0

Didvyrių pėdsakai, tęsiant vilkių kultūros paveldo tyrimą

sausio 11, 2017 Lietuvių kalba, PASAULĖŽIŪRA

Vladas Palubinskas\\ Vilkių didybė ir jų technologijų svarba Europos kultūrai: Lietuviai kitiems buvo šventi milžinai.

http://on.lt/images/57.jpg

1. Vielykė

Į didžiulį Pieskuvos (Plieskavos, Pskovo, Peipaus, Gudų, Čiūdų, Didžiulį) ežerą ant dab. Estijos ir Rusijos sienos iš Pietų įteka valksnų upė, vardu Velykė (Великая, Muda, Mudava, Mauduva). Nėra labai didelė ta Velykė (slaviškai wielki, великий — didis), greta yra gerokai didesnių upių. Bet rusiškai didelė būtų большая (arba крупная, огромная), o didybė ne stambumą reiškia, bet aukštesnį santykį, pagarbų požiūrį, geresnį vertinimą (jo didenybė, didysis kunigas, Vytautas Didysis).

Valksnų vandens kelias Vielyke, Pieskuvos, Piepių ežerais ir Niauruva

Valksnų vandens kelias Velyke, ežerais ir Niauruva (rusų kalba).

Balsių I - E kaita žodžiuose „vilkti – velka“ rodo šaknyje buvusį dvibalsį IE. Apskritai lietuvių (indoeuropiečių) kalboje beveik nebuvo dabar įprastų balsių — dažniausiai tai suprastėję dvibalsiai. Balsis Y, I yra dvibalsio IE liekana (kartais dar nosinio garso, bet čia buvusio nosinio ženklų nėra). Tad vilkiai (velkiai) turėjo būti vielkiai.

Kitataučiams ir nutautėliams sunku ištarti kelis priebalsius greta, todėl rusai vielkius perdarė vielykiais (kaip ir elnią – alieniu – олень, karvę – karuova – корова, kalti – kaloti – колоть, malti – maloti – молоть, ugnis – ąguonis – огонь).

Viskas atitinka: Vielykė, Vielykoji (rusiškai Великая) yra gabenimo valksnų ir pakrantės vilkių – velkių – vielkių – vielykių upė.

2. Vielkė

Wielkopolska, Wielka Polska irgi reiškia ne stambiausiąją Lenkijos dalį, o buvusią Vielkę (Velkę, Vielkią, Vielkiją) — vielkių kraštą (Puzonys, Būdguosčiai, Luodziai), krovinių pervilkimo upėmis vietovę tarp Vyslos ir Odros per šios intaką Vartę ir jos intaką Notecę.

Valksnų Velkė - Vielkė - Vielkia - Vielkija tarp Odros ir Vyslos upių

Vielkė — valksnų tarp Odros ir Vyslos upių vietovė Odros vandentakos Šiaurėje (lenkų kalba).

Vartys (po žydiško sušveplinimo Vartišys) yra ir ežeras Zarasų krašte. Vartia (dzūkiškai Varcia) dar yra giria mano motinos tėviškėje tarp Daugų, Ilgų, Alovės ir Mainios ežerų. O čia seno Vielkios žemėlapio iškarpa su Santaka Vartios ir Notecės santakoje:

Vielkių Vielkės žemėlapio iškarpa su Notecės Santaka į Vartią

Santaka Vartios ir Notecės upių santakoje sename Vielkės žemėlapyje (lenkų kalba)

Ir pavardė Velykis matyt iš vielykio – vielkio kilusi, kaip ir Velkys, Vilkys, Vilkis, Bilkis, Balkus, Valkauskas ir pan. O Didžiulis gal tėra netikslus atgalinis vertalas iš Vielykio.

3. Vielkiai

Kadangi vykingams, trakiams ir kitiems gardarykės daugiams sėslūs laivų rentėjai ir pervalkų įrangos inžinieriai vielkiai buvo aukštesnės kultūros autoritetai išminčiai (mokytojai, teisėjai, viediai, rikiai, kunigai — rus. волхвы, верхи), tai nutautėjant žodis „vielkiai“ slavų kalboje logiškai galėjo tapti ir būdvardžiu великие, reiškiančiu „didieji“, „aukštieji“, „didvyriai“ (didžiūnai, didikai, aukštuomenė).

Vilkiai pasitinka vykingus (nevisai tikroviškame piešinyje)

Vilkiai pasitinka vykingus (nevisai tikroviškame piešinyje)

Vilkiai pasitinka vykingus (nevisai tikroviškame piešinyje)

Apibendrinkime griežčiau. Akivaizdu, kad vielk- vilk- velk- yra ta pati šaknis — to užtenka, taškas. Kitos šaknys šiuo klausimu neturi reikšmės.2 O Vielyk- yra išvestinė, tos pačios kilmės, nes:

  1. rusiškus Великая, великий žodžius atitinka lenkiški Wielka, wielki — jau vien tai yra pakankamas faktas;
  2. abu jie kilę iš pirminių vielkių: tą rodo ne tik bendra šaknis, bet ir istorinė geografija — Wielka ir Великая abi buvo nuolatinių valksnų vietovės;
  3. raktinis šiuo klausimu yra išlikęs žodis волхов, atitinkantis valksnų upėvardį Волхов (Volkhov – Valkuva) ir reiškiantis išminčių (žynį, viedį, vadą, autoritetą, mokytoją, teisėją, kunigą).

Omega Ω ir ω — matematikoje įprastas ženklas, kilęs iš gaikiškos raidės, vardu „didžioji O“ (ωμεγα — ω μεγα). Nes graikiškoje abėcėlėje (alfavytoje – alfabete) yra ir kita raidė Οο, vardu „mažoji O“ (ομικρον — ο μικρο). Iš tikrųjų omega ne didžioji, bet ilgoji balsė, o užrašyta kaip dviguba, nes kilusi iš trakų kalboje buvusio dvibalsio UO. Ką tada reiškė žodis „mega“?

Dabar prefiksu „mega“ žodžiuose megatonos, megavatai, megabaitai vadiname milijoną. Bet žodžiuose megafonas, megalitas, megapolis reikšmė bendresnė — didybė. Tiek žodžio šaknis, tiek ir reikšmė atitinka magą (μαγος, magos, magnus), antai Vytautas Didysis lotyniškai — VITAVTIS MAGNVS.

VITAVTIS MAGNVS

Iki pirmojo prieštaravimo tikrinant logišką prielaidą, kad pramanyta „indoeuropiečių“ (prieš karą vadintų „indogermanais“, anksčiau „ariais“) kalba tebuvo lietuvių (Antikos laikais vadintų lydais, jietvingais, getvingais, getais, hetais, hietytiais) kalba, paieškokime, kokį lietuvišką žodį reiškė tas magas? Didis meistras, mokovas, burtininkas, žynys, išminčius, teisėjas, mokytojas… Taip, mokas!

4. Trys mokai

„Trys karaliai“3 angliškoje Biblijoje „Three wisemen“, ispanų „Tres magos“, o rusų — „Три волхва“. Belieka susivokti, kad sėslūs vilkiai logiškai ir turėjo būti aukštesnės kultūros išminčiai, gabentojų mokytojai. „Volchvus“ kaip Kijevo Rusios vyriausius žiniuonis teisėjus aiškiai mini antai archeologas akademikas Rybakovas (Борис Александрович Рыбаков) 1987 m. „Mokslo“ leidyklos knygoje „Senovės Rusios tikyba“ (Язычество Древней Руси).4

Trys vilkiai - volchvai - magai - mokai - karaliai

Trys mokai (magai, išminčiai, vilkiai, volchvai) 526 m. mozaikoje Ravenos bazilikoje

Žodžio „volchvai“ kilmė ir daryba lietuviui aiški — reiškia, kad jų protėviai kilę nuo Valkuvos. Valkuvų yra ne viena, įžymiausia iš jų Valkuva ant pagrindinio kelio „Iš variagų į graikus“, dabar vadinama Volchovu (Волхов), kurios paupyje ir Ilmenio paežerėje yra vienas iš pagrindinių buvusios gardarykės centrų, svarbus vilkių miestas, rusiškai tebevadinamas Великий Новгород. Rusams vielkiai buvo šventi milžinai didikai — tas pats žodis, bet lietuviams dera vadinti ne Didžiuoju, o Vielkių arba Vilkių Naugardu.5

Vilkių atminimas išlikęs tik vardažodžiuose, bet rusų kalboje tebėra gyvas ir bendrinis žodis верхи. Žinodami priebalsių L → R ir K → Kh likimą nutautėjant, nesunkiai atpažinsime žodį верхи kilus iš велки ir reiškus vielkius. Rusų tautosakoje abiejų vielkių — volchvų ir vierchų — reikšmė ta pati: jie autoritetai, mokytojai, teisėjai, šviesuoliai, išminčiai, didikai.

Vien šiais duomenimis jau pakankamai aišku, kad žodžiai wielki, великий (didis) ir верхи (išminčiai) slavų kalbų susidarymo laikais yra kilę iš vielkių.

5. Vielykos

O kuo čia dėtos Velykos?

Gabentojų vykingų atvykimas pas vielkius visada būna šventė. Bet didžioji metų šventė, stambiausios lobių vilkstinės ir didžiausia lauktuvių iš tolimų kraštų gausa būna, kai ištvinsta upės pavasario polaidžio metu.

Ne tik gėrybių, dar svarbiau — sulaukus savo artimųjų: sūnų, brolių, ilgam toli išplaukusių ir labai pasiilgtų daugių.

Ir priimti, pavaišinti jau yra kuo, net jei žiemos atsargos išsekusios: vištos jau pradėjusios dėti kiaušinius, kelia turgus tėviškėn iš Pietų sugrįžę paukščiai, pakrantėsna išplaukia neršti lydekos.

Didi vielykė šventė!

Vietiniai valsčių lietuviai pavasario lygiadienio šventę nuo ledynmečio gal vadindavo kitaip, bet gardarykės gabentojams matyt irgi jau gana seniai jinai buvo viešnagės pas vielkius šventė — Vielykės. Kadangi išeiviai gudai ir kiti daugiai buvo apkrikštinti ir suslavinti anksčiau, tai per krikštą tokį vardą įtvirtino ir mums. Nes Velykomis ši šventė vadinama (ir didybę, išmintį, šventumą reiškiantys žodžiai wielki, великий, волхв yra) ne visuose krikščioniškuose kraštuose, o tik buvusioje arių Lietuvoje.

Santrauka:

Susivokus, kad vilk-, vielk-, velk- yra ta pati šaknis (balsiai I,E kilę iš dvibalsio IE), išaiškėja ir vietovardžių Wielka, Великая, Великий Новгород pradinė reikšmė — tai krovinių gabenimo valksnų upės, jų pakrantėse gyvenusių vielkių (velkių, vilkių) vietovės. Vielkiai buvo sėslūs laivų statybos, plukdymo ir pervilkimo įrangos meistrai, išminčiai. Šaknis Vielyk- yra tos pačios kilmės, nes:
1 – rusiškus žodžius Великая, великий atitinka lenkiški Wielka, wielki;
2 – tiek Wielka, tiek ir Великая abi jos buvo nuolatinių valksnų vietovės;
3 – Trys karaliai (Trys išminčiai) rusiškoje Biblijoje vadinami Три волхва;
4 – rusų kalboje dar gyvas žodis верхи irgi yra kilęs iš велки — vielkių.
Išvada: žodžiai wielki, великий (didis) ir верхи (žyniai) slavų kalbų susidarymo laikais yra kilę iš vielkių.

Šaltinis: http://on.lt

(⇑ 2) Keista, kad perskaičius pirmasis klausimas būna, kodėl Velykas kildinu iš vilkių, o ne iš vėlių, Vilijos, Vilniaus, dar ko nors. Tarsi nesusidomėjus, nė neskaičius, o klausiant vien pagal antraštę, kodėl reiktų keisti jau turimą nuomonę. Man jau įgriso tušti ir įkyrūs kildinimai be jokių argumentų, vien menant autoritetų spėliones. Taip, vėlė svarbus senas žodis, bet jo šaknis juk kita, kuo ji labiau atitinka Velykas už Vėlines?

Neneigiu, gal vielk- ir viel- šaknys kada nors ir buvę bendros kilmės. Bet kodėl tada būtent vėlė? Kodėl ne viejti, vielėti, velti, vilti, vilioti, vėluoti, valyti, vyti, vėtyti, vėjas, vija, viela, vilia, valia, valtis, velėna, velnias? Panašių, bet kitų šaknų žodžių daug.

Nemažai yra netgi tos pačios vielk- šaknies žodžių. Bendrašakniai žodžiai yra dar vilkas (toks laukinis žvėris), vilkelis (giroskopinis suktukas), velkė (skląstis), velkė (klosčių sąsaga), velkiavimas (žvejyba, velkant blizgę), valkė (žvejų tinklo vilkimas), valka, valksna, vilkstinė, vilkikas, pervalka ir kiti. Dar germanų wolf, slavų wilk – vlk – вук – воўк – вълк – волк (vilkas), wielki – великий (didis), gal ir волокита, волохита (vilkimas, vilkinimas), перевал (kalnų perėja), волок (pervalka).

Tikrų asmenvardžių ir vietovardžių Vilk-, Velk-, Valk-, Βαλκ-, Волк-, Болг-, Болк-, Balk-, Bilk- šaknimis onomastikos ir istorinės geografijos apžvalgą jau esu išguldęs pernai „Savoje Lietuvoje“, http://on.lt/vilkiai.

Galbūt irgi bendros kilmės вилка, вилы (šakutė, šakės). Taip pavadintos matyt ne todėl, kad duria, o kad padarytos iš strypų, virbalų (vielbalų), vielų. Strėlė (strielys yra šaulys) buvo vadinama vielia (vielyte, vilyte). Bet viela (lynas, trosas, virvė) — esminė vilkimo priemonė. Ir rusų проволока rodo tą pačią vielos, vielkių, vilkimo žodžių šaknį ir taikymo paskirtį.

Ir virvė kilusi iš vielvės, kaip ir virbalasvielbalo, kaip verbavielvos, kaip verptivierbti – vielvti – vieluvėti (nes priebalsis R yra „šveplas“ L, o dvibalsis suprastėjęs IE → Y → I). Ir rusų влечь, влекать (извлекать, вовлечь, повлечь, отвлекать) reiškia traukti, vilkti (įtraukti, įvyti, įsukti, išvielkti).

Gal net влиять (повлиять) iš to pačio kelmo? Verba (vielva) kaip plaukai veliama, virvė (vielvė) irgi vejama vijomis. Bet šių žodžių raidos kelio iš vielkimo neatseku, tik matau, kad prasmės laukas visai artimas. Gal prieš vilkimą žodžio šaknis buvo be Kviejti, vielėti, velti, vyti, vėtyti, vėjas? Vilnia ir Vilnius tai gali būti būdvardinė Vilia suprastėjusia in priesaga — Vilinis, Vilinė. O Valius – Vėlius – Vilius (Vilia, Vilija, Viliumas, Williams, Bill) gal yra bent tolimi giminės su Vilkiu – Velkiu – Valkiu (Balkumi, Bilkiu)?

Įdomu, kad angliškas žodis will reiškia ir būsimąjį laiką, ir valią — tai gal turėjęs ir viltį? Lietuvių valia irgi nukreipta į ateitį, tikslą, užduotį. Ir nuosavybę: valsčius (valstybė) — tai savo valioje gyvenančių savarankių ūkininkų (valstiečių) laisvės sala, be mokesčių, be tarnų ir be ponų. Vielkiai (vilkiai – velkiai – valkiai) tikriausiai buvę valingi žmonės, verti pasitikėjimo, pateisinantys viltį — žmonės, kuriais viliamasi.

Bet aš po morfologinės analizės, mintyse išskaidęs parūpusį žodį jo sandais: atpažinęs galūnę, priešdėlį, sangrąžą, priesagą (neretai kelias vieno žodžio priesagas) ir galop išsiaiškinęs žodžio šaknį, — vengiu tolimesnio kilmės nagrinėjimo, nebenoriu klimpti giliau į nostratiką. Ko narpliotis mažavertėse spėlionėse, kai šitiek svarbių ir įrodomų dalykų yra paviršiuje!

Kalbos kūrimo nuotykiai gal ir įdomūs, bet neturi praktinės reikšmės bylai, be pramoginio smalsumo niekuo daugiau neverti, neneša naudos. Žaidimas ir žodinės kūrybos menas man visai nerūpi — griežtai ribojuosi vien mokslu: patikrinamais, įrodomais ir pritaikomais dalykais.

Laikausi prielaidos (kuri kol kas tik pasitvirtina, nerandu jai prieštaravimų), kad visais žinomais, istoriniais laikais kalbos tiktai prastėjo. Kad lietuvių (lietių, liedių, „indoeuropiečių“) kalba ne susiklostė savaime (natūraliai), o buvo sukurta dirbtinai, sąmoningai ir labai seniai, žymiai seniau už istorinius laikus. Dar tada, kai kultūrinis žmogus atsiskyrė nuo natūralių laukinių žmonių ir ryžosi imtis griežtos saviugdos, savęs veislininkystės ir mokslo.

⇑ 3) Trys karaliai mums dabar vaizduojami kaip semitai, chamitai, net negrai. Bet ankstyvaisiais krikščionybės laikais buvo piešiama kitaip. Atkreipkite dėmesį į Trijų išminčių aprangą: daugų kepurės, raitelių kelnės, diržai ir apsiaustai — tai įprasti lietuvių ir jų išeivių dakų, trakų, galių rūbai, o pietinių tautų vyrai tebenešiojo togas, sutanas ir panašias moteriškas suknias.

Dar svarbu, kad bent vienas iš vilkių bebarzdis — nusiskutęs. Tai irgi ryškus lietuviškos kultūros bruožas. „Lietuviai barzdočiai dūmoja“ tik inteligentų vaizduotėje. Dar kryžiaus karų laikais Lietuvos priešai buvo barzdoti, tik lietuviai skutosi. Ir anksčiau, antai išlikęs gudų karaliaus Alarikio veidas jo antspaude — švariai nusiskutęs, lygiai sušukuotais neilgais plaukais.

Skirtingai nuo aplinkinių slavų, germanų, hazarų, totorių, protėviai kasdien prausėsi, kas savaitę pėrėsi, o plaukus kirposi, šukavosi, barzdą skutosi. Skutosi ne „Gilette“ skardelėmis — švarus smakras buvo kiekvieno vyro ginklo aštrumo įrodymas. Kartu ir nagingumo, sugebėjimo pačiam išsiplakti kalaviją išraiška.

 

© 2017, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.