0

Apie laiką ir jo sąvokos istoriją

gruodžio 30, 2016 Laikas

L. Klimka\\

Bėga paskutinės senųjų metų dienos, tarsi byrančios smiltelės smėlio laikrodyje. Netrukus ir Naujieji Metai; o su jais – nauji siekiai bei gyvenimo planai. Atsistojus ant laiko slenksčio dera atsigręžti atgalios, susumuoti kas gi nuveikta, ko nepavyko padaryti. O tada – žvilgsnis į ateitį! Tad apie ką gi kalbėti belaukiant 2017-ųjų? Žinoma, tik apie laiką ir jo istoriją.

Kodėl laiką skirstome į atkarpas, pavadintas metais, mėnesiais, dekadomis, savaitėmis, tarpušvenčiais, valandomis, minutėmis ar dar kitaip? Tai tam, kad nors kiek prisijaukintume jo nenumaldomą bėgsmą, spėtume su jo tėkme derinti savo darbus ir gyvenimo gaires, įgyvendinti siekius ir užsibrėžtus tikslus. Net ir kasdieniuose rūpesčiuose…

Laiko sąvoka yra tokia esminė, kad trumpai ją apibrėžti galima tik kaip filosofinę kategoriją. Sakome, kad laikas – materijos egzistavimo forma. Visata – viskas, ką regime aplink Žemę kosmose, pasitelkę ir tobuliausius žmogaus sukurtus teleskopus – egzistuoja laike ir erdvėje. Visatai gimstant prieš maždaug 13 milijardų metų iš singuliarinio taško, kartu radosi laikas ir erdvė.

Laiko sąvoka, jos nuolatinis atnaujinimas ir vis gilesnis pažinimas lydi visą civilizacijos istoriją. Laiko pojūtis turbūt buvo vienas pirmųjų mąstančiojo žmogaus požymių. Kas gamtos reiškiniuose pirmiausiai pastebima, lengviausiai suvokiama, kas nuolat kartojasi be jokių išimčių? Tai dienos ir nakties kaita, mėnulio fazių seka, ryškiausių žvaigždžių teka ir laida, metinis saulės kelias ir su juo susiję augmenijos ciklai. Sekti šiuos ritmus – tai matuoti laiką, susidaryti metų darbų, rūpesčių ir švenčių kalendorių.

Kiekvienam žmonijos kultūros istorijos etapui būdinga savoji laiko samprata. Antikinėje visuomenėje, stebint žiemos – vasaros kaitą, manyta laiką esant cikliniu, nuolat pasikartojančiu. Formuojantis sudėtingesniems visuomeniniams santykiams, išplitus mainams ir prekybai, reikėjo ir laiką vis tiksliau seikėti. Homero herojai težinojo dvi dienos dalis: rytą ir vakarą. Karingųjų romėnų diena jau buvo trijų dalių, o naktis – keturių, pagal karinių stovyklų naktinius budėjimus. Skaičių dvylika į kalendorių, o vėliau ir į paros dalijimą atvedė mėnulis. Garbintoji Mėnulio dievybė gimsta dvylika kartų per metus, todėl šis skaičius laikytas magišku. Egiptiečiai dienai ir nakčiai paskyrė po dvylika dalių.

europe-time-zone-map-max

O Mesopotamijos chaldėjai valandą susmulkino į 60 minučių, minutę – į 60 sekundžių; jiems šis skaičius imponavo savo dalumu. Be to, ir apskritimo lanką skriestuvu ir liniuote lengva sudalyti į tiek dalių. Tai buvo pravartu nustatant tikslias dangaus šviesulių padėtis horizonte. Prieš keletą tūkstančių metų tokio smulkaus dalijimo reikėjo tiktai astronomams. Kokia tradicijų ir įpročių galia! Nors šis skirstymas – praeities išminčių dovana – labai nesiderina su mūsų dešimtaine matų sistema, vis dėlto jo neatsisakome. Neatsisakome ir kalendorinių papročių, kurie kasmet vis tokie pat, pasikartojantys. Tačiau mes laiko tėkmėje esame jau nebe tokie patys.

Vidutinių platumų juostoje išsiskiria daugiau gamtos nuotaikos pasikeitimų, tad čia nuo seno buvo įvardyta daugiau ir paros dalių. Tačiau įvairiais metų laikais jos nebuvo lygios. Vasarą valandos, kaip lietuvių liaudies pasakoje apie poną, sunkiu darbu ilginusį dieną, būdavo ilgesnės, žiemą – sutrumpėdavo. Ir dar nesutarta, nuo kada pradėti skaičiuoti paros pradžią; ar nuo ryto (tokios buvo Niurnbergo valandos), ar nuo sutemų (itališkos-čekiškos valandos). Tačiau ir vienoms, ir kitoms nustatyti jau reikėjo specialaus prietaiso – laikrodžio, kuris atsirado Europos miestų bokštuose apie 1280-sius metus. Tai sutapo su amatų ir prekybos suklestėjimu, miestų augimu, universitetų kūrimusi. Žvelgdami į laikrodžio ciferblatą, miestelėnai išmoko planuoti savo dienos darbus. Būtent laiko „apčiuopiamamu“ paremtas Vakarų civilizacijos tapsmas. O laikrodžio mechanizmo tobulinimas betarpiškai susijęs su kai kurių svarbių teorinių mechanikos principų bei techninių išradimų taikymu.

Antikos laikais užgimusi krikščionybė ciklinio laiko sampratą pakeitė laiko strėle. Žmonijos laikas prasidėjęs Adomo ir Ievos išvarymu iš rojaus, o baigsis Apokalipse, paskutiniuoju teismu. Isaacas Newtonas, kuris buvo ne tik genialus fizikas, bet ir teologas, suabsoliutino laiką ir erdvę. Pasak jo, Visata esanti idealus laikrodis, kurį užvedė Dievo ranka.

XIX a. pabaigoje fizikas Henrikas Lorencas parašė transformacijos lygtis, nusakančias perėjimą iš vienos judėjimo atskaitos sistemos į kitą; ten jau yra laiko ir erdvės sąryšis. Tad Albertas Einšteinas nebuvo vienišas, plėtodamas dinamiškos Visatos sampratą. Ir turėjo įžvalgių interpretatorių, tokių kaip kauniškis Hermannas Minkowskis, atskleidęs ervėlaikio fizikinį turinį. Tad fizikai išvydo laiką susietą su erdve; ši jo savybė išryškėjo atomo ir kosmoso masteliuose. O naujausias žodis žmogaus ir gamtos dialoge apie laiką – tai Belgijos fiziko Ilya Prigogine`o darbai. Šis Nobelio premijos laureatas sugebėjo paaiškinti, kad gyvosios gamtos evoliucija – jos raida į vis sudėtingesnes formas – neprieštarauja entropijos principui, pasak kurio natūraliuose procesuose materijos chaotiškumas didėja. Lietuvių patarlė sako: „Laiko dantys aštrūs, laikas ir kalnus sugriaužia“. Tačiau pasirodo, kad laikas yra ir kūrėjas!

Kol kas tik fantastiniuose romanuose ar filmuose galima kalbėti apie  technines galimybes nugalėti laiko strėlę ir erdvės dimensijas, nuvykti į kitą žvaigždžių ar net galaktikų pasaulį. Kaupiantis naujoms žinioms apie Visatą, XXI amžius neabejotinai sukurs naują laiko ir erdvės suvokimą.

Civilizacijos raidą lydi ir vis tikslesnis pagrindinio laiko vieneto – sekundės – apibrėžimas. Kadaise sekundė buvo matuojama žmogaus pulso tvinksniais, vėliau  švytuoklės svyravimų periodais. Dar neseniai ji buvo matuojama dalimi tropinių Žemės metų, o dabar – cezio atomo spinduliavimo virpesiais. Kam reikalingas toks tikslumas? Ogi kad įsisavintume nanotechnologijas, kad kompiuteriai taptų dar greitesni ir talpesni.

Laikas, kaip materijos egzistavimo forma, turi tam tikras savybes, todėl jį galima pažinti moksliškai tiriant. O kaip jis suvokiamas jausmais? Kaip nepastebimai bėga laikas, kai dirbame mėgstamą kūrybinį darbą, ir kaip lėtai jis slenka, kai pareigos tampa žmogui našta… Su laiku susiję stipriausi žmogaus išgyvenimai. Ir kiekvieno mūsų gyvenime yra buvę momentų, vertų daktaro Fausto šūksnio: „Sustok, akimirka žavinga!“

Gal todėl ir laiko matavimo prietaisui – laikrodžiui, seikėjančiam mūsų vienintelio ir nepakartojamo gyvenimo tarpsnius, teikiame tokią išskirtinę reikšmę? Tai artimiausias iš žmogaus pasigamintų daiktų, nuolatinis jo palydovas ir patarėjas, kaskart primenantis senoviniu lotynišku posakiu „Carpe diem!“ (Naudokis šia diena, negaišuok!).

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

 Susijęs vaizdas

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.