0

Kaip filmuose iškraipoma lankininkystė

rugsėjo 13, 2016 Filmai, TV

 Edmundas,\\
Sakoma, jog jokie tam tikros srities specialistai negali žiūrėti filmų, susijusių su jų išmanoma tema. Fizikai negali žiūrėti fantastinių filmų, nes juos krečia traukuliai matant riebiai ugningus sprogimus beorėje erdvėje, kosmose ūžiančius laivų variklius ir panašius su elementariais fizikos dėsniais besikertančius reiškinius.

https://scontent-waw1-1.xx.fbcdn.net/v/t1.0-9/11836658_10204268521823395_3724275678771094712_n.jpg?oh=b96fb919d34d65071de2873afa1f5e83&oe=5876FBB7

Edmundas

Kariškiai visada galėtų kritiškai pakomentuoti filmus apie karą, oreiviai – apie aviaciją ir pan. Filmų kūrėjai negali iki galo įsigilinti į tam tikrą temą tiek, kad liktų patenkintas siauras tos srities specialistų ratas, todėl taikosi į neišmanančias mases ir stengiasi pateikti, jų manymu, gražų ir efektingą, bet dažniausiai su realybe nieko bendro neturintį vaizdą.
Courtesy of Lionsgate. templės pavojinga padėtis rodo, kad šaulė gali stipriai susižaloti nosį

Courtesy of Lionsgate. templės pavojinga padėtis rodo, kad šaulė gali stipriai susižaloti nosį

Lygiai ta pati problema sutinkama ir su lankininkyste susijusiuose filmuose. Be šios karo, medžioklės, o dabar ir sporto rūšies neapsieina joks filmas apie antikos ar viduramžių kovas. Lankininkas – lyg prieskonis kiekvienoje mūšių scenoje, o kartais net ir pagrindinis herojus. Tačiau šis kovos menas, visais laikais reikalavęs ilgų metų gilinimosi ir treniruočių, filmuose pateikiamas paviršutiniškai, klaidingai bei klaidinančiai. Nesigilinant į įvairius plačiosioms masėms nežinomus nepriklausomų kūrėjų filmus, kuriuos galbūt (kokioje nors gilias lankininkystės tradicijas turinčioje šalyje) konsultavo šaudymo iš lanko specialistai, aptarsime pagrindines žymiuosiuose šių laikų filmuose pasirodančias klaidas, susijusias su įranga, šaudymo manieromis, tradicijomis bei rezultatais.
Pradėkime nuo pačio elementariausio klausimo – kas istoriniuose filmuose šaudo lankais? Kiekvienam su šia sritimi bent kiek susipažinusiam žmogui visada į akis krinta labai dažnai filmuose pasikartojanti klišė: kaimas, miestas, bendruomenė, ar tiesiog grupė žmonių pakelia ginklus prieš savo pavergėjus, sukyla arba ruošiasi atremti priešų antpuolį. Pagrindiniai herojai ir visi stiprūs vyrai filme visada plaikstysis kalavijais, ietimis ar kirviais. Likęs veikėjai – paaugliai, vaikai ar moterys dažnai stoja į pagalbą su lankais rankose. Retas pigesnis filmas ar serialas apsieina be dailios panelės, keliančios siaubą priešui savo taikliais šūviais. Tai – viena esminių, su istoriniais faktais bei lankininkystės kultūra susijusių problemų. Nekalbant jau apie abejotiną masinį moterų dalyvavimą koviniuose veiksmuose, pagrindinis klausimas, kurį reiktų aptarti – fiziniai pajėgumai, reikalingi šaudant kariniais lankais.
Šiandieninė pramoginė ar sportinė įranga, matuojant ant lanko templės užkabintomis svarstyklėmis ir įtempus apie 70 centimetrų, suaugusiems vyrams rodo apie 20 kilogramų jėgą. Tai – sporte dalyvaujančių ir nuolat besitreniruojančių, šiandieninių lankininkų vyrų standartas. Moterų lankai dažniausiai būna vienu kitu kilogramu silpnesni. Jeigu jums teko šaudyti kokiose nors kaimo turizmo sodybose, viduramžių ar miesto šventėse, jums į rankas buvo įbruktas daug silpnesnis, pramoginis, specifinio fizinio pasirengimo nereikalaujantis lankas, kurio galia neviršija 10 – 12 kilogramų. Toks lankas yra lengvai suvaldomas daugumos sveikų vyrų ar moterų. Iš čia ir gimė klišė kine vaizduoti šiandienos moteriško grožio standartus atitinkančias lieknas gražuoles, kovojančias su lankais greta augalotų savo vyrų.
Tokie, pavadinkime, lankiukai, kuriais šaudoma šiandien, viduramžių mūšyje būtų davę labai mažai naudos. Šiandienos lankas, – tai pramogai ir malonumui skirtas silpnas žaislas, tuo tarpu senovėje naudotų templinių ginklų užduotis – sunkią strėlę (dėl to turinčią didelę mušamąją galią, be kurios pataikymai neduos didelės naudos) nunešti iki kartais labai toli esančio taikinio ir pramušti įvairaus lygio apsisaugojimo priemones – medį, odą, žiedinius ar net plokštinius šarvus. Šaudymo atstumai galėjo būti ir maži, bet paprastai lankininkai šaudydavo į išsirikiavusias kariuomenes, kai kuriuose šaltiniuose minint net ir 200 metrų atstumus. Šiandienos olimpinis lankininkas specialia ir brangia įranga šaudo į už 70 metrų esantį taikinį. Šaudymas tradiciniais lankais retai viršija 50 metrų atstumą, nes dažniau šaudoma iš arčiau. Žinoma, mūsų dienų lankininkas, naudodamas specialistų pagamintą labai brangią ir tikslią įrangą, šaudys daug taikliau, tačiau norime pasakyti, jog tokiais dideliais atstumais laidant labai sunkias strėles (turinčias masyvų kovinį antgalį ir didelį pačios strėlės diametrą) reikia ypač galingo lanko.
Mes kalbame apie istorinius, kovinius lankus, kuriuos įtempus svarstyklėmis, jos rodytų 60-70, ar net daugiau, kilogramų (pavyzdžiui, angliškąjį longbow). Tokių lankų šiandien beveik negamina, o jeigu Jūs paimtumėte minėtą ginklą į rankas, nesugebėtumėte įtempti nė poros dešimčių centimetrų. Ką jau kalbėti apie nuolatinį ir greitą šaudymą visą dieną trunkančiame mūšyje? Tokiais lankais šiandien šaudo ant poros rankų pirštų visame pasaulyje suskaičiuojami ekstremalai, turintys neeilinius sugebėjimus ir per ilgus metus išlavinę šaudymui reikalingus raumenis. Todėl filmuose rodomi strėles į priešą laidantys vaikai ar merginos yra istorinis netikslumas. Na, nebent jie naudojasi silpnais lankais, nedarančiais žalos šarvuotam kariui.
Viduramžių lankininkas – išskirtinės jėgos tvirtas vyras, kurį galima lyginti su šiandienos sunkumų kilnotoju. Šaudymui naudojamus viršutinės kūno dalies raumenis išlavinęs per sunkias ir kasdienines treniruotes, ruošiamas daugybę metų. Tik toks žmogus gali naudotis galingais kariniais lankais, tik iš jo mūšio lauke gali būti realios naudos. Šaudantys lanku vaikai ar merginos tik sukeltų bent minimaliai šarvuoto priešininko juoką ir daug žalos jam nepadarytų.
Filmuose dažnai rodomi lankininkai, akivaizdžiai surinkti iš visų po ranka pasitaikiusių pagalbinių aktorių. Tuo tarpu iš tikro turėtų būti vaizduojami raumeningi, stambūs vyrai, išlavintais rankų ir nugaros raumenimis. Pabandykite trim pirštais pakilnoti 60 ar daugiau kilogramų svorį…
Iš čia kyla kitas aspektas – lankininkų paruošimas. Filmuose jis – greitas. Dažniausiai parodomi keli kadrai, kaip subėgę kaimiečiai pašaudo į šiaudines kaliauses, ir reikalas baigtas. Realybėje, ruošiant tikrą lankininkų kariuomenę ar kariuomenės dalį, viskas trukdavo labai ilgai. Kai kuriose šalyse tai buvo ištisinis, nuolat vykęs procesas. Viduramžių lankininkų rojumi laikoma Šimtamečio karo laikų Anglija turėjo įstatymus, nurodančius kiekvienam anglui nuo 15 iki 60 metų apsirūpinti įranga bei nuolat praktikuoti įgūdžius. Sekmadieniais, po bažnyčios, sveiki vyrai turėjo „atsiskaityti“ ir parodyti jog vykdo nurodymus praktikuodamiesi kariniais lankais. Būtent toks paruošimas leido anglams Kresi (Crécy, 1346 metai) mūšyje nukauti 2000 prancūzų riterių bei šarvuotų karių, prarandant tik porą šimtų saviškių gyvybių.
Kiekvienas šiandien užsiimantis lankininkyste žino, kiek daug reikia treniruočių ir pasiruošimo norint pasiekti gerų rezultatų. Turint omeny tai, kad šiandien mes naudojame patikimą, išdirbtą ir tikslią įrangą, greitas lankininkų paruošimas šaudyti paskubomis padarytais lankais yra visiška fantastika.
Absoliutus nesigaudymas lankų galios klausimu atsispindi dažnai pasikartojančioje klišėje, kuomet templiniu ginklu ginkluotas veikėjas grasina juo kitam. Kartais tenka matyti ištisus dialogus herojui laikant įtemptą lanką. Gražus ir dažnai matomas vaizdas – įtempę ginklus šimtai lankininkų laukia vado komandos šauti. Mūsų dienų lankininkai, šaudantys tris ar net keturis kartus silpnesniais lankais, turi sugalvoję pratimą – išlaikyti savo lanką „pilname įtempime“ vieną minutę. Drebėdami ir kamuodamiesi tai padaro tik nuolat besitreniruojantys, dažnai šaudantys lankininkai. Jeigu kalbėtumėme apie milžiniškos galios karinius lankus, toks stovėjimas ir taikymasis įmanomas tik, geriausiu atveju, dvi-tris sekundes. Milžiniška lanko galia ir skausmingas spaudimas pirštams neleistų stovėti su įtemptu lanku ilgai. Filmuose, kur lankininkas kalba pilnai pasiruošęs šauti, lankas nepadarytų didelės žalos net ir paleidus strėlę į nuogą aukos pilvą, nes jis būtų silpnesnis už kelių metų vaikui duodamą žaislą.
Kalbant apie įrangą, būtina suprasti vieną, kiekvienam šaudančiam lanku sportininkui žinomą dalyką. Įranga, nesvarbu – pigi ar brangi, turi būti suderinta. Suderinta tarpusavyje, o svarbiausia – priderinta prie ją naudojančio lankininko. Todėl dažnai tenka raukytis matant filmuose nuolat pasikartojančią klaidą, kai herojus šaudo bet kokiu, iš priešo atimtu, nuo sienos nukabintu ar mūšio chaose rastu lanku. Jeigu žmogus nėra išbandęs turimo lanko, jis nežino kaip jis šaus, kokie jo ypatumai, greitis, vibracija. Tik nuolatinis darbas su asmenine įranga leidžia ją „prisijaukinti“ bei kalbėti apie tikslų ir taiklų šaudymą. Svetimas lankas – paslaptis. Pirmas šūvis – lanko išbandymas ir neprognozuojamas rezultatas.
Jei kalbėti apie viso inventoriaus suderinamumą, esminis dalykas tiksliame šaudyme – tinkamos strėlės. Pabandykime labai trumpai paaiškinti šūvyje pasireiškiančią fiziką. Gavusi smūgį temple, strėlė, startiniame šūvio momente, išlinksta. Jeigu ji bus per minkšta, ji gali išlinkti tiek, kad sulūš nepalikusi lanko. Dažniausiai per minkšta strėlė kratysis viso skrydžio metu, tad gero rezultato lankininkas nepasieks. Per kieta strėlė nesugeba išlinkti ir lekia kairėn, priešingon pusėn nuo paties lanko.
Trumpai tariant, tiesiai ir prognozuojamai skris tik ta strėlė, kuri bus labai tiksliai parinkta pagal konkretų lanko ir lankininko tandemą. Norima pasakyti, kad filmuose dažnai rodomas šaudymas bet kuo, kas papuolė po ranka, turėtų ypač retai baigtis taikliais šūviais. Būtent todėl juostoje „Robinas Hudas“ (2010 metai) aktoriaus Russellas Crowe šūvis iš vandens ištrauktu, pirmu po ranka pasitaikiusiu lanku ir besimėčiusia strėle, iš poros šimtų metrų peršovęs savo didžiausio priešo, tolstančio šuoliuojančiu žirgu, gerklę, sugadino filmą visų lankininkų akyse.
Užsiminus apie žinomiausią visų laikų lankininką, mitinį Anglijos svieto lygintoją Robiną Hudą, literatūroje labiausiai žinomą dėl neeilinių savo gabumų šaudant lanku, būtina aptarti dažniausiai su juo siejamą strėlių skaldymą taikinyje šaudant neįtikėtinai taikliai.
Epizodas dažnas: pirmas šūvis sminga į patį taikinio centrą, po to sekanti strėlė idealiai atkartoja pirmosios kelionę ir sminga į tą pačią vietą, išilgai perskeldama taikinyje jau buvusią strėlę. Kartais triukas tęsiamas ir toliau: šaunama trečia ir perskeliamos jau dvi taikinyje esančios strėlės. Toks šaudymas – kiekvieno šiandienos lankininko svajonė ir tiesiausias kelias į olimpinį auksą. Tačiau tai – neįtikėtino retumo dalykas, kurį mažai kam pasiseka pamatyti.
Pataikymas strėle į strėlę, priklausomai nuo naudojamų lankų, nėra toks jau retas dalykas. Tai nutinka nuolat, ypač kai kalbama apie šiuolaikinius, papildoma įranga aprūpintus olimpinius ar skriemulinius lankus. Beabejonės, retsykiais taip nutikdavo ir senovėje. Tačiau dažniausiai toks šūvis baigiasi strėlės galiuko, plunksnos nulaužimu ar šiokiu tokiu strėlės korpuso aplaužymu.
Ištisinis strėlės skilimas nuo galiuko iki priekyje esančio antgalio – nebe taiklumo, o medinės dalies rievių išsidėstymo klausimas. Medinis taikinyje styrančios strėlės pagaliukas turi būti idealiai tiesių medienos rievių, kad skilimas vyktų nuo pat pradžios iki pabaigos. Išsidrožkite pagaliuką ir pabandykite jį perskelti net ir peiliu – greičiausiai jūsų skėlimas „nuvairuos“ į šoną ir viso pagaliuko lygiai jūs neperskelsite. Pagalvokite, kaip pasakiškai turėtų sutapti medienos ypatybių, strėlių taikinyje padėties ir taiklumo dermė, kad gautume tokį rezultatą. Nuolatinis tokių šūvių demonstravimas filmuose – fantastikos sritis.
Taikinyje styranti strėlė dažniausiai vaizduojama skylanti labai netikroviškai. Medinis pagaliukas, net ir esant ypač retam pataikymui, neskiltų taip, kaip vaizduojama kine. Taikinyje liekanti tabaluoti išsiskėtusi strėlė galbūt taip ir galėtų atrodyti, jei ji būtų iš bambuko. Tuo tarpu senovėje medinė strėlė paprasčiausiai išsitaškytų į gabalus, netgi jei milžiniško atsitiktinumo dėka būtų perskelta nuo pradžios iki pabaigos.
Perėjus prie įrangos ir technikos klausimo norisi paminėti vieną nedidelę inventoriaus dalį, išpopuliarintą filmuose ir turinčią didelę įtaką šiandieniniam lankininko ginkluotės bei ekipuotės suvokimui. Kalbama apie ant nugaros tvirtinamą strėlinę. Lankininkų, kaip „vyrų su triko“, įvaizdis persismelkęs smailiomis kepurėmis, povo plunksna ir ant nugaros kabančia strėline iš kurios kyšo kelios gražios strėlės. Puikus paveikslas vaidybiniame šiandienos kine, kuriame susipina nuotykiai, istorinės detalės ir svarbiausia – romantika.
Tikrovėje ant nugaros tvirtinamos strėlinės būdavo naudojamos pakankamai retai ir jų populiarumas mūsų laikų lankininkų tarpe dalinai sąlygotas holivudinių filmų. Istoriniai Europos karybos šaltiniai pateikia nedaug pavyzdžių apie ant nugaros kabinamas strėlines. Tai nėra labai patogus dalykas, kadangi lankininkas savo strėlių nemato, einant jos barška, pasilenkus – iškrinta, kur nors lendant – kliūva.
Apskritai būtina suvokti tokį dalyką, kaip lankininko strėlinė viduramžiais. Mūsų dienų šaulys, gurkšnodamas gaiviuosius gėrimus, ramiai vaikšto po stadioną su ne daugiau dešimties, dvylikos strėlių arsenalu. Didesnio kiekio jų dažniausiai nereikia. Viduramžiais, mūšio metu, toks skaičius strėlių būtų iššaudytas per porą minučių. Susirėmimai galėjo trukti visą dieną, šaudoma buvo nuolat, į priešininkus paleidžiant tūkstančius strėlių. Strėlės su savimi būdavo nešiojamos itin retai. Tų laikų lankininkams, lyg šių dienų artileristams, būdavo nešami didžiuliai glėbiai strėlių ir kraunami ant žemės, kad būtų galima imti ir šaudyti intensyviai bei daug. Visų savo strėlių karo lankininkas nesinešioja: aplink jį sukasi visa industrija, dirbanti ties strėlių gamyba ir logistika mūšio lauke.
Tęsiant inventoriaus temą. Pati kvailiausia klaidų rūšis yra nuolatinis istoriškai netinkamo inventoriaus naudojimas ne pagal filme vaizduojamą laikmetį. Lankų istorija – milžiniškos apimties tema, kuri apima skirtingą lanko vystymosi kelią kiekvienoje civilizacijoje, regione ar net tautoje. Anglai ir prancūzai, turėję nuolatinius kontaktus daugelį šimtmečių, šaudė skirtingais lankais, o ką jau kalbėti apie, pavyzdžiui, anglų lankų skirtumus nuo korėjiečių, mongolų ar afrikiečių lankų. Kiekvienas regionas pasižymi savita ginkluote ir šaudymo technika. Norint paaiškinti regioninius skirtumus šią temą būtų galima plėtoti be galo, o šiame tekste tiesiog galima pastebėti, kad filmų herojai labai dažnai naudoja lankus, kurių neturėtų būti filmo rodomame laikmetyje bei regione.
Paprasčiausias pavyzdys. Šioje nuotraukoje, nekalbant jau apie istoriškai visiškai neįmanomą XIV amžiaus juodaodį anglą, Robinas Hudas naudojasi Azijos klajoklių lanku, skirtu šaudyti nuo žirgo. Tai – visiškas istorinis nesusipratimas. Toje epochoje gyvenantys anglai neturėjo tokių lankų. Galima kalbėti apie kažkokį jų parsigabenimą iš kitų regionų, sakykime, Kryžiaus karų į Palestiną. Tačiau tikri istoriniai lankai, pagaminti iš tikrų organinių medžiagų niekada neišgyvendavo tiek ilgai, kad būtų pervežti per pusę tuometinio pasaulio ir naudojami ilgus metus. Organinės gamybos medžiagos neleidžia lankui tapti ilgaamžiu, todėl svetimame regione apsigyvenęs lankas po pirmo lūžimo būtų išmestas lauk, kadangi aplinkui nebūtų galinčių jį sutvarkyti žmonių.
Norint „pagauti“ filmų kūrėjus, reikia nemažo istorinio lankininkystės išmanymo. Kalno medžiagos, kuri padėtų susipažinti su skirtingų regionų lankais teikti neverta, tačiau galima bandyti paaiškinti, iš kur filmuose atsiranda tokie netikslumai. Paprasčiausiai, scenas kuria ties tuo dirbantys žmonės. Jie žvelgia tik per vaizdo efektingumo prizmę ir siekia gražesnio, labiau žiūrovo akį traukiančio vaizdo. Lenktas azijietiškas lankas atrodo daug įspūdingiau, todėl daug geriau jį priderinti prie patrauklaus herojaus veido, nežiūrint į tai, kad herojus vaidina XIV amžiaus anglą.
Nedidelė smulkmena apie įrangą. Dažnas motyvas, kai tempiant lanką jis traška. Scenos išbaigtumui pasiekti režisieriai persistengia ir papildo tylaus, neįdomiai šaudančio lanko šūvius braškėjimu. Toks garsas gali reikšti tik vieną – įrangai kažkas negerai: pažeistas pats lankas arba kažkur vyksta trintis, kuri baigsis templės trūkimu. Šaudantis lankas skleidžia garsą, tačiau tikrai ne girgždėjimą. Lygiai dėl tos pačios priežasties, norėdami papildyti veiksmą garso efektais, filmų kūrėjai prideda prie skrendančių strėlių garsų švilpimą, taip mūšį padarydami efektingesnį. Tikrovėje skrendanti strėlė skleidžia šiokį tokį šnypštimą, sukeliamą besisukančių plunksnų, kuris yra vos girdimas tų, pro kuriuos ji praskrenda. Paleidžiantis strėlę žmogus garso išgirsti nespėja, nes strėlė greit nutolsta nuo šaulio.
Kitas klaidinantis momentas – komandos, naudojamos įsakant šaudyti salvėmis. Kine mėgstama naudoti sąvoka „ugnis“ (angl. „fire“), kuri atsirado kur kas modernesniais laikais. Dažnas filmas vaizduoja išrikiuota lankininkų formuotę, kuriai šaukiama komanda „ugnis“. Tai – istorinis netikslumas. Filmuose anglų kalba turėtų būti vartojami terminai „paleisti“ arba „atlaisvinti“, kas angliškai skamba kaip „loose“ arba „release“.
Šios inventoriaus klaidos filmuose sutinkamos dažnai, tačiau jos niekada nebus tokios gausios, kaip su šaudymo technika susijusios klaidos. Iš esmės, nėra nei vieno filmo, kuriame būtų iki galo įsigilinta į šūvio paleidimo techniką. Čia praverstų dar vienas, daug ilgesnis tekstas už šį, tačiau apsistokime ties bendra apžvalga.
Pagrindiniai herojai visada priklausomi nuo filmavimui diriguojančių režisierių, stilistų ir operatorių. Pagrindinis visų tikslas – gražus bei efektingas vaizdas. Tikslus taikymasis ir tikroviškas šaudymas gali pasirodyti nepatraukliu, trukdančiu atskleisti šaudančio herojaus ar herojės grožį, todėl sprendimai priklauso nuo estetinių kinematografo dėsnių, o ne nuo realios istorinio šaudymo metodikos.
Apmokyti masines pagalbinių aktorių grupes niekas neskiria nei dėmesio, nei laiko, nei energijos. Surenkami žmonės, išdalinami lankai, „įtempiam“ ir „šaunam“ – kam vargti, juk daugumai žiūrovų „sueis“ ir taip. Tad rezultatas toks, kokį turime.
Dauguma žymiuosiuose istoriniuose filmuose paleistų šūvių neturėtų pasiekti tikslo dėl elementarių šaudymo technikos reikalavimų neatitikimo. Šiandienos lankininkas šlifuoja kiekvieno piršto judesį ilgus metus, kol raumenys ir skeletas pradeda dirbti taisyklingai. Tik tada mes galime kalbėti apie pataikymą ten, kur norima. Šaudymas bet kaip – nuo sėkmės priklausanti loterija.
Tarkime, šioje nuotraukoje simpatiška aktorė turėtų ne tik kad nepataikyti, bet jai apskritai vargu ar pavyktų iššauti. Pirštais užspausta strėlė šiek tiek ją net sužeistų:
Šita mergaitė vargiai pataikytų į prieš ją stūksančius pilies vartus, nekalbant jau apie filme vaizduojamus tikslius šūvius į priešininkus:
Ši nuotrauka puikiai atspindi visišką, pačių elementarių šaudymo principų ir įrangos neišmanymą:
 Čia vietoje templės naudojama guma. Žmogus tokiu lanku nenušautų nieko:
Na, nebent čia vaizduojamas chaotiškas šūvis, pašokus iš miego:
 Žmogus ne tik, kad nepataikytų, bet greičiausiai dar ir užsidirbtų gerą mėlynę ant dilbio:
Puikus filmukas, parodantis apgailėtiną vieno filmo lygį.
Kiekviena lankų rūšis reikalauja labai skirtingos šaudymo technikos, susiklosčiusios istoriniame ir kultūriniame kontekste arba išnaudojant praktinius lanko pliusus bei minusus.
Filmuose dažnai naudojami lankai, nederantys su šaudymo technika tame regione. Neįsigilinimas į ypatumus, kuo skiriasi šaudymas Azijos raitelių lanku nuo šaudymo europietišku ilguoju lanku, bei panašios klaidos, lėmė, kad turime vos vieną kitą filmą, kuriam būtų galima rašyti bent šiokį tokį patenkinimą įvertinimą. Absoliuti dauguma istorinių filmų yra didžiulis žiūrovo klaidinimas, istorijos falsifikavimas ir neišmanymo demonstravimas.
Šame vaizdelyje lenktasis lankas yra įtemptas į priešingą pusę, nei turėtų:
Šioje nuotraukoje parodomas neįtemptas ir įtemptas tas pats lankas. Galite įžvelgti absurdą aukščiau esančiame plakate:
Šaltinis: .istidom.lt
 Lankininkų klubas „Strėlė“ 
**

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.