Baltų žinyčios vartai

Šalčio pakąstos uogos praranda kartumą ir jas mielai kabliuoja paukščiai, stiprindamiesi kelionei į šiltesnius kraštus. Kartu plačiai išsėja jų sėkleles. Būtų pilni miškai šermukšnių, tačiau medelių žievę mėgsta griaužti briedžiai ir elniai. O kiškiai  skabo jaunas šakeles; stirnos ir pabirusias uogas surenka.

Kaimo šeimininkės šermukšnių lapais sluoksniuodavo rūsiuose laikomas daržoves – tai apsaugo jas nuo greito gedimo. Uogų įdedama į įvairius kepinius, užraugtą sulą, midų. Sakoma: „Suvalgyk šermukšnio uogelę – akys prašviesės“. Botanikai sako, kad toje uogelėje karotino dusyk tiek, kiek morkoje, o vitamino C kiekiu ji beveik prilygsta citrinai. Gausu ir kitokių vitaminų, rauginių medžiagų, mikroelementų, obuolių rūgšties. Todėl kaip vaistas labai vertinamas šermukšnių medus, kurio bitelės prineša gegužės mėnesio gale.

Dar sakoma, kad tirštas šermukšnių žydėjimas pranašaująs gausų ropių, žirnių ir bulvių derlių, o smėlėtose dirvose gerai derėsią avižos ir kviečiai. Šermukšnio mediena tvirta, sluoksniai skirtingų atspalvių, viduriukas rausvas; ji tinka tekinimo darbams, drožybai. Žievė naudota vilnai dažyti. Žinia, ir margučiams savitą atspalvį suteikia.

Bet įdomiausias šis medelis savo mitologiškumu. Senovės raštuose, kur kalbama apie lietuvių tikėjimus, po šventojo medžio ąžuolo antruoju dažniausiai įvardijamas šermukšnis. Jo malkos tinkančios apeiginei ugniai. Dzūkijoje, tarp Tiltų ir Dargužių kaimų, kaip tik ir auga tokia pora: po galiūnu ąžuolu prisiglaudusi šermukšnėlė.

Dieveniškių apylinkėse folkloro rinkėjai išgirdo pasakojant apie tokį prosenovišką paprotį: „Seniau kai kurie žmonės išsirinkdavo miške kokį medį, paprastai šermukšnį, jį prižiūrėdavo, saugodavo, lankydavo iki savo mirties. Kai atsitikdavusi kokia negerovė, eidavo prie to medžio paguodos ieškoti“. Štai kur prasiskleidžia tikroji lietuvio pasaulėjauta: medžiui savo bėdas išsakyti, jo  paguodos sulaukti…

Ir pagalbos šermukšnio galima paprašyti. Tarkime, žvejys vis traukia ir traukia tuščią tinklą. Kitą kartą, „išeidamas į marias“, turi į tinklą įpinti šermukšnio šakelių ir tokį pertraukti per trobos slenkstį. Skandinavų kraštuose taip pat tikėta šermukšnio maginėmis galiomis. Medelį palenkdavo ir po juo su visais savo įnagiais praeidavo medžiotojai bei žvejai – kad neliktų be laimikio. Keltų šventikai – druidai – irgi manydavo šermukšnį turint ypatingų savybių, kurias žmogus gali panaudoti savo labui.

Lietuvių sakmėse teigiama, kad šermukšnyje gyvenančios kalvių dvasios. O kalvis juk  nukalė žmonėms saulę, pasilypėjo ant savo trobos stogo ir pakabino ją danguje. Ši sakmė užrašyta 1261 m. rusų metraštyje (vadinamojoje Malalos kronikoje); ten pasakojamas ir Sovijaus mitas apie baltų gentyse įsigalėjusio mirusiųjų deginimo papročio kilmę. Apskritai šermukšnis susijęs su dangiškaisiais dievais, pasaulio kūrėjais. Todėl jo labai bijančios mitinės požemio bei vandenų dievybės, chtoniškieji gaivalai.

Štai sakoma, šermukšnine lazda nesunkiai galima atsiginti  nuo velnio. Tik reikia žinoti, kaip smūgius jam atseikėti, – ogi skaičiuojant! Nes kartą su šermukšnine gavęs velnias prašo: pridėk dar ir antrą! Bet jei sudavei antrą, tai skubiai šerk ir trečią. Arba mušdamas tą nenaudėlį, vis sakyk – viens, viens, viens – tik taip velnią įveiksi. Mat poriniai smūgiai šėtonui stiprybę teikia. Labai nemėgsta jis šermukšnio, net vardo nesugeba ištarti; velniui teišeina… „mukšnis“.

efoto.lt Vidmanto (Wimba) nuotrauka

Apsibrėžus šermukšnine lazda ratą jokios pragaro galybės nebebaisios. Per Jonines laukiant paparčio žiedo pražydėjimo būtent taip reikia padaryti – ir pragaro baidyklės neperžengs užbrėžtos ribos. Lygiai ir kitos velnio aplinkos mitinės būtybės vengte vengia šermukšnio. Todėl jo šakelėmis Joninių išvakarėse apkaišomos tvarto durys – kad ten raganos neįlįstų.

Sakoma, kol suskaičiuos visus lapus, tai ir gaidys užgiedos. O juk tas lapas dažniausiai susideda iš devynių ilgų lapelių. Mitiškai reikšmingas skaičius dar labiau sustiprina medelio galias.

Vasaros naktigonėje prie arklio nugaros būdavo pririšama šakelė – tai laumės jo nenujodys. Iš rūtų darželio kurmius galima išveisti į jų landas šermukšnio šakelių prikaišiojus. Tik medelį iš miško tam reikia parsivilkti atžagaria ranka už viršūnės paėmus. Žemaičiuose pradėtą trobos statybą laimindavo tokia apeiga: vyriausias šeimoje atžagaria ranka paimdavo dvylika metų augusį šermukšnį ir septynis kartus vilkdavo aplink pirmąjį namo rentinį. Tai čia apsigyvensianti šeima jokių didelių bėdų nebus ištikta. Kaimo sodyboje šermukšnis būdavo  sodinamas prie vartų, tarsi kokį sargas nuo visų blogybių. O kekę uogelių pamerkdavo prie ligonio lovos…

Įdomios legendos esama apie garsiąją Pažaislio vienuolyno bažnyčią. Velniai ją, ką tik pastatytą, tarėsi sugriauti. O „seimą laikė“ sulindę į seno rato stebulę. Tai pamatęs pats bažnyčios statytojas kunigaikštis Pacas liepęs stebulę užkalti šermukšniniu kaiščiu ir įmesti į ugnį. Joje visi pikti kėslai ir pražuvo. Sakytume, paprastas, bet efektyvus būdas visokios bjaurasties atsikratyti. Bet reikia įžvelgti reikalo esmę! Stebuklingos šermukšnio savybės, todėl ir mūsų dienomis prie dažnos sodybos raudonuoja paguodos medelio uogos.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.