą taškelį ant Saulės disko.

FOTO GUNARO KAKARO. Molėtų observatorija

Vidinių planetų – Merkurijaus ir Veneros – proslinkiais XIX a. pirmoje pusėje buvo pasinaudota nustatant atstumą tarp Žemės ir Saulės, vadinamą pagrindiniu astronominiu vienetu. Taip buvo pradėtos matuoti kosmoso tolybės… Dar įdomu, kad Merkurijaus judėjimo dėsningumus savo stebėjimais Vilniaus padangėje XVIII amžiaus pabaigoje patikslino astronomas Martynas Počobutas. O jo duomenis paskelbė garsusis Paryžiaus mokslininkas Ž. lalandas. Visai neseniai, 2013 m. vienas iš Merkurijaus kraterių buvo pavadintas Kristijono Donelaičio vardu.

Bet iš kosmoso platybių grįžkime į pavasario žiedais besipuošiančią Žemę. Gražus sutapimas, kad šiemet Izidorinės švenčiamos kartu su Sekminėmis. Tai viena svarbiausių metų bažnytinė šventė – Šventosios Dvasios atsiuntimas. Per 600 metų, prabėgusių nuo Lietuvos krikšto, tos išskirtinės krikščioniškojo kalendoriaus datos įgavo tautinių spalvų. Tradiciniame kalendoriuje tai žalumos suvešėjimo, jos augumo, gyvulių globos ir piemenėlių dienos. Todėl susprogusių berželių šakelėmis būdavo puošiami kiemo vartai, namo durys, trobos vidus ir krikštasuolė. Grįžę iš bažnyčios ūkininkai su šeimyna apeidavo rugių lauką dainuodami parugių dainas. Tada ten pat pasivaišindavo su kaimynais. O kiekvienam šeimynykščiui namuose pietums privalu po septynis virtinius. Skirtinguose Lietuvos regionuose virtiniai įvairūs: ir bulviniai, ir miltiniai su varške, paskaninta aguonomis ar mėtomis, ir su mėsa.

Piemenėliai Sekminių rytą būdavo kėlę kuo anksčiausiai. Mat paskutinysis užgrojęs Sekminių rageliu visus metus bus vadinamas spirgučiu. Vakarop piemenys karves ir aveles papuošdavo gėlių vainikais, pargindavo raliuodami. Paskui apeidavo visas kaimo šeimininkes, linkėdami sėkmės ūkio darbuose. Gaudavo dosniai „melstuvių“ – kiaušinių, sūrių, dešros, kokį pinigėlį. Tada pamiškėje surengdavo bendras vaišes. Vyresnysis piemenukas pasilypėjęs į medį šaukdavo kartu pasivaišinti vilkus, lūšis, meškas. Šiems neatsiliepus, tarsi labai supykęs šūktelėdavo: „Tai

Gegužės mėnuo labai tinka kelionėms, pasidairymui po vis gražėjančią Lietuvos žemę.“ Pats tas metas lankyti piliakalnius, parkus, dvarų sodybas. Beje, apie dvarus – svarbios Lietuvos kraštovaizdžio dalies paveldą. Reikia pasidžiaugti, kad sovietmečiu naikinti ir niokoti kaip svetimybės komunistinei ideologijai, dvarai šiandien atgauna savo kultūrinės vertybės statusą. Taip pat ir kultūrologijos baruose daugėja tyrinėjimų apie dvarų įtaką krašto švietimui, etninei kultūrai, tautiniam atgimimui.

Geros pastarojo meto naujienos – netoli Vilniaus Jašiūnuose restauruotas garsiųjų mokslo vyrų Sniadeckių ir Balinskių dvaras bei parkas Merkio pakrantėje, dabar tapęs gražiu muziejumi ir kultūros centru. O štai Latvijos pasienyje, Rokiškio rajone –  Ilzenbergo dvaras, skaičiuojantis jau šeštąjį šimtmetį ir stebinantis gražiai išplėtotu ekologiniu ūkiu. Yra pasiekęs aukščiausią lygmenį, vadinamą biodinaminiu, kai auginant javus ir galvijus bei gaminant maistą,  nenaudojami jokie cheminiai preparatai.  Ilzenbergo dvaras – pats didžiausias tokios pakraipos ūkis Baltijos šalyse. O smalsuolius čia vilioja ir puikiai sutvarkytas parkas, graži aplinkinė gamta. Parke – trys ąžuolai senoliai, kurių drūčiausio apimtis – per šešis metrus. Tikėtina, kad jis yra matęs visą dvaro istoriją, kurią priminti stengiasi ir naujieji šeimininkai, rūpestingai saugodami kultūros bei gamtos paveldą.  Dar viena šių vietų įdomybė – šalia dvaro tyvuliuojantis ežeras savo forma labai primena Lietuvos žemėlapį. Ilzenbergas – tikrai įkvepiantis pavyzdys to, kaip galima ir kaip reikėtų tvarkytis mūsų kaime…

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.