0

Spalis tradiciniame kalendoriuje

spalio 5, 2016 Šventės, tradicijos ir papročiai

L. Klimka\\
Štai ir peržengėme spalio, pačio spalvingiausio metų mėnesio slenkstį. Gražiai šiemet Lietuvoje prasidėjo ruduo – giliomis šalnomis dar nenugąsdino. Tad neskuba į šiltesnius kraštus ir paukščiai. Pamaryje ant arimų ilsisi didžiuliai būriai pempių, varnėnų, kregždžių. O ir gervės pulkuojasi pavakariais raisteliuose.

Spalio mėnuo senovėje dar vadintas septintiniu, lapkrisčiu, visagaviu. Septintuoju šis mėnuo buvęs pagal archajiškąjį žemdirbių kalendorių, pradedantį metus skaičiuoti nuo pavasario – augalų vegetacijos ciklo pradžios

Vidutinė mėnesio oro temperatūra yra 6–8 laipsniai šilumos. Lyg ir nemažai, tačiau diena vis trumpesnė,  todėl medžiai meta nuauksintus lapus. Dar savaitė kita – ir jų šakos paliks nuogos. Spalio pabaigoje lapus numes net ir ąžuolai. Labai tinka mėnesiui lapkrisčio vardas. Krinta medžių lapai! Kodėl jis dar ir visagavis, – mat kaime būdavo baigiamas bulviakasis, raunami runkeliai. O svarbiausias darbas – suvežti atsiklojėjusius linus. Jų dar laukdavo tolesnė „mūka“: išmirkyti ir vėjo perkošti, būdavo jaujoje džiovinami, minami, braukiami, šukuojami, kol spaliai išbirės ir rankoje liks švelnutė sruoga verpimo ratelio kuodeliui. Štai iš kur mums įprasčiausias mėnesio vardas, tik tikslesnis būtų ne spalis, o spalių. Linamynio talkos paliko daug pasakojimų, dainų; jauja – tarsi kokia įdomybių ir paslapčių skrynia. Ko tik ten neatsitikdavo rudens vakarais, ypač jeigu kas užrūstindavo dievaitį Gabjaujį…

Tačiau nebemėlynuoja linų laukai Lietuvoje. Ši puiki žemės ūkio kultūra, tūkstantmečiais rėdžiusi lietuvį, neatlaikė šiltesnių kraštų konkurencijos.  Viena tik išimtis – ūkininko Bronislavo Vošterio laukai prie Bagaslaviškio, Širvintų rajone. Jo spaudžiamas sėmenų aliejus – ir vaistas, ir puikus maisto pagardas. O dar šioje sodyboje ir Lino šventė dainomis nuskamba…

Žinia, mėnesio pradžioje paprastai sulaukiame keleto šiltų ir malonių dienelių, vadinamų „bobų vasara”. Su rytmečio rūkais, rasos karoliukais ant voratinklių, gervių ir žąsų voromis padangėje, ypatingai tamsiai mėlynais ežerų vandenimis. Tai toks tarpelis tarp vienas po kito nuo Atlanto lekiančių rudeninių ciklonų. O pavadinimas – taigi primenantis kaimo pribuvėjas ir žolininkes, meiliai bobutėmis vadintas. Mat pats metas būdavo joms atsidėkoti už jų pastangas naują gyvybę atlydint į šį pasaulį bei kaimo sveikata rūpinantis.

Spalio pabaiga bus geras metas sodą atjauninti arba naują užveisti. Čia pravartu į mėnulį pasižvalgyti. Vaisinius medelius reikia sodinti esant jaunam mėnuliui, tai greitai duos derliaus. Sakydavo, kad obuolių derlių galima pagausinti į sodinamo medžio šaknų tarpus įdėjus po akmenuką. Be to, gerai, kai obelaites ir kriaušaites vyras su žmona sodina kartu. Tada vaismedžiai netuščiai žydės, bus labai derlūs, – taip sako tradiciniai papročiai.

Šeimininkių rūpestis – daržovių atsargos žiemai. Liaudies patirtis moko, kad geriausia kopūstus raugti esant senam mėnesiui: tada jie kieti, gero skonio, negenda. O burokus geriau užraugti per jauną – tai bus minkšti ir gerai suverdantys.

Spalio orai, sakydavo senoliai, žiemos orus nuspėja. Jeigu ant ąžuolo daug gilių, speigų nebus. Jei spalis ūkanotas, žiemą sniego gilu. Jei spalis šaltas – sausis bus gražus. Nuo žiemos priklausys, kaip pavasario sulauks rugiai, kurių daga jau taip gražiai išsiliejo laukuose. Mįslė apie rugį klausia: „Kas rudenį gimęs, žiemą miegojęs, vasarą užaugs?“

Spalio 4-oji yra šventojo Pranciškaus Asyžiečio vardinės, o kalendoriaus lapelyje ji įrašyta kaip Pasaulinė gyvūnų diena. Šventasis Pranciškus laikomas paukščių, o ir apskritai visos gamtos gyvasties globėju. Gyveno jis XII–XIII a. sandūroje. Legenda pasakoja gebėjus jį suprasti visų gyvūnų kalbas.  Pagal senovines tradicijas, ūkininkai šią dieną bažnyčioje pašventindavo varpelį. Tada su šeima jau sužaliavusį žiemkentėlių lauką apeidavo ratu, vis juo patilindžiuodami. Tai tam, kad rugelius negandos lenktų, kad gerai peržiemotų, gamtos stichijos ateinančią vasarą kokių bėdų neatneštų, kad šeima laimingai sulauktų šviežios duonelės… Šiame įdomiame paprotyje matome atgarsius visame pasaulyje paplitusių tikėjimų, kad varpo garsai atitolina daugelį nelaimių.

rugiai

O sakmėse štai kas pasakojama apie rugį, lietuvio maitintoją. Kitados grūdais buvo apkibęs visas kotas, iki pat žemės. Labai derlus būdavęs rugys! Bet per rugiapjūtę, o pjaudavusios pjautuvais moterys, tekdavę labai žemai lankstytis. Išgirdo jas Dievas dėl to burnojant, labai supyko. Norėjo ranka visus grūdus nubraukti, tuščią stiebą rugiui palikti. Tačiau čia pribėgo šunelis ir labai gražiai prašė, kad nors jo daliai kiek tų grūdelių paliktų. Todėl dabar rugių varpos ir yra tik tokio ilgio, kiek šuo gali apžioti. Ir sakoma, kad nuo tada žmonės gyvena iš šuns dalios; būtent iš to, ką Dievas šuniui paliko. Bet šunelis nesiskundžia žmogaus skriaudžiamas. O juk dar senajame akmens amžiuje, paleolite sudarė sutartį tik dėl bendros medžioklės. Žmogus jį žiauriai apgavo: laiko pririštą prie grandinės, paliepęs saugoti  šeimininko  namų  turtą,  ir  tik  retsykiais  į  medžioklę  pasikviečia.

Kadangi šunelis išgelbėjo žmogui rugį, tai jam šeimininkė, kaskart kepdama duoną, iš tešlos likučių sulipdo pagranduką. Ištrauktą iš krosnies karščio, kiek praaušusį perlaužia pusiau. Atgnybia tris kąsnelius ir užmeta ant krosnies. Tai kitados buvo auka ugnies ir duonos dievaitei Gabijai, o kas liko – šuneliui.

„Lietuvių kalbos žodyne” žodžiui šuo paskirta 17 talpių  puslapių ir dar 23 puslapiai – žodžio vediniams. Ten aibė vaizdingų bei žaismingų patarlių, priežodžių, frazeologizmų. Tarkime tokių: „Devyni svotai ėdė, ėdė, devyniems šunims liko, liko”; „Kaip gyveni? – Kaip šuo šuliny: nė išlipti, nė nuskęsti”; „Ar ilgam šuniui dešra po kaklu?”; „Kas šunį spiria, tam šunvotės kyla”; „Še tau, šunie, Devintinės”; „Jau mane šuns dainos ima” (reiškia, žiovulys užpuolė). O pats daiktavardis – bene trumpiausias lietuvių kalboje. Beje, ir vienas seniausių; apie tai byloja labai panašūs gyvūno įvardijimai kitose indoeuropietiškos kilties tautose. Štai senovės indai jį vadino šva, armėnai – šun. Todėl ir manoma, kad šuo atkeliavo su baltais iš jų tolimos protėvynės, o žodis šuo – iš prokalbės.

Mūsų etninėje kultūroje, kuri suformavo ir elgesio normas su viskuo, kas supa žmogų, kiekvienam gyvam padarui pakakdavo dėmesio ir švelnumo. O ypač šuniui, kaip artimiausiam draugui ir ištikimiausiam pagalbininkui.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „lrt logo“

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.