0

Vydūno „Žmogus ir gyvata“

spalio 11, 2016 DORA, Dvasinis ugdymas, Sveika gyvensena

Ištrauka iš Vydūno knygos „GIMDYMO SLĖPINIAI“

Vydūnas reikalingas, artimas ir suprantamas ir šiandien, nors nuo jo gimimo praėjo jau 148 metai.  Didžiojo mūsų tautos žadintojo siela vis dar plevena tarp mūsų. Vydūno žodžiai ir mintys ir šių laikų žmones skatina mąstyti, tobulėti, tapti geresniais.

Gyvenimo prasmė

Iki šiol kalbėdami apie gimdymo slėpinius, kartais giliau žvelgėme į gelmes ir atidengėme gyvybės ga­lias, bet taip darėme tik progai pasitaikius. To neuž­tenka aiškiam, nors ir ne pilnam atsakymui į visus iš­kilusius klausimus apie gimtį. Todėl reikia dar kartą pažvelgti į žmogų ir į jo santykius su visa esamybe, su regimąja gyvata.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „vydūnas“

Vilhelmas Storostas (slapyvardis Vydūnas, vok. Wilhelm Storost

Sakėme, kad žmogus yra sudėtinga sąranga. O tai reikia gerai suprasti. Žmogaus kūnas yra sau dalykas, kuris žmogui tarnauja. Kūnas yra pradedamas ir gimdomas; jis minta ir auga, silpnėja ir pranyksta. Visa tai žmogus ­jaučia, bet tikrų, aiškių ir tiesioginių žinių apie tai jis ne­turi. Kūno gyvenimas pasilieka jam patamsyje.

Tačiau žmogus visada supranta, ar kūnas galin­gas, ar silpnas, ar jis sveikas, ar ligotas. Ir visus kūno linkimus bei norus žmogus šiek tiek žino. Kū­nui reikalingas oras, valgis ir gėrimas, toliau – judėjimas bei poilsis, o nuo tam tikro amžiaus kūnas patiria malonumą, jei atiduoda sėklą naujam kūnui pradėti.

Bet yra skirtumas tarp moters ir vyro kūno. Vyrui šis kūno linkimas tetrunka labai trumpai, lyg akies mirks­nis. O moters kūnas linksta prie galingai sukylančios pradžios, o tada prie ilgų mėne­sių viltingo, bet labai slėpiningo džiaugsmo.

Tik reikia gerai suprasti, kad tai tėra tik kūno linkimai, kurie pritraukia žmogaus dėmesį, o žmogus patiria jausmus, kurie nėra aiškūs ir tikrai žinomi. Kūnas su savo gyvenimu ir su savo reikmėmis yra atskira gyvata, tarsi tikras gyvis šalia žmogaus. Kūnas labai panašus į augmenį. Kaip augmuo dygsta, auga, maitinasi ir veisiasi, taip auga bei tarpsta ir žmogaus kūnas.

Nuo kūno reikia atskirti geismingąją gyvatą. Joje kyla jausmai, geiduliai ir visokios aistros. Ir toji geismų gyvata, kurią galima vadinti vėle, ypatinga tuo, kad joje glūdi noras jausti gyvybę ir todėl ji nori būti dirginama, erzinama. Vė­lėje žmogus priima gyvenimo arba aplinkos dirgiklius, džiuginančius ir skaudinančius. O žmogui atro­do, kad tai ir yra gyvybė.

Jeigu vėlė nepatiria jokių dirginimų ir erzinimų, žmogui darosi nuobodu ir nyku, tarsi gyvenimas būtų be turinio ir be prasmės.

Šią geismingąją gyvatą labiausiai dirgina ir jaudina kūno gy­venimas, tai yra maistas, gėrimai, augimas, tarpimas ir gyvybės pratęsimas. Gimtis geismingajai gyvybei labai daug reiškia. Ji gali tapti tokia svarbia, netgi vienintele, gyvybės pajautimo vers­me, kad žmogus pamiršta visas kitas gyvybės ir gyvenimo patirtis. Ši žmogaus asmens gyvybės sritis yra tokia, kuo ir kaip ji maitinama.

cute-baby

Apie ją žmogus daug daugiau numano, negu apie kūną. Vėlė yra beveik žmogaus sąmonės šviesoje. Ge­rai pamąsčius pasirodo, kad, pasiduodami geis­mams, mes visuomet temdome savo išmanymą. Tik pa­prastai žmonės to nežino. Ir gyvena beveik vien jausmų-geismų sūkuryje. Dažniausiai žmogaus elgesys ir veiksmai kyla iš geismingosios gyvatos, iš jo vėlės. Kai geismai veržiasi į priekį, žmogus net kūno poreikius pamiršta.

Kaip žinome, geidulių varomi žmonės daro net ir tai, kas kūnui kenkia. Jie beveik visuomet griauna kūno sveikatą ir jį žudo. Geismingoji gyvata yra nepasotinama. Ne­s geiduliams nereikia maisto, kaip jo reikia kūnui, jie nori būti tik dirginami, erzinami, kol jie yra. Todėl jie neturi saiko. Ir žmogus, ne­patyręs kitos, pilnesnės gyvybės, tiki, kad ji yra vien geis­muose. Todėl jis tampa grobiku, kurs norėtų susikrauti viso pa­saulio „gėrybes“ savo gyvybės pajauti­mui penėti. Tačiau taip elgdamasis jis nieko tikro nepelno. Vis vien jis lieka alkanas ir ištroškęs, nes žmogaus tikroji gyvybė slypi kitur. Bet, to nežinodamas, žmogus tampa tikru savanaudžiu.

Kitas žmogaus asmens gyvenimo skyrius yra jo minčių gyvata. Ji taip pat gali būti vadinama atskiru gyvybės vienetu. Ji dygs­ta, auga, gimsta, tarpsta, kaip ir visa, kas gyva. Tik ji, kaip ir vėlė, nėra regimojo pasaulio dalykas. Tačiau ji gana ryškiai jame veikia. Čia ji yra bene didžiausioji galia. Min­tys kuria daiktus ir juos tvarko. Jos tampa jausmų-geismų prasme ir siela. Mintys nori vyrauti visame gyvenime. Iš minčių kyla valdymo ir pajungimo galia. Žmogus, apimtas kurios nors minties, nori ją primesti visiems žmo­nėms. Iš tikrųjų jis pats to nenori, bet taip apsireiškia jo minčių gyvybė, susijungusi su geismais.

Ir minčių gyvenimas nėra atskirtas nuo vėlės ir kūno gyvenimo. Kūnas ir vėlė veikia mintis, o jos jiems dažnai tarnauja. Tačiau mintys visuomet aiškiai pasirodo esančios kitokios rūšies gyvybe. Dažnai žmogus tiki, kad jo esmė yra mintyse. Jose žmogaus sąmonė šviečia skaisčiau­sioje šviesoje. Todėl niekas taip labai žmogaus neužgauna, kaip jo minčių gy­venimo griovimas.

Kadangi minčių gyvata yra susieta su geismų ir kūno gyvatomis, tai ir mintys priklauso nuo gimties. Todėl vyrų ir moterų mintys gana aiškiai vienos nuo kitų skiriasi. Jos turi ypatingas savo varsas. Ir niekuomet moteris negali mąstyti taip, kaip mąsto vyras, ir antraip. Tik iškilus iš paprasto asmens lygmens, randasi abiems gimtims panašus mąstymas.

Visos lig šiol minėtos žmogaus asmens gyvybės sritys yra atskiros gyvatos ir vyrauja tai viena, tai antra arba trečia, arba visų jų apraiškos persipina. Tačiau tame dar nėra žmoniškumo. Jei gyvąjį kūną lyginame su augmeniu, tai apie geismingąją ir minčių gyvatas galima pa­sakyti, kad jomis per žmogų reiškiasi gyvulio esmė (gyvuliškumas).

Žmoniškumas yra visai kitas dalykas. Jo branduolys yra žmogaus Aš, kuris visuomet atsiranda tik ten, kur yra dvasia-siela. Aš yra jos apraiška. Per jį pasireiškia ir sąžinė. Iš dvasios-sielos kyla teisingumas, dora, malonumas, skaistybė, išmintis, kantra, valia ir tvirtybė, dvasios galia, dvasinė žmogaus grožė ir pan.

Žmogaus žinojimas apie save, kuris apsireiškia savuoju Aš, nekyla iš to, kad jis yra atskira asmenybė, bet iš to, kad jis jaučia ryšį su esaties pagrindu, kurs vienintelis tėra tikrasis Aš. Kai kurie mąstytojai žmo­gaus Aš kildina iš kūno arba jausmų-minčių gyvatos. Bet tai yra klaida, kuria tikima, kai žmogus dar nėra susivokęs, dar nesijaučia savo esmėje, kuri dar tik labai silpnai veikia regimame pasaulyje.

patyrinėkime žmonių elgesį, visus jų veiksmus! Labai retai juose pamatysime spindintį patį žmogų. To­dėl dažniausiai žmonių teisingumas, iš­manymas, jų dora, grožė ir t. t. yra labai silpni. Todėl mažai tėra žinoma apie tai, kas yra žmogus, kas jo asmenybė, kaip jis patenka į šį pasaulį, į regimybę, kas yra gyvenimo prasmė ir kam, apskritai paėmus, žmogus gyvena.

Kai kas apie patį žmogų yra susidarę ypatingą nuo­monę. Mat mokslininkai, gerai skirdami vieną nuo antros čia minėtas žmogaus gyvatas, sako, kad jos kylančios viena iš kitos, o kūnas yra pradžia, iš kurio randasi jausmų-geismų ir minčių gyvenimas. Kitko visai nėra, o dvasia-siela yra minčių ir geidulių gyvybė.

Tik pastarųjų 30 metų bėgyje* *Vydūnas šią knygą rašė XX a. 2-me dešimtmetyje. išmintingesnieji gamtos mokslininkai ir smegenų žinovai, tokie kaip garsusis V. Vundtas, aiškiai ir griežtai teigė, kad negali iš kūno atsirasti sąmonė ir jos turinys, būtent jausmai, geismai ir mintys. O kur dar žmogaus Aš, jo sąžinė, kurioje slypi sąmonės šviesa!

Todėl ne vienas išmintingas žmogus aiškino šį dalyką sakydamas, kad visuma yra to paties gyvumo, kaip ir žmogus, ir kad žmogus su atskiromis savo asmens gyvatomis yra kilęs iš pilnosios visumos. Visuma apima savyje erdvėje ir laike besireiškiančią gyvatą – regimąją gamtą, kuri nuolat gimdo gyvus pavidalus ir iš kurios žmogus gauna kūną, tai yra savo prigimtį. Todėl prigimtis yra visos gamtos dalelė.

Bus daugiau

pagal mintys.lt

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.