0

Senojo lietuvių Mėnulio ir Saulės kalendoriaus pradžia – Perkūno pergalė prieš Veliną

viršaitis spalio 15, 2016 Astronomija, Laikas, tradicijos ir papročiai

Lietuviams svarbios ne tik šeimos, bet ir kalendorinės gamtos šventės, kuriose žmogus įsitraukia į pasaulio, gamtos ir protėvių gyvenimo ritmą. Lietuviams svarbiausios buvo ne istorijos, bet gamtos šventės. Visas lietuvių gyvenimas, darbas ir kūryba buvo susiję su gamta. Šventės ženklino be tik gamtos, bet ir svarbius įvykius – tam tikrų darbų pradžią ir pabaigą. beveik kiekvienoje kalendorinėje šventėje pastebimi akcentai – ugnis, vanduo, medis, valgymas, gėrimas, mirusiųjų minėjimas, dangaus šviesulių stebėjimas bei pagerbimas.

Sausio 6 d. – Kūčelės
Sausio 25 d. – Pusiaužiemis (Naujieji metai pagal Mėnulio kalendorių)
Vasario 2 d. – Perkūno diena, Graudulinė
Vasario 5 d. – Gabijos diena
Vasario mėn. – Užgavėnės (Pavasario ekvinokcijos laiku)
Vasario 24 d. – Vieversio šventė, pavasario pradžia
Kovo 3 d. – Užgavėnės
Kovo 20 – 21 d. – Pavasario Lygė (Lygiadienis)
Kovo mėn. – Verba
Balandžio (19) mėn. – Velykos (Pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, pavasarinės Vėlinės, „Vėlių Velykos“)
Balandžio 23 d. – Jorė, pavasario žalumos šventė
Gegužės 24 – 27 d. – Sambarės (Berželis, Sultekis, Sėtinis, Žiedų mėnuo), Parugės
Birželio mėn. – Gegužinės – Sekminės
Birželio 22 – 24 d. – Rasos šventė (Kupolinės)
Liepos 25 – 26 d. – Rugių šventė
Rugpjūčio 15 d. – Žolinė (Dižiajai Deivei gimdytojai Ladai)
Rugsėjo (20) mėn. – Rudens Lygė, Dagotuvės
Rugsėjo 29 d. – Dagos šventė
Spalio 28 d. – Rudens samborės
Lapkričio 1 – 2 d. – Vėlinės – Ilgės – Dziedai
Gruodžio mėn.(17 – 21) – Žiemos Saulėgrąža (Saulės atgimimo šventė)
Gruodžio 24 d. – Kūčios
Gruodžio 25 d. – Kalėdos
Gruodžio 31 d. – Mažosios, Riebiosios Kūčios

Žiemovidis – laiko tarpas nuo gruodžio mėnesio pirmosios dienos ligi Užgavėnių.

Baltiškojo kalendoriaus rekonstrukcijos metmenys

Pasaulio modelio erdvines struktūras baltų genčių dvasinėje kultūroje sukonkretino universaliojo Kosminio Medžio koncepcija. Laiko dimensija suteikia modeliui dinamiką, kuri kaip ir kitų ikikrikščioniškųjų laikų archaiškų žemdirbiškųjų kultūrų buvo ciklinė. Laiko struktūrizacijos išraiška yra etninis kalendorius; jis sudaromas derinant fenologinius reiškinius su dangaus šviesulių judėjimo dėsningumais. Pasirinktųjų švenčių metinis ratas išryškindavo tradicinės gyvensenos prioritetus. Kosminis Medis, jungdamas praeitį su ateitimi, kartu yra ir tiltas tarp realiojo bei metafizinio pasaulių. Tikėtina, kad šį įvaizdį suformavo Paukščių Tako, dar vadinto Vėlių Keliu, rudeninis įspūdis.

Pagal pasaulio modelį buvo įrengiamos šventyklos, mirusiojo kapas, o gal ir gyvenamas būstas. Šiandien jo reliktus galima atsekti tautodailės ornamentuose, folkloro kūriniuose, tradiciniuose kalendoriniuose papročiuose. Apskritai kalendorius yra labai svarbus etnokultūros požymis. Jame atsispindi etnoso gyvenamojo arealo klimatinės sąlygos, ūkinės veiklos bei visuomeninės sanklodos pobūdis. Turėti kalnedorių baltiškajai bendruomenei kitados buvo būtina – tik labai atidžiai stebėdami gamtą, suvokdami jos vidinius ritmus, žmonės gebėjo išgyventi atšiauraus klimato juostoje. Rekonstravus senąjį pasaulėvaizdį, paaiškėtų daugelio kultūros reiškinių giluminė prasmė.

Neturint religinių tekstų, semantinę problemą tenka spręsti kompleksiškai, pasitelkiant archeologinius, istoriografinius ir etnografinius šaltinius. Labai pravarti yra kalendorinių papročių medžiaga, kuri kaupiama kraštotyros ekspedicijų metu. Lietuvių dvasinės kultūros pavelde po krikščioniškųjų švenčių skraiste galima įžvelgti reiškinius, susiklosčiusius labai skirtingu metu. Tai ir archaiškojo Mėnulio kalendoriaus reliktai, siekiantys neolito laikmetį, ir vėlesnė žemdirbių sezoninio kalendoriaus patirtis. Informatyvūs yra taip pat senosios astronomijos (paleoastronomijos) paminklų tyrinėjimai, pradėti Lietuvoje tik pastarąjį dešimtmetį. Paminklų esama dviejų rūšių – tai kalendorinių matavimų stebyklos (stulpų ir akmenų sistemos) ir laidojimo paminklai (kapų įranga, apeigų aikštelės šalia kapinynų).

Pirmųjų žmonijos istorijoje kalendorių, taip pat ir skaičiavimo, sistemų pagrindą sudarė Mėnulio ciklas. Baltijos šalyse šio kalendoriaus struktūrinė schema galėjo būti tokia: metų pradžia tapatinama su kanopinių miško žvėrių (elnių arba briedžių) ruja, po kurios jie meta ragus. Nuo tada skaičiuojamos Mėnulio jaunatys arba pilnatys. Po trijų – žiemos saulėgrįža, dar po trijų – pirmieji pavasario požymiai, po šešių – pats vasarvidis, o dešimtąjį mėnesį šakotaragiai susilaukia palikuonių. Nuostabu, kad mūsų etninėje kultūroje dar žymūs proistorinio skaičiavimo aidai: dzūkų kalėdinėse dainose minimas devyniaragis elnias, Mėnulis įvardijamas „dievaičiu, dangaus kunigaikščiu“, pamačius jo neomeniją, triskart sukalbama maldelė; senoviškos šventės Kumeliuko krikštynos ir Pavasario šauktuvės būdavo pažymimos, pasirodžius dangaus skliaute plonam Mėnulio pjautuviukui.

Tokio kalendoriaus algoritmas išreiškiamas skaičių 3, 6, 9 seka. Šis ritmas įsismelkęs ir į daugelį kitų papročių, pvz., pagal jį ruošiamos vaistažolės. Jį galima įžvelgti ir baltiškuose moterų papuošaluose, randamuose I-IV a. palaidojimuose; pusmėnuliukų formos pakabučių skaičiuje bei jų grupavime. Lietuvos kaime dar ir šiandien daugelis žemės ūkio darbų, ypač sėja, daržų sodinimas, atsargų žiemai ruošimas derinamas su Mėnulio faze.

Baltijos šalyse žemdirbystė paplito II tūkstantmetyje prieš mūsų erą; tada kalendorių teko pajungti sezonų kaitai. Atskaitos taškais tapo saulėgrįžos ir lygiadieniai. Lygiadienių šventinių ritualų atmintis kiek išliko Velykų papročiuose bei Alutinio apeigose. Azimutiniai Saulės tekėjimo ir laidos horizonte stebėjimai suporavo laiko ritmą, išreiškiamą skaičiais 6, 8, 40. Pastarasis skaičius – vidutinis intervalas tarp iškiliausių Saulės kalnedoriaus švenčių. Beje, jis būdingas ir kitoms Europos tautoms. Iki šiol lietuvių etnokultūroje yra žinomas „keturnedėlio“ paprotys – mirusiojo paminėjimas praėjus vienam mėnesiui. Agrarinės kultūris areale švenčių ciklas savaip reflektuoja laidosenoje. Ši tradicijų ir tikėjimų suformuota visuomenės pažiūra lemia kapo įrangos ir kūno paruošimo laidojimui būdą bei pomirtinio gyvenimo vizijų atitinkančias apeigas. I-IV a. centrinėje Lietuvoje buvo žinomas erdvinio orientavimo paprotys, kai mirusysis guldomas į kapą Saulės ir Mėnulio tekėjimo ar Šiaurinės žvaigždės azimuto kryptimi. Išskirtinai įdomias žinias pateikė IX a. anglosaksų keliautojas Vulfstanas, papasakojęs apie prūsų gebėjimą išlaikyti mirusiuosius užšaldytus nuo poros mėnesių iki pusmečio. Galima manyti, kad tuo būdavo siekiama kūno sudeginimo aktą tapatinti su tam tikra metų ciklo švente (didikų – su saulėgrįžomis ar lygiadieniais).
Saulės kalendoriaus simboliu galima laikyti gintarinius diskelius, kurių paviršius taškeliais sudalytas į ketvirčius.

Žemės ūkio darbai trukdavo dešimt mėnesių, toliau – žiemos poilsis, kai laikas tarsi sustingdavo iki naujų pavasarinių rūpesčių meto. Tokio dešimties mėnesių kalendoriaus reliktu galima laikyti draudimą dirbti žiemos tarpušvenčiu. Būta ir daugiau tarpinių – tarp medžiotojų mėnulio ir žemdirbių saulinio – kalendorinių sistemų.

Viena tokių pagrįsta Sietyno arba Plejadėmis (padriko žvaigždžių spiečiaus Tauro žvaigždyne) stebėjimu. Sietyno laida vakaro žaroje sutampa su pavasario sėjos pradžia („Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“), o jo kulminacija auštant – žiemkenčių sėjos metas. Be to, šis tautosakoje dažnai minimas spiečius, turintis, pasak žmonių, septynias žvaigždes, stebimas horizonte Saulei tekant, kai prasideda lietingoji vasaros pusė, nuo Septynių brolių miegančiųjų dienos (VII.10).

Atkreiptinas dėmesys į įdomias kai kurių tradicinio kalendoriaus datų priešpriešas: ganiavos laiką aprėmina raitelių šv. Jurgio (IV.23) ir šv. Martyno (XI.11) dienos; gandrų buvimą Lietuvoje – Blovieščiai (III.25) ir šv. Baltramiejus (VIII.24); maudynių laiką, kai šiltas vanduo – Sekminės ir Mataušas (IX.21); rūpesčio linais kraštinės datos yra šv. Blažiejus (II.6) ir Ilgės (apie XI.5); dienos, kai minimas Perkūnas, – Gromnyčios arba Perkūnyčios (II.2) ir šv. Laurynas (VIII.10) ir kt. Visa tai taip pat struktūrizuoja ir įprasmina laiko tėkmę. Kai kurias paminėtas švenčių sąsajas patvirtina Birutės alko Palangoje XIV a. pab. – XV a. pr. astronominių matavimų įrenginys – vienuolikos stulpų ratas. Jo veikimas paremtas šešėlinio laikrodžio principu ir atitinka jungtinę Mėnulio bei Saulės kalendorinę sistemą. Padarius tam tikras prielaidas, Saulės laidos azimutais čia užfiksuotas 36 metinio ciklo šventes įmanoma susieti su mitologiniais baltų vaizdiniais. Vienas pirminių rezultatų yra toks: metų pradžią (Jurgines) žymi Perkūno pergalė prieš Veliną. Taigi stulpų šešėliai čia kasmet „suvaidindavo“ indoeuropietiškąjį Naujųjų metų mitą.

Dr. Eugenijus Jovaiša ir Doc. dr. Libertas Klimka, Vilniaus pedagoginis universitetas\\

Saulės laikrodis – kalendorius

Saulės laikrodžio projektą sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Profesorius Libertas Klimka jam talkino kaip senosios astronomijos specialistas, meninę projekto dalį sukūrė skulptorius Klaudijus Pūdymas. Saulės laikrodžio obeliskas buvo pastatytas 1995 m. kovo 11 d. Astronominiu požiūriu Parnidžio kopa – ideali ir vienintelė tokiam laikrodžiui taip tinkama vieta Lietuvoje. Iš čia atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Tik iš čia pamatysi, kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta. Iš marių – į jūrą. Svarbu ir tai, kad čia su vėjo genamomis smiltimis prieš mus skleidžiasi gamtos istorija.

efoto.lt Klaudijaus nuotrauka

Šešėlis, kuris yra laikrodžio rodyklė, apibėganti kasdienį savo ratą, krinta nuo obelisko, pastatyto aikštelės centre. Obelisko akmuo, sveriantis 36 t buvo atgabentas iš Karelijos skaldyklų. Šis obeliskas yra gana ryžtingas architektūrinis elementas. Parnidžio kopa jį iškelia į 53 metrų aukštį, patį aukščiausią nerijos tašką. Tačiau, žvelgiant nuo Urbo kalno, iš Nidos ar nuo burlaivio denio, Saulės laikrodžio obeliskas vos įžiūrimas, tarsi tik kokia užuomina, ženklas. Saulės laikrodžio trauka pastebima artėjant prie Parnidžio kopos papėdės. Iš čia jis jau suvokiamas kaip statinys. Kopiant į viršų, obeliskas ima vis augti, kol viršija žmogaus mastelį ir tampa kosmine dangaus ir žemės jungtimi.

efoto.lt Klaudijaus nuotrauka

A. Bagdono Fotodiena.lt nuotr.

Valandų ir pusvalandžių įraižos iškaltos ant puslankiu iš po smėlio iškilusių nedidelių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis. Po vieną kiekvienam mėnesiui, ir dar keturios saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Puslankiai kas pakopėlė aukštėja lygiadienių link ir žemėja į saulėgrįžas. Ilgiausias puslankis priklauso birželiui, du trumpučiai – gruodžiui ir sausiui. Granite iškaltas dangaus dienos šviesulio amžinosios kelionės grafikas. Kiekviena skalės linija yra padiktuota gamtos ritmų; nėra nieko nereikalingo, jokių meninių išmonių. O pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius. Laiko tėkmė ant Parnidžio kopos juntama tiesiog fiziškai. Matome, kaip per skalę nenumaldomai slenka obelisko šešėlis, o kiekvienas saulėtekis ir saulėlydis, net vidurdienis šioje aikštelėje – kosminis įvykis. Ypatingomis metų kalendorinėmis dienomis – per saulėgrįžas ir lygiadienius – tarsi senovės žyniai ir vaidilutės galime nustatyti pavasario, vasaros, rudens, žiemos astronominę pradžią.

Dar svarbu tai, kad Saulės laikrodis rodo tikrąjį vietinį laiką. Šešėlis kaskart poilsiautojams primena, kad žmogus yra gamtos kūdikis, pavaldus jos ritmams. Jis jėgų ir atgaivos gali pasisemti tik iš gamtos. Tikslus laiko padalų skaičiavimas bei pagrindinių laiko simbolių išdėstymas suteikia galimybę kiekvienam apsilankiusiam pajusti gyvenimo laiko tėkmę.
1999 m. per Lietuvą praūžęs uraganas „Anatolijus” nugriovė dalį Saulės laikrodžio, tačiau 2011 metais lapkričio mėnesį nulaužta laikrodžio stela buvo rekonstruota, jos naujai pagaminta ir runomis išgraviruota dalis buvo primontuota pire likusios dalies, Saulės laikrodį papildė trys dekoratyvinės skulptūros – „Vasaros saulėgrįža“, „Pavasario lygiadienis“ ir „Rudens lygiadienis“.

Šaltinis: visitneringa.com

Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt\\

Prasmingas baltų simbolis pasklis po Europą

Gintaro skridinys labai tam tinka. Be to, jis yra labai rimtas simbolis, turintis senas šaknis, siekiančias akmens amžių. Juo labiau, kad uždėtas ant monetos, jis paplis po visą Europą.

Adomas Butrimas (S. Butrimienės nuotr.) (Asmeninio albumo nuotr.)

Gintariniai skridiniai, puošti smulkių duobelių kryžma ir zigzago linijomis, paplito trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. Jie siejami su prestižu, bandymu suderinti Mėnulio ir Saulės kalendorius. Tuo metu visoje Europoje atsiranda simboliai, kurie yra labai svarbūs žemdirbiams. Jie priklauso tam pačiam kultūriniam ratui, vadinamajai rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrai.

Šie simboliai, ornamentuoti kryžma, paplitę labai apibrėžtoje teritorijoje, kurios skersmuo yra apie 700 km (tai yra visoje Lenkijoje, į Šiaurę eina iki Butingės-Daktariškės ribos ir užsibaigia Šiaurės Vakarų Lietuvoje, pietuose jų paplitimo teritorija baigiasi Šiaurės Vakarų Ukrainoje, dar vienas kitas panašus radinys gali būti Vokietijos teritorijoje). Šiame kultūrų rate šitie simboliai kažką reiškė, atliko komunikacines, kultūrines funkcijas, tam tikrų religijos bendrumo momentų.

Kitas dalykas, šie skridiniai labai dažnai randami kapuose. Pas mus jie rasti akmens amžiaus gyvenvietėse, durpynuose, kur jie labai gerai išliko. Tokie skridiniai pagaminti prieš 4,5–5 tūkstančius metų, o atrodo kaip ką tik pagaminti. Dėl to, kad jie gerai atrodo, kad yra simboliai, paplitę aiškioje teritorijoje, jie labai tinka pristatyti mūsų regiono senąsias kultūras.

Ar gali jie būti statuso arba sakralūs simboliai?

Jų reikšmę galime interpretuoti įvairiai. Pirmiausia, skridiniai randami kapuose, ypatingų, turtingų vyrų kapuose ir ypatingoje vietoje – uždėti ant kaktos ar viršugalvio. Be abejonės gintaro skridinys yra prestižo simbolis.

Kitas dalykas, greičiausiai jie buvo ankstyvieji žemdirbiški simboliai. Kryžma atspindi jų pasaulio supratimą, aplink jį einančios, kaip skridinyje iš Daktariškės, zigzago linijos, didėjančios kiekviename ketvirtyje, aiškiai rodo tai buvus tam tikrą skaičiavimo sistemą. Ji skridinių paplitimo teritorijoje buvo visiems suprantama.

Taip pat skridinys turėjo komunikacinę funkciją. Jis rodo priklausymą tam tikroms kultūroms, šiuo atveju, rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrai. Šių pagrindu vėliau formavosi baltų kultūra.

Akmens amžiuje kurti ne primityvūs, o unikalūs dirbiniai

Kuo būtent gintaro skridiniai tokie ypatingi ir brangūs Jums, kad juos vis išskiriate iš kitų seniausiųjų radinių?

Kiti radiniai, galime sakyti, yra tik papuošalai – karoliai, pakabučiai, kurie ornamentuojami retai. Net garsiosios Juodkrantės žmonių figūrėlės neturi apibrėžto simbolinio krūvio, o skridiniai turi.

O brangūs jie man pirmiausia tuo, kad patį gražiausią iš jų radome per mano rengtą archeologinę ekspediciją Daktariškėje, penktoje gyvenvietėje Telšių rajone. Antras momentas, skridiniai yra labai įdomus ir simbolinis, ir senojo dizaino paveldas.

Meistras, kuris turėjo sukurti sudėtingą kompoziciją 3,6 cm skersmens dirbinyje, kuriame yra 250 taškelių ir visi jie pajungti vienai sistemai… Tai iš tikrųjų yra unikalus dalykas. Šitai mane privertė pradėti rinkti medžiagą apie skridinius, galvoti, kaip juos interpretuoti, pažiūrėti paplitimo arealą ir laiką, galvoti, kokias funkcijas jie gali atlikti…

Skridinys labai tinka simbolizuoti ir gintarą, ir su juo susijusius papročius. Mes iš tikrųjų nežinome, ką reiškia tie pavaizduoti ženklai, galime tik interpretuoti, bandyti juos iššifruoti. Mes per toli nuo to laiko, skridiniams juk apie penki tūkstančiai metų.

Bet skridiniai mus, archeologus, visada traukia galvoti, interpretuoti. Ne tik mus, bet ir matematikus, astronomus. Jie yra dėmesio centre. Ten ir liks, nors praėjo apie trisdešimt metų nuo mano skridinio Daktariškėje radimo. Jų rasta ir tarpukariu, ir net XIX amžiaus pabaigoje, bet dažnai – tik jų fragmentai.

Jis puikiai reprezentuos Lietuvą, senąją istoriją, baltų pasaulį. Būtent iš skridinių simbolikos kurti pirmieji baltų kultūros simboliai.

Skridinys yra daugiaprasmis, daugialypis ir rodo nepaprastą akmens amžiaus dizainerio meistrystę. Vėliau tokio smulkaus darbo ant gintaro dirbinių praktiškai nebeaptinkame, jie yra žymiai paprastesni.

Šaltinis: www.alfa.lt

© 2016, viršaitis. All rights reserved.