0

Zambiai, marogalininkai, šiūšininkai…Pamiršti žodžiai

rugsėjo 6, 2016 Baltų kalbos, Lietuvių kalba

Andromeda MILINIENĖ\\

Šiandien dauguma senųjų Klaipėdos krašto kaimų, su jais – ir tarmės, išnykę. Likusios (jeigu likusios) tik kapinaitės su senaisiais vardais.
Laimei, sovietmečiu iš širdies pasidarbavo tautosakos rinkėjai, kaip antai kraštietė Marta Juškaitė, dabar jau garbaus amžiaus (spalį sukaks 80 metų) ir silpnos sveikatos. Taip pat Vytautas Kaltenis, kurio šiemet netekome. Ir kiti.

Jie važinėjo po kaimus, kalbino senolius, užrašė pasakojimus. M. Juškaitė užfiksavo apie 7 000 žodžių su iliustraciniais sakiniais iš Klaipėdos, Rusnės, Žemaičių Naumiesčio, Kintų, Ragainės, Tilžės, Įsruties…. Nors tai nebuvo taip jau seniai, dabar šie pasakojimai – lobis ir kalbos egzotika, kuriai jau reikia vertėjų.

LIETUVAITĖS 19 a. (Albert Kretschmer akvarelinis piešinys, 1889 m.)

LIETUVAITĖS 19 a. (Albert Kretschmer akvarelinis piešinys, 1889 m.)

Insi, Tave, Loja
„Į pietus nuo linijos Karklė – Rasytė marogalininkai gyveno. Insi. Tave. Loja. Tai tie cibulių atveždavo. Rugių sėti negalėjo, žemė per žema, cibulius augino. Ir zambiai cibulių atveždavo. Cibulių ir traną. Žmonys vartojo plėškėm ir žvejų batams tepti. Žuvies taukai greičiausiai iš stintikių arba iš krautuvių pirkti. Tai tie zambiai – iš Sambių pusiasalio – tie kalbėjo tai tik kas trečią žodį supratai. Pusiau lietuviškai, pusiau zambiškai. Žiaukuos žmonys šnekėjo, jei negalėjo suprasti: „Zambija, nieko suprast negali.“ Arba: „Vėjus plotero.“ Ir po karo jau nebeatvažiavo.“ (Užrašė Marta Juškaitė, skelbta knygoje „Rusnė“, 1992 m. leidimo)

„Išverst“ mums jau nežinomus žodžius paprašėme šilutiškę etnografę, mokančią šišioniškių tarmę, Indrę Skablauskaitę.

Marogalininkai – tai žmonės, gyvenantys marių gale.

Insi, Tave, Loja – vardai.

Zambiai – Sembos pusiasalio (dabar Kaliningrado sr.) gyventojai.

Tranas – žuvų taukai.

Plėškės – arklio pakinktai be pavalkų, traukiami krūtine.

Žiaukuos – netoli Priekulės yra kaimas Žiaukos, dabar Šernų sodai.

Plotero(ja) – niekus tauškia.

Poliglotai

V. Kaltenis rašo*, jog Drevernoje jo aplankyta šeima kalbėjo trimis tarmėmis: tėvo – atsinešta iš kopų, vietos žvejų ir senelės laukininkės. O Preiloje svečiavosi pas gyventoją, kuris, kai pradėjo lankyti mokyklą, vartojo 5 kalbas ir tarmes: kuršininkų, lietuvininkų, lietuvių (bendrinę), vokiečių ir rusų.

Kraštotyrininkas 1956-1957 m. lankė ir Augustą Dėvilaitį (arba Deivilaitį) – vieną paskutiniųjų Rusnės salyno „mohikanų“, gimusių čia 1897 metais, žvejį, sielininką, žolininką, sakytoją (kunigo pagalbininką). „Žmogų, pažinojusį visas Nemuno deltos žoleles, kiekvieną jos grumstą…“ Iš senolio išgirdo, kad lietuvininkus vadinti „šišioniškiais“ negražu.

RUSNĖS lietuvė šventadienio drabužiais. 20 a. pradžia. (Atviruką išleido F. W. Kaufmann Rusnėje)  

Yra šiūšininkai – Rusnės, Kintų, Pašyčių, Ramučių, Verdainių, Vyžių, Paleičių parapijos gyventojai.

Yra aukštupėneriai – Vilkyškių, Rupkojų, Rūkų, Viešvilės, Plaškių, Smalininkų parapijos.

Yra laukininkai – Šilgaliai (katalikai), Šakūnai, Kaukėnai, Lapynai, Pakriokiai.

Yra marogleriai – jie gyvena apie Dreverną.

Kopininkai – Kuršių nerijos gyventojai.

Karklėnai, Kalninkai, Liugininkai, Įsininkai, Vėliava (Vėluva), Įsrutis, Gumbinė – tai jau Šaliava.

Pučiant ožiniui

Vėjai Rusnėje turėjo kitus pavadinimus. Pietryčių – ožinis, pietvakarių – aulaukis, šiaurės rytų – žiemininks. Žvejai ne buriuodavo, o žėgliuodavo. Ir ne šūkaudavo vieni kitiems, o kūkaudavo…

Bradinė valtis – didžioji sielininkų valtis, kurioje gyvena visa įgula.

Plovynai – rąstai, saugantys surištą sielį.

Pasengis – vieta, kur kanalas išsilieja į Kuršių marias.

BIČIULIAI. Ieva Simonaitytė ir literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureatas (2009 m.) Vytautas Kaltenis. Fotografavo Bernardas Aleknavičius 1966 m. (KAVB fondai)

Šeporius – vyresnysis sielininkas, kurio vardu sudaroma sutartis nuplukdyti sielius į Klaipėdą, grąžinti atgal pagalbines valtis. Sielius turi plukdyti 7 vyrai, kitaip neįleisdavo į kanalą. Vyrus parinkdavo valdžios nusamdytas šeporius.

Kapselis – „durys“ į būdą, dengiančią valtį.

Audras – lobius nešantis aitvaras.

A. Dėvilaitis tautosakos rinkėjui V. Kalteniui papasakojo atsiminimų apie sielių plukdymą iš Rusnės į Klaipėdą Vilhelmo kanalu. Žuvies, sakė, mažai tesugaudavę. „O reikėjo su vyrais pasidalyti, už tinklą dalį atidėti, nuskendusio žvejo našlės ir vaikų nepamiršti. Išdėliojam ant kranto žuvį, vienas nusisuka, o kitas klausia: „Kam ši krūvelė?“ – „Krizui“. – „Kam ši?“ – „Mikiui“. – „Kam ši?“ – „Kalvaitienei“. O jau moterys su vaikais laukia. Kai ateina eilė – griebia žuvį ir bėga namo virti. Vyrai, pypkes išrūkę, susitarę, kada vėl plauks, išsiskirsto.“

Aužytis

Dabar jau niekas kokio nors Augusto, užėjus švelnumui, nevadina Aužyčiu. O A. Dėvilaitį, senąjį žveją, V. Kaltenis vadino būtent taip. Senolis pats pageidavo. Mat Vytautas jam priminė sūnų Valteruką, žuvusį kare.

Dėvilaičių pirkioje sekmadieniais ant stalo gulėjo lietuviškos šventos knygos, iš kurių jie meldėsi, bet prie durų (sovietmečiu!) kabojo vokiškas kalendorius.

AUŽYTIS. Augusto Dėvilaičio pirkioje sekmadieniais ant stalo gulėjo lietuviškos šventos knygos, iš kurių jie meldėsi, bet prie durų (sovietmečiu!) kabojo vokiškas kalendorius. Fotografavo Bernardas Aleknavičius 1966 m. (Iš Klaipėdos apskrities viešosios bibliotekos fondų.)

Šiandien įvažiavęs į Rusnės salą matai šalia kelio pastatytą kryžių. Tai katalikų tradicija. „Reformuotos bažnyčios krikščionys kryžiaus ženklu įprasmina tik Dievo namus (ir altorių), dar kryžiumi paženklina šventąją knygą, kapus. Šiaip kur pakelėse jo nepalieka, – rašo V. Kaltenis. – Amžiną atilsį Klaipėdos klebonas dekanas prelatas Bronislovas Burneikis man piktai kalbėjo: „Čia – Lietuva: statom ir statysim kryžius!“ Pasak legendos, karalius Mindaugas panašiai yra sakęs, kai įbedė kovos vėliavą prie Priegliaus: „Čia – Vėluva, čia – Lietuva!“ Tos Lietuvos dalies žmonės per šimtmečius nesijautė nutolę nuo tautos kamieno, laukė, kada prisijungs prie Didžiosios Lietuvos. Bet skyrėsi bažnyčios. Ne jų kaltė, kad toji meilė Lietuvai dabar tokia tragiška.“

Protestantams nebūdinga žegnotis. Ir dainuoti bei šokti galėjo tik prieš įsigalint pietizmui, prieš kelis šimtus ar net daugiau metų. Bet dainos kažkaip išliko. V. Kalteniui rusniškis A. Dėvilaitis 1956-1967 m. padainavo apie pusšimtį dainų, giesmių, žaidimų bei rinkių (ratelių).

Šešėliai

„Po karo kaimai ištuštėjo. Vėliau ėmė plaukti visokie svieto perėjūnai. Kažin ar naujakuriams panemunėj vietos neužteko, ar jau tokia dalia vietinių, bet vėl jų niekas savais nepripažino: „Laikas dvėsti vokiečių išperoms“, – tik girdėjosi aplinkui.“

Pats A. Dėvilaitis žmonių neskirstė į savus ar atsikėlėlius, tik sveikindavosi su klaipėdiškiais vokiškai, su kitais lietuviškai. Buvo gimęs ir augęs dvikalbėje šeimoje, septynerius metus mokėsi vokiškoje mokykloje. Buvo įpratintas viešajame gyvenime kalbėti vokiškai.

MAŽOSIOS LIETUVOS moterys. E. Gizevijaus piešiniai (Iš knygos „Lietuvininkai. Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus 19 a.“).  

Šyškrantos kaimas tęsėsi toli palei Atmatą, ligi Uostadvario. Per karą sudegintos visos trobos, buvusios už mokyklos, kuri, buvusi kone vidury kaimo, dabar visai pakraštyje. Kai V. Kaltenis ten braidžiojo su A. Dėvilaičiu, buvusias sodybas priminė tik aviečių krūmai ir valerijonų kerai. „Niekur daugiau nemačiau tiek valerijonų.“

V. Kaltenis prisimena, kaip senolis sukniubo tarp vaistažolių, šaukėsi buvusios sodybos šeimininkus vardais. „Tai nebuvo isterika. Tai buvo rauda, dabar mano atminty išlikusi tokia apibendrinta…“ Po to ir paprašęs vadinti jį Aužyčiu.

TUŽĖ Yvolaitienė-Petkikė su kyku. E. Gizevijaus piešinys.

„Maniau, kad man lengviau suvokti tuos pasikeitimus Rusnės apylinkėse, maniau, kad aš geriau suprantu ir naujus, iš visos Lietuvos kampų suplaukusius čia gyventi žmones. Juk aš irgi jaunas, dabartinis. Bet aš taip lengvai negalėčiau nuryti nuoskaudos: dauguma šių žaliūkų jo, mano Aužyčio, nepripažįsta savu. „Ne mūsų žmogus, – sako, – slenka kaip praeities šešėlis…“

Tapau į Šyškrantą užgimęs

Štai kaip V. Kaltenio užrašuose kalba Krizas: „Aš lietuvis Trinkys Kristupas, tėvs Jons, motina Endrijietė, tapau į Šyškrantą užgimęs ir gyvenau taip iki 1930 metų. Tada patraukiau į Šyšą iki dabar. Esu 75 metais pasenęs. Mano ištikimais sylos metais dirbau Šyškrantos ir Šilutės lentpjūvėse, Šventojoje. Plukdžiau medžius iš Rusnės į Klaipėdą ir taip toliaus visokių kitų darbų. Dabar nebetinku. Nieko neturiu ir niekas ant senų dienų manimi nesirūpina. Kur reik prašyti? 1953.III…“

Įprasminimas

„Rusnės etiudai“ buvo parašyti sovietiniais metais, išspausdinti 1967 m. „Pergalėje“, skirtoje sovietiniam skaitytojui. „Dabar jau nebegalima ištaisyti, o norėčiau, – rašė V. Kaltenis 1997 metais. – Man labai gėda dėl to, kad socialinius klaipėdiškių santykius perteikiau pagal sovietinę mokyklą, kad mano žvejai gal per daug dainuoja ir panašiai. Guodžia tai, kad pakankamai aiškiai paliudyta, jog klaipėdiškiams, pasilikusiems po karo gimtinėje, nebuvo saldu. Buvau pakviestas dirbti „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ redakcijoje. Norime palikti pėdsaką to, kas buvo. Remiamės gyvais liudininkais, ne tik archyvais. Tai lyg ir įprasmintų visą mano gyvenimą.“

* Žurnalistas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas. Čia ir toliau tekste yra cituojami V. Kaltenio (1937-2016) užrašai. (Iš „Rusnės etiudų“, „Ak, gražus dangau!“ ir kt.)

VERTA SKAITYTI

Vytautas Kaltenis bičiuliavosi su Ieva Simonaityte. Čia pateikiame vieną itin iškalbingą jų dialogą…

„Apie ką šiandien mudu kalbėsiva, Vytuk?“ – „Buvau Rusnėje.“ – „Ar pas tą sakytoją buvai užėjęs?“ – „Taip, visą pavakarę viešėjau pas Dėvilaičius.“ – „Kaip jie laikosi?“ – „Varganai. Neapsigina nuo vaikėzų. Neseniai nuganė jų ganyklą užleidę sovietinio ūkio bandą. Jie laiko dvi ožkas.“ – „Kodėl nesiskundžia? Ar atsikėlėliams taip ir leidžiama savivaliauti?“ – „Šilutės muziejaus darbuotoja, nuėjusi į ūkio raštinę, bandė sugėdinti vyrus, tai išgirdo: „Ar dar tas prūsokas nesiruošia išvažiuoti į Vokietiją?“ – „O tu ko tyli? Kodėl neužstoji žmogaus?“ – „Dėvilaitis nenori, kad aš kiščiausi.“ – „Turbūt bijo ir dėl tavęs, kad tau kas kojas nepamuštų?“ – „Ne, taip baisiai nėra. Jau kas važiavo – išvažiavo. Apsipranta žmonės. Tik nevertina vietos tradicijų. Pakelės gluosnius nupjaustė. Net žvejoja kaip įpratę Dzūkijos ežeruose.“ – „Tu kartą man esi užsiminęs, kad pas Dėvilaičius matei grabus ant aukšto. Tai irgi tradicija?“ – „Taip, jie yra pasidirbdinę sau masyvius grabus.“ – „Dažyti su kvarba?“ – „Atrodo, kad abu tamsūs, juodi su baltais kantais. Dėvilaitis yra pasakojęs, kad jų parapijos žmonės laikydavo savo grabus ant bažnyčios aukšto. Dažomi kaip krikštai. Vyrams būdavo mėlynas su žaliais kantais, moterims – žalias su raudonais kantais. Beje, Augustas, yra vienas pirmųjų jūsų skaitytojų.“ – „Kaip tai?“ – „Jis Jūsų vienmetis. Skaitė „Tilžės keleivį“, „Prūsų lietuvių balsą“, „Rytojų“, kur jūsų eilėraščiai Ė. S., Eglaitės slapvardžiais išspausdinti.“ „Jis taip sakė?“ – „Taip. Ir padovanojo man kalendorių – 1934 m. „Mažosios Lietuvos kalendras“, kur yra jūsų eilėraštis. Aš jį atsivežiau.“ <…> – „O kaip tu gotiškom raidėm skaityti išmokai?“ – „Tai visai nesunku, aš beveik atspėju žodžius, jei kurios raidės ir neprisimenu.“ <…> – „Geriau pasakok, kaip suradai Dėvilaitį? Bet jis nestovėjo ant kelto ir nelaukė, kol tu prieisi?“ – „Tai jau tikrai, ne. O suradau jį rinkdamas tautosaką. 1956-aisiais, dar prieš išeidamas į kariuomenę, iš Augusto Dėvilaičio užrašiau daugiau kaip pusšimtį dainų. Grįžęs iš kariuomenės pasirūpinau įrašyti į magnetafoną. Jis buvo atvažiavęs į Klaipėdą. Jau kai kurių dainų žodžius buvo ir pamiršęs.“ – „Kaip jis galėjo dainuot, būdamas sakytojas. Mano dėdė Jurgis – tas irgi mokėjo dainų, bet šiap surinkimininkai iš pamaldumo draudžia dainas ir šokius.“ – „Ir padainavo, ir pašoko su žmona Madlyte įvairiausių žaidimų, ratelių, „rinkių“. Viskas labai gražiai tiko. Jis visą laiką ką nors niūnuodavo. Mes abu keliaudavome po salą: plaukdavome luotu Atmata aukštyn, Skirvyte, Pakalne iki Vorusnės, išeidavome į pievas, lankėme jo gimines.“ <…> „O kaip išrodo tasai mano pirmasis skaitytojas iš Rusnės?“ – „Iš Šyškrantos.“ – „Na, vis tiek iš Rusnės salos. Ar aukštas?“ – „Aukštas.“ – „Pailgo veido?“ – „Taip, kampuotas.“ – „Ir nosis nemaža?“ – „Nemenka…“ – „Ar bus tokia, kaip mano?“ – „Stambi nosis, bet labai neatsikišusi, veidas harmoningas, mielas.“ – „Kaip mano?“ – „Taip (juokiasi abudu).“ – „Tai tikras lietuvininkas. Norėčiau kada nuvažiuoti pasižiūrėti. Man tokio žmogaus kaip tik reikia „Paskutinei Kūnelio kelionei“. Juk gal tai bus paskutinė mano knyga.“

VERTA ŽINOTI

Kodėl Atmata, o ne Nemunas?


Atmata ties Rusne, dažnai neteisingai vadinama Nemunu. Iš tiesų Nemunas ties Tilže šakojasi į Rusnės upę ir Giliją. Šioji pasuka kairėn į dabartinę Rusiją ir ten jau vadinama Matrosovka. Rusnės upė teka į šiaurės vakarus, kol apkabina Rusnės salą ištiesusi 13 km Atmatos ranką iš vienos pusės ir 9 km Skirvytės – iš kitos. Skirvytė dar atsišakoja į Pakalnę ir t. t. Trumpai tariant, Rusnės upė galiausiai rankas suneria į Kuršmares. Palei Nemuno deltos šakelių vandenis ir buvo įsikūrę Rusnės, Vorusnės, Pakalnės, Šyškrantos, Uostadvario ir Skirvytėlės kaimai.

Šaltinis: ve.lt http://www.ve.lt/images/vakaru_ekspresas.gif

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.