0

„Ką paaukosi, ieškodamas savo atsakymo baltiškam kelyje?“

rugsėjo 20, 2016 Baltų mokyklos, KURONO akademija, NAUJIENOS

Rasa S. „Darnos“ mokykla\\

Žmogus visą laiką Ieško. Sąmoningai ar nesąmoningai. Ko jis ieško? Kaip pasakė vienas veikėjas iš knygos jaunimui „Eragonas“: „Atsakymo į Klausimą. Dauguma net nenutuokia ir klaidžioja tamsybėje. Kiti Klausimą žino, bet bijo atsakymo.“ Aš taip pat buvau ir tebeesu ieškojimuose. Didžiąją gyvenimo laiko dalį paskyrusi vaikams (auginu šešis vaikus), aš niekada nesilioviau ieškojusi. Tik prieš metus aš nežinojau, kad Ieškau, nežinojau juo labiau savo Klausimo. Nors domėjausi ir tebesidomiu daug kuo, nuo žemdirbystės iki kvantinės fizikos ir ateivių.

Taip beieškodama atsidūriau „Darnos“ mokykloje. Ir svarbiausia, ką gavau per šiuos metus, tai SUVOKIMĄ, kodėl aš atėjau į šią mokyklą, ko aš IEŠKAU čia ir kitur. Dėka visų patyrimų, patirtų mokykloje, supratau, kad aš ieškau Mokytojo, kuris išmokytų užmegzti ir palaikyti darnius santykius tarp manęs ir visų mane supančios aplinkos Esybių, tame tarpe ir žmonių.

O ypač aš ieškojau patvirtinimo, kad mūsų protėviai, primityviai vadinami pagonimis ar stabmeldžiais, buvo aukšto dvasinio išsivystymo lygio, kad tai, ką jie darė, turėjo kažkokią aukštesnę prasmę, nei paprastas gamtos jėgų garbinimas, kad jų gyvenimo būdas, pasaulėžiūra ir pasaulėvoka buvo pilna išminties ir aš noriu tą išmintį ne tik pati perimti, bet ir perduoti ją savo vaikams, kad mūsų buvę dievai – tai ne stabai, kad jie gyvi ir egzistuoja po šiai dienai, ir aš noriu suprasti tų dievų kalbą, aš noriu išmokti su jais bendrauti, noriu suvokti jų įtaką mums. Galų gale, aš noriu suvokti, kas yra tas Dievas ar dievai.

dsc_0331

Aš noriu savyje atrasti galią, kurios dėka gebėčiau valdyti save ir aplinką. Noriu išmokti matyti ne vien tik fizinėm akim, bet ir suvokti gilesnę visų reiškinių, virsmų prasmę, jų esmę, kodėl, kam visa tai, kokia prasmė ar nauda. „Darnos“ mokykla man suspindėjo kaip švyturys tamsoje besiblaškančiam laivui, pajutau, kad, galbūt, čia galiu rasti tai, ko ieškau.

Kelias SUVOKIMO link prasidėjo nuo pasakų. Iš pradžių vien šis žodis man pasirodė juokingas. Šiais laikais taip įprasta vartoti tokius žodžius, kaip paskaitos, lekcijos, seminarai, koučingai, o pasakos (man taip tuo metu atrodė) skirtos vaikams arba kvailiams. Tačiau jau pačioje pirmoje pasakoje gavau stiprų smūgį savo reflektoriniui protui arba „mastitui“, taip dažnai pavadindavo tik mąstymu paremtus žmogaus sapaliojimus. Pasirodo, pasakos yra gyvi pasakojimai, o paskaitos – tai tik skaitymas iš lapo (ir neaišku kieno minčių). Pasirodo, be reikalo aš neįvertinau šio žodžio, o kaip vėliau paaiškėjo, ir daugelio kitų mūsų lietuviškų žodžių. Pasak Paramhansa Jogananda („Jogo autobiografija“) lietuvių kalba yra senesnė net už sanskrito! Kai vieno užsieniečio (!) filosofo paklausė, kodėl tu mokiniesi lietuvių kalbos, tas atsakė, kad galėtų susikalbėti su dievais, kai iškeliaus iš šios žemės.

Net I.Kantas yra pasakęs, kad „… lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos — įminti”.

Pasakos, ypač skirtos žodžiams-raktams, pažadino manyje TIKRĄ patriotiškumo jausmą, meilę savo kalbai, pasididžiavimą ja, ko nesugebėjo padaryti mūsų mokyklos. Mes ne tik turime daug gražių, prasmingų žodžių, kurie nepelnytai buvo užmiršti, tačiau dauguma tų žodžių slepia gilesnę prasmę, nei paprastas raidžių rinkinys. Atradau, kad per savo kalbą aš galiu valdyti savo gyvenimą. Ir šitas suvokimas dabar yra įėjęs į mano širdį, ne vien tik į protą. O dar smagiau, kai matai kaip užsidega vaikų akys, kai jiems po truputį parodai, ką gali žodis ir kas slypi po juo. Noriu tikėti, kad ta patriotiškumo ugnelė ir pas juos užsidegs, kaip kad užsidegė mano širdy.

Taip pat šie pasakojimai man padovanojo didelį džiaugsmą sužinojus, kad mūsų protėvių žinios ir žinojimas nenusileido senovės egiptiečių, indų, romėnų, graikų ir visų kitų, šiais laikais taip vertinamų ir garbinamų, kultūrų išminčiai. Kad nieko – nei išminties, nei gero gyvenimo, nei sveikos gyvensenos ir t.t. – nereikia ieškoti kažkur toli, rytuose ar vakaruose. Viską, nuo buitinių reikalų iki visatos bei žmogaus sandaros, kilmės ir t.t., mūsų protėviai žinojo, tik beveik visos žinios buvo arba sunaikintos, arba paslėptos po simboliais, arba nuvertintos, iškraipytos.

Liūdesys apima, kai matai, kad Lietuvoje labiau vertinama tai, kas svetima, ar tai būtų žmogus, ar šalis, ar nuomonė, ar gyvenimo būdas. Aš ir savo vyresniuose vaikuose pastebiu tą polinkį sureikšminti užsienį. Užsienis yra viskas, o Lietuva tai šūdas (atsiprašau, bet taip kalba dauguma suaugusių (!), ką kalbėti apie vaikus). O dabar, galvoju, atėjo laikas mūsų kartos žmonėms išmokti iš tikrųjų atmerkti akis ir pamatyti, išgirsti bei suprasti tą išlikusį trupinėlį didžiulio paveldo. Kelias „Darnos“ mokykloje parodė pradžią, kaip ir kur galima ieškoti savo ištakų, privertė susimąstyti apie reikšmę daugelio kasdienių ir nekasdienių dalykų, kaip tai veikia mūsų gyvenimus, paskatino visame kame ieškoti tikrosios reiškinių prasmės, o ne kopijuoti, būti beždžionei, kuri daro todėl, kad kiti taip daro.

web_0258

Iš visų patyrimų, kuriuose teko dalyvauti, man svarbiausias buvo pats pirmasis – Rodos – patyrimas, nes būtent šio patyrimo dėka aš suvokiau, kokią misiją savo gyvenime aš norėčiau atlikti (ar daug kas gali atsakyti sau į klausimą, ko jis ieško gyvenime, dėl ko gyvena?), kokiu žmogumi norėčiau tapti, kas mano stiprybės šaltinis, ašis, aplink kurią suktųsi mano kasdienė veikla.

Taip pat įstrigo Perkūnyčių žvakių liejimas, apeigos, šventės, kurias teko švęsti kartu. Mane nepaliauja stebinti tai, kad ką mūsų protėviai bedarė, darė su gilia išmintimi ir žinojimu, kodėl tai daro ir kodėl daro būtent taip, kad visur slypi gilesnė prasmė, raktai. Viskas, kas buvo daroma tradiciškai per apeigas, šventes, tam tikrus darbus, ne šiaip sau buvo daroma, ne dėl to, kad būtų gražu, smagu, kad taip norisi, kad taip sugalvota. Atrodo, tokiuose paprastuose buitiniuose dalykuose, kaip antai, namo forma, verpimo ratelis, žvakių liejimas, dainos, šventės, ornamentai ir kt., sudėtas visas Žinojimas apie tai, kas mes, iš kur mes, kur link turime eiti, kaip turime gyventi ir dar daug kas.

Be savo tiesioginės paskirties visi be išimties patyrimai, gamtojautos užsiėmimai turėjo didelės įtakos mano tarpusavio santykiams su kitais žmonėmis. Tai buvo iššūkis man, nes patyrimų esmė yra pažinti save, ištempti į dienos šviesą užsigulėjusias ambicijas, jausmus, nuoskaudas, trukdančias gyventi ir eiti toliau. Tik pažinęs save, tu gali pažinti Visatą. Ne vien tik „kaip danguje, taip ir žemėje“, bet ir „kaip žemėje, taip ir danguje“. Tai nebuvo labai malonus procesas, priešingai, teko išgyventi daug skaudžių ir sunkių akimirkų (savo akyje ne tik pamatyti rąstą, bet ir pripažinti, kad jį turi, tikrai nėra lengva. Juo labiau išimti ar perkeisti jį). Tačiau visa tai, ką aš patyriau, buvo verta tų kančių, nes atnešė man gilesnius santykius su aplinkiniais, ypač su namiškiais, o tuo pačiu pilnatvės ir laimės gyventi pojūtį.

Be visų aukščiau paminėtų dalykų visas šis mokymas davė džiaugsmą, kad mes, t.y. žmonės, – ne vieni, kad pasaulis kupinas paslapčių ir jame gyvena (dabar!) tiek daug įvairiausių būtybių. Aišku, kas susiję su kitom būtybėm, dievais, tai klausimų per šiuos metus iškilo daugiau, nei gavau atsakymų. Viena, ką supratau, kad jie egzistuoja, ir dabar, dėl ko toliau norėčiau mokytis, tai, kad išmokti juos pažinti ir tinkamai palaikyti su jais ryšį.

Taigi, pabaigai belieka palinkėti visiems suvokti savo Klausimą, kad galėtų pradėti kryptingai ieškoti atsakymo, suvokti, kad gyvenimas neapsiriboja tik tuo, ką mato fizinės akys, bet kad kiekvienas esame Ieškotojas, kiekvienas esame Kely, o kokiu būdu surasime atsakymą, įgysime SUVOKIMĄ, priklausys nuo kiekvieno pasirinkimų. Man asmeniškai didelį postūmį mano Kely davė „Darnos“ mokykla.

„Bičiulis keliautojas įvertins tai, ką turime paaukoti ieškodami atsakymo. Kokio atsakymo? Į klausimą, kurį pasirenkame.“ („Eragonas“).

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.