3

Sausio 16 d. mirė Stasys Daunys, lietuviškos pirties tyrinėtojas, etnografas*

sausio 18, 2011 Amžina Atilsi

BALTAI.LT vardu gedim ir užjaučiam gimines ir artimuosius, netekus iškilaus Lietuvai žmogaus. Velionis pašarvotas Rumšiškių šarvojimo salėje.  Laidotuvės šiandien, Sausio 18 d. antradienį 12.30 šv. Mišios Rumšiškių bažnyčioje, 14 val.  išlydėjimas į kapines.



1995 metais Vingio parke žuvo Stasio sūnus Vaidotas. Ta lemtingą dieną buvo kildinami oro balionai, žmonės gėrėjosi reginiu ir vaikščiojo apžiūrinėdami pučiamus orlaivius. Lemtingasis “Pepsi-Cola” balionas, parengtas kilimui į orą, paskui save tempė pritvirtintą lyną, vienas žmogus jau buvo baliono gondoloje, bet matyt per karšta oro srovė staigiai pakėlė krepšį. Kažkas riktelėjo: „Laikykit lyną“. Tuo metu vaikščiojom pro šali su šeima. Virš dešimt žmonių čiupom lyną ir bandėm sulaikyti balioną, bet karšto oro pripūstas orlaivis mus kaip šapelius vilko žeme, pasirodo tuo metu tarp mūsų buvo ir Vaidotas Daunys. Mes, tuo metu, metėm lyną, supratę, kad nesulaikysim, bet dar ir mus pakels virš medžių. Vienas žmogus užstrigo ir rodos jį tempė, paskui pakėlė į viršų. Už medžių jau nebemačiau kas ten vyko. Apie jo mirtį sužinojau tik iš spaudos, kuri rašė: “ Staiga oro balioną su keleiviu laikęs lynas trūko. Balionas šovė į viršų. Visi aiktelėjo išvydę, kad lynas, kurį apie riešą buvo apsivijęs V. Daunys, pakėlė ir jį.

Oro baliono keleivis, vienintelis buvęs kabinoje, kadaruojantį ant lyno V.Daunį pamatė gal 100 metro aukštyje. Bandė įtraukti poetą į kabiną, bet plyšo V.Daunio lietpaltis. O balionas sparčiai kilo.

Iš 300 metrų aukščio V.Daunys krito žemyn. Tokia buvo paskutinė 37 m. žinomo poeto, leidėjo, redaktoriaus, kelionė. Į žemę. Sustingę iš siaubo ją stebėjo Vaidoto draugai, kolegos, žmona Raimonda su nė metų neturinčia jaunėle dukrele Kotryna Ugne.“

Tada apie savo sūnaus, 5 vaikų tėvo mirtį Stasys sakė: „“Šiandien galiu pasakyti: sūnaus žūtis, kurią išgyvenau labai skaudžiai, ne sustabdė, sugriovė, bet praturtino mano gyvenimą”, -sakė poetas ir etnografas.

“Vaidoto kapą aplankiau praėjus penkioms dienoms po laidotuvių, – pasakoja jis. – Ir kad nors ašara nukristų… Atsisėdau po liepa ir pradėjau rašyti eilėraščius. Tarsi laiškus sūnui”.

„Eilėmis kalbėtis su žuvusiu sūnumi S. Daunys į kapines ateidavo kasdien. Kiekvieną dieną sukurdavo po eilėraštį.

“Tai buvo lyg dialogas su Vaidotu. Tarsi jausčiau, kad jis šalia, kad jį pasiekia mano mintys ir žodžiai. Po sūnaus mirties aš nuolat taip jaučiuosi”, – sakė S.Daunys.

“Kol jis buvo gyvSpauskite peržiūrėti tikro dydžioas, kartais mes ginčydavomės dėl poezijos. Aš – labiau klasikinės eilėdaros šalininkas, Vaidotas buvo modernistas”, – sako S.Daunys.“ rašė spauda.

Tai, ką Stasys Daunys sukūrė prie sūnaus kapo, buvo  išleista poezijos rinkiniu “Pro metų šakas” , kur dedikacija skelbia: “Sūnui Vaidotui atminti”.

Po šio tragiško nutikimo, praėjus 10 metui, tėvas išėjo susitikti su sūnumi. Poezijos plunksnos vėl susijungė Protėvių kelyje, žvaigždžių šviesoje. Amžina atilsi išėjusiems šviesoje.

Liutauras BALSYS, BALTAI.LT redaktorius

Plačiau apie Stasį Daunį

Ponas Stasys – vienas iš senųjų disidentų muziejininkų. Savo iniciatyva ir rizikuodamas kruopščiai rinkęs mūsų senųjų papročių liekanas, fotojuostoje fiksavęs nykstantį materialinį mūsų kultūrinį palikimą. S. Daunio, didžiausio lietuviškos pirties tyrinėtojo, etnopsichologo, šleidusio savo knygelę „Pirtis kaimo kultūroje“  įžvalga tokia pat gili kaip mūsų kaimiškos pirties tradicijos.

Stasys Daunys savo darbo kabinete
Stasys Daunys savo darbo kabinete

Stasys Daunys – poetas, etnografas, vienas iš Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse įkūrėjų.

Rimui Kavaliauskui, pirtis.lt redaktoriui pavyko susitikti ir pasikalbėti apie lietuviškos pirties tradicijas bei mažai žinomas jos prasmes.  Pokalbį galite perskaityti čia.

Savo autobiografiją aprašė pats velionis 2003 metais

Gimiau 1922 m. spalio 14 d. Auksučių kaime, Papilės valsčiuje, Šiaulių apskrityje (dabar Šakynos apyl., Šiaulių raj.), pasiturinčių tėvų šeimoje. Baigęs pradinę keturių skytių mokyklą buvau ruošiamas ūkininkavimui.

1946 m. privačiai pasiruošęs įstojau į Šiaulių mokytojų seminariją, o ją vokiečiams uždarius, mokiausi Šiaulių Suaugusiųjų gimnazijoje, lygiagrečiai dirbdamas Šiaulių apygardos Meno ir mokslo centre reikalų vedėju.

Dar 1940 m. pradėjau aktyviai bendradarbiauti su Šiaulių “Aušros” muziejumi: dalyvavau tyrinėjimų ekspedicijoje. Mokydamasis rašiau etnografinius straipsnius, kuriuos spausdino Šiauliuose leidžiamas žurnalas “Gimtasai kraštas”. Į Vakarus slenkantį frontą praleidome su žymiu muziejininku Peliksu Bugailiškiu mano tėviškėje Auksučiuose. Grįžęs į Šiaulius buvau P. Bugailiškio pakviestas dirbti į “Aušros” muziejų etnografinio skyriaus vedėju.

Tačiau dirbti teko neilgai: 1945 m. buvau pakviestas dirbti į Vilniaus Liaudies švietimo komisariatą muziejų skyriaus inspektoriumi muziejų reikalams. Trūkstant darbuotojų, antraeilėse pareigose dirbau Vilniuje A. Puškino muziejuje direktoriumi.

Dėl nelauktai pablogėjusios sveikatos 1947 m. teko grįžti į Šiaulius ir darbuotis muziejuje. Tuo metu dalyvavau keliose Mokslų akademijos Istorijos instituto ruošiamose archeologinėse ekspedicijose etnografu, bendradarbiavau su laikraščiais. 1949 m. buvau areštuotas ir šešis metus kalėjau Sverdlovsko lageriuose. Kurį laiką teko pagal sutartį su Kultūros ministerija pasportuoti archeologinius paminklus Joniškėlio ir Ramygalos apylinkėse.

Ministerijos pastangomis 1957 m. buvau įsidarbinęs Rokiškio Kraštotyros muziejuje direktoriumi. Čia dirbdamas organizavau muziejaus paminklinių Rokiškio dvaro sodybos pastatų ansamblio restauraciją, įkūriau pirmąjį skanseno tipo muziejaus skyrių po atviru dangumi, išrūpinau muziejui respublikinio muziejaus statusą, į muziejaus balansą perėmiau 12ha užimančią dvaro sodybą, traktuodamas ją kaip muziejaus po atviru dangumi ekspoziciją. Kelis metus muziejus respublikoje užėmė pirmą vietą, buvo apdovanotas, jame vykdavo respublikiniai muziejininkų seminarai.

1967 m. Kultūros ministerijos buvau perkeltas dirbti į naujai kuriamą respublikinį Liaudies buities muziejų prie Rumšiškių, kur, deja, man buvo leista dirbti tik skyriaus vedėju. O apie darbą tepakalba muziejaus direktoriaus Vytauto Stanikūno man išduota charakteristika. “…pasižymėjo darbštumu ir principingumu. Būdamas geras muziejininkystės specialistas nuveikė didžiulį darbą muziejaus kurimosi procese. Atliko pagrindinį darbą sudarant muziejaus programą. S. Daunio vadovaujamas buities skyrius per minimą laikotarpį surinko keletą tūkstančių eksponatų, nemažą kiekį sukaupė etnografinės medžiagos, aprašų, brėžinių, schemų, nuotraukų, vadovaudamasis moksliniu metodu puikiai įruošė 37 pastatuose interjerines ekspozicijas. Moksliškai ur sumaniai vadovavo pastatų rekognoskavime, jų tyrinėjimo, eksponatų kaupimo, konservavimo bei restauravimo darbams. Nebodamas tiesioginio ir atsakingo darbo, S. Daunys sugebėjo 1973 m. neakivaizdiniu būdu baigti aukštąjį mokslą”. Ir t.t. Tiesa, baigiau dar Rokiškyje pradėtas studijas Vilniaus Universitete, įgydamas istoriko, istorijos ir visuomeninių mokslų dėstytojo spacialybę. Paskatintas ėmiausi ruoštis disertacijai. Istorijos Instituto patvirtinta tema “Pirtis sodyboje, buity ir papročiuose”. Deja, buvau įspėtas, kad manęs neprileis prie gynimo dėl mano politinės padėties.

1973 m. muziejaus buvo pavesta man ruošti muziejuje miestelio ekspoziciją, nors dirbau buities skyriaus vedėju. Imantis tokio atsakingo darbo teko iš muziejaus pereiti dirbti į Paminklų konservavimo institutą etnografo – vyr. architekto pareigoms. Čia pradėjau darbą 1977 m. birželio mėnesį. Rekognoskavau į muziejų keltinus pastatus,vykdžiau jų etnografinius tyrinėjimus, konsultavau architektus, ruošiančius restauracijos projektus, statybininkus. Tapau vienu iš miestelio genprojekto autorių – etnografas.

1982 m. išėjau į pensiją. Atsirado sąlygos toliau tęsti muziejaus pradėtą pirčių tyrinėjimo programą. Deja, šį kartą jau visuomenininiais pagrindais ir savo asmeniška iniciatyva. Aplankyti keli šimtai įvairiuose rajonuose esančių pirčių, apklausinėti žmonės, padaryta apie 2000 fotonegatyvų, brėžinių, aprašymų. Parašyti straipsniai skaityti mokslinėse konferencijose, spausdinti įvairiuose leidiniuose.

2003 m. Liaudies buities muziejaus iniciatyva (direktorius Stasys Gutautas) išleista pirmoji knyga “Pirtis kaimo kultūroje”, skirta papročiams. Numatyta leisti jų seriją papročių, pastatų, higienos bei procedūrų klausimais. Gyvenu iš pašalpos už atidirbtus metus lageryje ir senatvės pensijos.
Dar tebeužsiiminėju literatūrine kūryba. 1986 m. pasirodė mano pirmoji eilėraščių knyga “Šiaurės lyguma”. Šiemet jau turiu parsivežti iš leidyklos šeštąją. Esu nevyriausybinės organizacijos “Nedėja” leidžiamo literatūros ir kultūros almanacho “Nedėja” vyr. redaktorius.

2003 m. gruodžio mėn.

S. Daunys

Stasio Daunio straipsniai internete

Išleistos S. Daunio knygelės

Daunys Stasys „Jaunystė už grotų“
Jaunystė už grotų; poezija / Kaišiadorys: „Printėja“, 2009. – 96 p., iliustr. ISBN 978-9955-902-48-5Tai
Stasio Daunio lagerinė bei tremties literatūrinė kūryba, padiktuota gyvenimo kančių, paperkanti savo išgyvenimų autentiškumu ir nuoširdumu, žožio tikrumu. Joje atsispindi Tėvynės meilė, laisvės ilgesys, skausmas dėl teriojamo krašto ir ateities netikrumo.

Spauskite peržiūrėti tikro dydžio

Daunys Stasys „Kur beržai žali“

Kur beržai žali: eilėraščiai – Jonava: Dobilas, 1995. 127(1) p.

Eilėraščių ciklai apie tėvų žemę, beržų žaliajį šlamesį, rudenėjančias metūges, namų ugnį, žiemos pasaką, vasarvidžio naktis, nepaklusnias dienas.

Spauskite peržiūrėti tikro dydžioDaunys Stasys „Lygumos kelias“

Kaišiadorys: Gija, 2004. – 144 p. ISBN 9955-565-06-03

Poeto Stasio Daunio užrašai – apmąstymai apie tai, kaip buvo rašoma ir ruošiama spaudai jo lyrinė poema „Šiaurės lyguma“ (1986). Knyga rašyta tarybiniais laikais, išeina po 18 metų.

Daunys Stasys „Po troškimų medžiu“ Meditacijos 1945–1992


Spauskite peržiūrėti tikro dydžioDaunys Stasys „Spingsulė po dvyliktos“ : eilėraščiai. – Šiauliai: Saulės delta, 2000. – 77 p.: iliustr.
ISBN 99-86-899-67-2

Šiame S. Daunio eilėraščių rinkinyje ryškiai atsispindi senojo lietuvių kaimo giluminių papročių, mąstysenos, pasaulėjautos klodai. Visa tai autorius sumaniai supina ir nušviečia savita savo kūrybos dvasia. Iš užmaršties prikeliama įdomių apeigų, atgaivinama daug senų ir gražių žodžių.

Spauskite peržiūrėti tikro dydžioDaunys Stasys „Šiaurės lyguma: : lyrinės kronikos / Iliustr. D. Mažeikytė. – V.: Vaga, 1986. – 134 p., iliutr.

Literatūroje debiutuojančio istoriko, etnografijos specialisto poetinis kūrinys – trijų dalių lyrinės kronikos, paremtos istorine, etnografine medžiaga. Kūriniams būdinga tautosakinė intonacija, minties asociatyvumas.

Spauskite peržiūrėti tikro dydžioDaunys Stasys „Po Šiaurės dangum“ : Eilėraščių rinktinė: – Jonava, 1999. – 172 – [1]p.
ISBN 9955-417-01-03

Stasio Daunio, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario, gyv. Rumšiškėse, eilėraščių rintinė, sudaryta iš rinkinių „Šiaurės lyguma“, „Po troškimų medžiu“ (be ciklo „Taip ošia medžiai“) ir „Rugsėjo elegijos“.

Spauskite peržiūrėti tikro dydžioDaunys Stasys „Pro metų šakas“ : eilėraščiai / Stasys Daunys; [dailininkė Alma Bernatonienė]. – Kaišiadorys: literatų klubas „Gija“, 2003. – 64 p.: iliustr.
ISBN 9955-565-07-1

Tai septintoji Stasio Daunio poezijos knyga. Ji skirta tragiškai žuvusiam jo sūnui poetui, kutūrologui Vaidotui Dauniui (1958–1995) atminti.


© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (3)

 

  1. „…2005 metais Vingio parke žuvo Stasio sūnus Vaidotas.“
    Neklaidinkit. Vaidotas Daunys tragiškai žuvo 1995 m. liepos 29 d. Vingio parke vykusių aerostatų varžybų metu, skirtų V Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms.
    Tais, 2005, metais gal pasakoti ir cituojami prisiminimai?

  2. „1946 m. privačiai pasiruošęs įstojau į Šiaulių mokytojų seminariją, o ją vokiečiams uždarius…“
    Čia, matomai, kažkur yra klaida – ar metuose, ar…?

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.