0

Runų akmenys (I dalis)

birželio 18, 2017 Istorija

Seniausi runų rašto pavyzdžiai datuojami mūsų eros pradžia. Bendros germanams rašto sistemos atsiradimo laikas ir vietą iki šiol diskutuotini. Šiuo klausimu nėra bendro sutarimo ir „Vyresniojoje Edoje“. Remiantis „Aukštojo kalbomis“ (Hávamál), už runų gavimą Odinas sumokėjo savo kančiomis ant Pasaulio medžio – Igdrasilio, o „Rigo giesmėje“ (Rigstula) pasakojama, kad runos priklausė dievui Rigui, kuris išmokė jų pažinimo savo sūnų, vėliau tapusį pirmuoju vikingų konungu. 

 
Taigi, skirtinguose Skandinavijos regionuose sklandė alternatyvios runų bei su jomis susijusių papročių atsiradimo versijos.

Runos buvo paplitusios tarp skirtingų germanų genčių. Žinoma nemažai runų įrašais išmargintų daiktų, kurie datuojami Didžiojo tautų kraustymosi ir Barbarų karalysčių laikotarpiu. Ko gero, runų paplitimas gotų tarpe paskatino arijonų vienuolį Vulfilą išversti Evangeliją į savo tautos kalbą. Vėlesniais amžiais lotynų raidynas išstūmė runas, nors Švedijos liaudies kultūroje jos buvo naudojamos iki XVIII – XIX a.


Karlevio akmuo

Vienoje savo 1510 – 1519 m. išleistų knygų švedų spaudos pradininkas Paulis Griisas parašė savo vardą runomis. Kai kurie tyrinėtojai ši faktą laiko runologijos gimimu. Kiti mano, kad runologijos pradžia derėtų laikyti pirmą runų paminėjimą mokslinėje literatūroje. 1554 m. Johannesas Magnusas pateikia „gotų raidyną“, kaip jis pavadino runas savo „Gothum Sveonomque Historia“ (Gotų ir svebų istorija). Kitais, 1555 m., jo brolis Olausas Magnusas publikavo runų raidyną „Historia de Gentibus Septentrionalibus“ (Šiaurinių tautų istorija). 1599 m. švedų antikvaras Johannesas Bureusas išleido pirmą runų akmenų piešinių rinkinį „Runokeslones lerespon“. 1643 m. danų antikvaras Ole Wormas savo knygoje „Monumenta Danica“ publikavo daugelį jo atrastų runų akmenų iliustracijas, o taip pat Gotlande aptiktą runų kalendorių. Įdomu tai, kad kai kurie iš tuomet pavaizduotų akmenų iki mūsų laikų neišliko, tad „Monumenta Danica“ piešiniai yra vieninteliai jų liudytojai.

Vienas iš runologijos pradininkų Johanner Bureus (1568 – 1652 m.) 

Iliustracija iš J.Bureuso knygos, 1624 m.

XIX a. kilo ypač didelis susidomėjimas runų akmenimis, ką galima paaiškinti tautinės skandinavų sąmonės augimu. Pirmojoje XX a. pusėje buvo padaryta nemažai tų akmenų nuotraukų, skelbtos mokslinės publikacijos. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo visapusiški ir sisteminiai runų akmenų tyrimai beveik nevyko.

Iliustracija iš Ole Wormo (1588 – 1654 m.)

Tikėtina, kad pagrindinė tokio požiūrio į vikingų paveldą priežastis buvo tą, kad nacionalsocialistinės Vokietijos propagandoje runų akmenys simbolizavo „arijų dvasios triumfą“. Tokios abejotinos garbės susilaukė, pavyzdžiui, X a. švedų karaliaus Eriko Nugalėtojo akmuo, kuris buvo atrastas 1796 m. ankstyvuosius viduramžius menančioje įtvirtinimų linijoje Dannevirke.

Susidariusią tuštumą užpildė įvairūs mistiškai ir okultistai, kurie į runų akmenis žvelgia kaip į tam tikras „galios vietas“. Daugeliu atveju skandinavų neopagonybė buvo nukopijuota nuo britų ir amerikiečių New age judėjimų, o tai kartais trukdo išskirti autentiškos skandinavų pagonybės elementus liaudies folklore.

„Eriko Nugalėtojo runų akmuo“ Trečiojo reicho muziejuje

Reikalai ėmė gerėti tik mūsų amžiaus pradžioje, kai mokslininkų tarpe atgimė susidomėjimas runų akmenimis. Kai kuriuose Skandinavijos universitetuose pradėtos burti specializuotas duomenų bazes rengiančios tyrimų grupės. Dabar tokios bazės sukurtos Norvegijoje ir Švedijoje prie Upsalos universiteto. Taip pat sudaryta universali runų tekstų bazė ir elektroninė biblioteka Runeberg, sistematizuojanti mokslinę runoms skirtą literatūrą.

2003 – 2006 m. Michaelis Lerche Nielsenas, Rikke Steenholt Olesen (iš Kopenhagos universiteto), Lisbeth Imer ir Marie Stoklund (iš Danijos Nacionalinio muziejaus) per tris metus ištyrė daugiau nei 100 runų akmenų ir sudarė daniškų runų įrašų duombazę. 2009 m. buvo išspręsti visi su internetiniu publikavimu susiję juridiniai bei techniniai klausimai, įdiegta paieškos duomenų bazėje sistema. Šiuo metų ten galima rasti daugiau nei 900 įrašų, bazė nuolatos pildoma. Joje surinkti ne tik Danijos runų akmenų įrašai, bet ir Skandinavijos šalių, o taip pat Šlezvigo – Holšteino pavyzdžiai. Kartu su retomis 1920 – 1940 m. nuotraukomis pateiktos ir šiuolaikinės.

Nušvietimas bei požiūriu gausa

Kaip pastebi Nacionalinio Danijos muziejaus runologė Lisbeth Imer, žvelgiant į runų akmenį, dėl pačio riedulio tekstūros, daug kas priklauso nuo apšvietimo ir žvilgsnio kampo. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie runų akmenų tyrimo metodiką, kuri savyje apjungia daugybę disciplinų: tekstologijos ir filologijos metodus, archeologinių tyrimų duomenis, senovės sagų tekstus ir kronikininkų liudijimus. Taigi, kurio nors vieno metodo taikymas, ignoruojant kitus, reikštų ganėtinai vienpusį priėjimą.

Įrašo skaitymas prasideda nustačius žodžių išdėstymo kryptį. Jei žodis ar įrašas išliko fragmentiškai, tai gali būti gana rimta problema. Dažniausiai runų tekstas įrėmintas lygiomis linijomis.

Žinomi keli eilučių išdėstymo tipai: jos gali būti išdėstytos lygiagrečiai (seniausi įrašai paprastai skaitomi iš dešinės į kairę), palei akmens kontūrą arba panašiai kaip graikų bustrofedone (viena eilutė rašoma iš kairės į dešinę, kita – iš dešinės į kairę).

Rašymo ant runų akmenų kryptys
Be Senovės Graikijos tokia rašto kryptis sutinkama Vakariniame Viduržemio jūros baseine ir Arabijos pusiasalyje. Įrašai palei riedulio kontūrą būdingi tiems akmenims, kurių centre iškalti „paveikslai“. Tokiuose akmenyse įrašą įrėminantis kontūras paprastai vaizduoja milžinišką gyvatę.

Tai, kad ankstyvieji (IV-VI a.) įrašai dažniausiai (bet ne visada) orientuoti iš dešinės į kairę, pagimdė daugybę hipotezių apie runų kilmę iš Artimųjų Rytų rašto sistemų, įskaitant Senąjį Egiptą. Nors šios hipotezės ir nepaplito visuotinai, pastaroji orientacija liudija prieš rašto perėmimą iš graikų ar romėnų. Perėjimas prie Europai tradicinės rašto krypties (iš kairės į dešinę) vyko palaipsniui, kontaktuojant su pietiniais ir vakariniais kaimynais. Ankstyvieji runų įrašai (iki 800 m.) faktiškai neturi įrėminančio ornamento. Juose iškalti ankstyvojo runų raidyno (Vyresniojo futharko) simboliai, o patys įrašai dažnai maginės paskirties.

Kitą problema yra kalba, kuria iškaltas užrašas. Dar prieš VII a., tai yra tuo metų kai runų akmenų tradicija išplito visoje Skandinavijoje, išsiskyrė skirtingos tarmės. Runologė Lisbeth Imer mano, kad daugybė įrašų skaitomi ne visuomet teisingai dėl susiklosčiusios pagarbos autoritetams tradicijos. Žinoma atvejų kai pripažinti specialistai skirtingai perskaitydavo tuos pačius įrašus dėl to, kad dirbo su nekokybiškais atvaizdais ir dažnai vieną simbolį identifikuodavo kaip kitą. Be to, riedulio forma neretai vertė trumpinti žodžius ar be kai kurių išvis apsieiti, kas irgi apsunkina skaitymą.

Runų, „paveiksliniai“ ir antropomorfiniai akmenys

Iš viso pasaulyje žinomi 6578 runų akmenys, iš kurių 3314 yra „atmintini“ arba „memorialiniai“. Daugiau nei pusė visų paminklų yra Švedijoje (3626), iš kurių 1468 stūkso Upplande – viename iš šalies regionų. Daug mažiau jų Norvegijoje (1649) ir Danijoje (962). Taip pat runų akmenų yra Britų salyne, Grenlandijoje, Islandijoje, Fareruose.

„Paveikslinis“ Stora Hammarso akmuo

Be tikrų runų akmenų yra ir klastočių. Kaip atviras klastotes mokslininkai įvardija JAV „rastus“ Oklahomos ir Kensingtono akmenis: jie „atsirado“ už archeologinio konteksto ribų ir ženkliai nutolę nuo tikrovėje egzistavusių skandinavų gyvenviečių.

Runų akmenų tradicija gimsta apie 300 m. po Kr. pietinėse Norvegijos ir Švedijos dalyse (istorinės Upplando ir Mälardaleno sritys). Ankstyvajame Geležies amžiuje šie regionai buvo tankiai apgyvendinti. Tai lėmė gamtinės ir klimato ypatybės: kalnai, Šiaurės jūros ir Melareno ežero vandenys švelnino šaltas žiemas, o pietų vėjai atnešdavo šiltų oro masių.

Viena iš dažnesnių priežasčių užsakyti (toliau bus rašoma – statyti) runų akmenį buvo giminaičio mirtis. Užrašas ant Grensteno akmens skelbia: „Tokis, kalvis, pastatė (šį) akmenį po Hriflio, Bjorno sūnaus, (mirties). Tepadeda Dievas jo sielai“.

Grensteno akmuo

Tačiau visiškai nebūtinai runų akmenys statyti kapų vietoje. Greičiau visiškai priešingai. Mokslininkų spėjimai, kad rieduliai stūkso prie kapų daugeliu atveju nepasiteisino. Kai kuriais atvejais tai galima aiškinti tuo, kad vėlesniais laikais akmuo buvo perkeltas, o kapas – sunaikintas, tačiau dažniausiai runomis išmarginti rieduliai stūksojo visuomenei reikšmingose, matomose vietose.

Sprendžiant iš Kolindo (Danija) akmens, rieduliai su užrašais kartais buvo skirti priminti tuos kas buvo palaidotas toli nuo gimtinės: „Toste pastatė šį akmenį po Tue ir jo brolio Asvedso, kalvio (mirties), kurie žuvo Rytų žygyje“.

Kolindo akmuo

Tokių būdu atmintini akmenys buvo savotiški kenotafai. Jiems būdinga ši formulė:
1. X pastatė šį akmenį (išpjovė šias runas) po Y (mirties),
2. išvardintos Y mirties aplinkybės bei jo atlikti žygdarbiai
3. Religinė formulė, pavyzdžiui, „Toras pašventino šias runas“ arba „Tepadeda jam Dievas“.
Skandinavijoje buvo tikima, kad mirusiojo, įraše minimo žmogaus siela gali įsikurti akmenyje, gauti aukas, bendrauti su gyvais žmonėmis ir atsakyti į jų prašymus. Tai paaiškina, kodėl Bažnyčia laikė runų akmenis demoniškas ir kovojo su jais: ant daugelio išlikusių akmenų matyti tyčinių bandymų juos naikinti pėdsakai. Tuo tarpu liaudis šiuos akmenis garbino iki pat Vėlyvųjų viduramžių.

Nėra aišku, ar bet kuriam žmogui buvo galima pastatyti runų akmenį, tačiau atmintinų akmenų teksto struktūra tokia, kad statantis akmenį X visuomet pabrėždavo Y asmenines savybes bei nuopelnus. Tai leidžia manyti, kad į paminklus galėjo pretenduoti tik išskirtinės asmenybės, iš kurių ir po mirties buvo tikimasi pagalbos.

Nežinia, kokios naudos tikėjosi X, statydamas akmenį mirusiam Y, tačiau pats akmens statymas ir runų kalėjo paslaugų užsakymas, ko gero, kainavo brangiai. Gana dažnai runų įrašuose minimi keli akmenį užsakę žmonės, kas leistų teigti, kad figūravimas „gedinčiųjų“ sąraše leido jiems tikėtis palaiminimo ir magiškos pagalbos.

Tyrinėtojai išskiria didelius akmenis (iki 3 m. ir aukštesnius). Jie tęsia menhyrų tradiciją. Pavyzdžiu gali būti įvardintas vienas Anundshögo akmenų (Švedija), kurį pastatė Folkvidas savo sūnui Hedenui. Sprendžiant iš to, kad tekste Hedenas vadinamas Anundo broliu, tyrinėtojai pastarąjį sieja su švedų karaliumi Anundu Jokūbu (XI a. pradžia). Tiesa, pasak šaltinių, Anundo tėvas buvo Olofas Skötkonungas, o Folkvidas – tolimas giminaitis. Bet ir tokios giminystės pakakdavo, kad būtum paminėtas runų akmens tekste.

Anundshögo akmuo

Lygiagrečiai su runų akmenimis Skandinavijoje užgimė ir „paveikslinių“ (šved. bildstenar) akmenų tradicija. Jų atsiradimą runologai linkę datuoti I-II a. Šios tradicijos protėvyne laikoma Gotlando sala ir Pietų Švedija. Svarbu žinoti, kad ankstyvajame Geležies amžiuje Gotlandas buvo sakralinė vieta. Čia aptikta daugybė nekropolių, apie 400 kultinių akmenų pylimų. Kauparve po vienu iš tokių pylimų aptiktas kūginės formos bokštas, kuriame laidota Bronzos amžiuje. Viduramžiais Gotlandas ilgą laiką saugojo politinę nepriklausomybę, pasižymėjo savita kultūra ir nuo skandinaviškos kiek skirtinga mitologija. Pagrindinis Gotlando mitologijos bei istorijos šaltinis yra „Gutasaga“, įtraukta į salos prijungimo prie Švedijos karūnos sutartį.

„Kauparvės rožė“ – akmens bokštas Gotlande

„Paveiksliniai“ akmenys pasižymi tašyta plokštuma ir yra panašios į grybą formos, kuri kai kurių tyrinėtojų vadinama antropomorfine. Pagal vieną iš versijų tokia forma turėjo simbolizuoti mirusiojo viltį atgimti naujame kūne.

Panašios stelos paplitusios Vakarų Europoje ir Viduržemio jūros baseine. Pagrindinis II – VII a. laidotuvių stelų motyvas yra mirties vandenimis plaukianti valtis. Dažnai tokios valtys dera su spiraliniais, banguotų linijų motyvais, kurie europietiškoje Atlanto pakrantėje sutinkami dar neolito laikais. Ilgainiui motyvų vis daugėja, pradedami vaizduoti vandens paukščiai, laukiniai žvėrys, pabaisos. Kai kuriuos atvaizdus mokslininkai interpretuoja kaip iliustracijas iš sagų. Vienas būdingų motyvų, tiesiogiai besisiejantis su „Jaunesniąja Eda“, yra kaukės motyvas, kurią užsidėjo dievas Lokis tam, kad virstų milžinu. Ir nors neseni tyrimai kelia versiją, kad tokie akmenys galėjo ženklinti gentinių valdų ribas ar susirinkimų vietas, labiausiai pagrįsta memorialinė šių akmenų paskirtis.

Spiralių ir bangų motyvas Gotlande

Apie 800 m. „paveikslinė“ tradicija susijungia su runų tradicija: akmenyse pradėti kalti tekstai ir piešiniai, dažnai ornamentiniai. Tuo metų abi šios tradicijos išplinta visoje Pietų Skandinavijoje. Retas išimtinai „paveikslinio“ akmens pavyzdys yra Hunnestado akmuo (Švedija), kuriame pavaizduota milžinė Hyrrokkin ant vilko. Beje, yra nuomonių, kad šis piešinys – didelio kūrinio fragmentas, kitos kurio dalys buvo prarastos. Kinta ir pati vaizdavimo stilistika: vietoje valtelių pradėti vaizduoti laivai (drakarai) su įgula. Nuo IX a. runų kalėjo stengėsi suteikti rieduliui kiek galima plokštesnę formą.

„Paveikslinis“ Hunnestado akmuo

Nors memorialiniai akmenys statyti ir ankstyvuoju periodu, IX a. jie pradeda vyrauti tarp kitokio tipo akmenų. Be ornamentinės puošybos stilistiškai tobulėja ir patys įrašai: daugėja vaizdingų posakių, kitų meninių priemonių.

Šio laikotarpio akmenys panašūs į akmeninius keltų ir piktų paminklus. Pirmiausia panašumas pastebimas pinto ornamento motyvuose ar vadinamajame „airiškame mazge“.

„Airiški mazgai“ runų akmenų ornamentikoje

Nepaisant akivaizdžių panašumų į keltų ir piktų paminklus tuo pat metu runų akmenys yra pakankamai saviti. Paulinos Ziman, Philipo Jonathano ir Robo Lee tyrimai parodė, kad pasikartojantys simboliai ant piktų akmenų yra hieroglifai arba ideogramos, kur kiekvienas ženklas reiškia tam tikrą žodį, o patys tekstai sudaro genealoginius sąrašus primenančią struktūrą. Nors pati piktų kalba nebuvo iššifruota, kai kurie hieroglifai, tokie kaip „šuns galva“, „žirgas“, „elnias“, „veidrodis“, „dūda“, „šukos“, bei įvairaus tipo ginklai, gali būti atpažinti pakankamai lengvai. Tuo tarpu runų tekste kiekvienas simbolis nusako ne žodį, o garsą, kas labai skiriasi nuo piktų hieroglifų sistemos.

Tai leidžia teigti, kad, nepaisant vaizduojamosios keltų, piktų ir skandinavų tradicijos bendrumo, kylančios iš bendro megalitų laikotarpio šaltinio, kiekviename iš šių regionų vaizduojamoji tradicija ilgą laiką formavosi savarankiškai, o panašumus galima aiškinti ne tiesioginiu perėmimu, bet analogijomis, susiformavusiomis savarankiško vystymosi procese.

Daugumoje Skandinavijos regionų runų akmenų statymo tradicija išlieka iki XII a. vidurio. Vėlesniais amžiais runas raižė tik skandinavų valstiečiai, kaip alternatyvą oficialiam lotyniškai raidynu. Vėliausi paminklai – XVIII – XIX a. mediniai runų kalendoriai. Kadangi tokie kalendoriai buvo amžini, jų gaminimo tradicija gali kilti iš ankstyvųjų viduramžių. Juose persipina krikščioniškos ir pagoniškos tradicijos.

1877 m. runų kalendoriai

Danijoje runų raidynas naudotas iki 1400 m. Beje, juo buvo užrašomi ne tik daniški, bet ir lotyniški tekstai. Vienas tokių pavyzdžių – Bornholme rastas amuletas. Pagamintas jis buvo iš sidabrinės arabiškos monetos ant kurios runomis išraižytas lotyniškas užrašas: „Jėzus Kristus, gyvo Dievo sūnus. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Kristus. Palaiminti kraujo. Jis išsaugo amžinąjį gyvenimą“.

Bornholmo amuletas su krikščionišku užrašu runomis

Pagonybės laikų runų akmenys

Seniausias iš runų akmenų – Kylveris – datuojamas gana sąlyginai (apie 400 m.) pagal įkapes, tarp kurių jis buvo rastas, nors taip ir nėra nustatyta – anksčiau ar vėliau ant jo buvo iškaltos runos. Riedulyje eilės tvarka įamžintos visos 24 „vyresniojo furharko runos“, o pabaigiama eilė eglutės ženklu. Pagal vieną versiją toks įrašas turėjo saugoti gyvus žmones nuo mirusių, pagal kitą – atvirkščiai, – padėti užmegzti ryšį tarp protėvių ir ainių. Gali būti, kad prieš kalant runas buvo atliekamas koks nors ritualas, kuris, sprendžiant iš Halestado akmens, vadintas „akmens sutvirtinimu runomis“. Dažniau vietoje visų runų vaizdavimo, kalama buvo tik pirmoji raidyno dalis (šviesioji pusė?). Pagal trečią versiją įrašas ant Kylverio buvo padarytas be kažkokios magiškos paskirties (pvz., rašto mokymo tikslais), o pats akmuo kapinėse atsidūrė atsitiktinai.


Kylverio akmuo
Jesegardo akmenyje runos iškaltos garsų lotynų abėcėlėje tvarka: abþefghiklmnoprstux. Toks įrašas taip pat galėjo būti tiek mokomasis, tiek magiškai germanų tradicijai adaptuotas „lotynizmas“.

IV a. datuotas Tunės akmuo (Norvegija) puikiai iliustruoja Lisbeth Imer žodžius apie būtinybę labai kruopščiai skaityti runų užrašus. Vien tik XX a. Tunės akmens tekstas buvo perskaitytas keliskart skirtingai.

Tunės akmuo

XIX – XX a. sandūroje Sophus Bugge perskaitė: „Aš, Vivas, išpjoviau šias runas savo bendrui Voduridui. Ir pastačiau šį akmenį. Trys dukterys pasidalino palikimą, (kadangi) jos buvo artimiausios giminaitės“.

1930 m. Carlas Marstranderis perskaitė: „Aš, Vivas, pastačiau šį akmeninį antkapį Voduridui, duonos davėjui (= globėjui?). Mano dukterys, taip pat tarnavusios Voduridui panoro, kad aš pastatyčiau šį akmenį, kadangi jis neturėjo artimų giminaičių ir paveldėtojų“.

Ottaro Grønviko manymu (1981 m.) tekstas skaitomas gana painiai: „Aš, Vivas, pastačiau šį akmenį savo ponui Voduridui. Man, Voduridas, trys dukterys, pats išskirtiniausias iš paveldėtojų, padarė šį akmenį“.

1998 m. Grønvikas publikavo naują aiškinimą: „Aš, Vivas, po Voduridui (mirties), kuris maitino mane duona, išpjoviau jam runas ant šio akmens. Trys dukterys per laidotuves gavo gražius vyrus ir susilauks gražių palikuonių“.

Kiekvienas variantas sukėlė daug diskusijų. Ginčytasi iš esmės dėl to, ar galėjo tekste minimos trys dukterys paveldėti Vodurido turtą? Buvo pareikšta netgi nuomonė, kad sėkmingas namų valdytojas Vivas po šeimininko mirties gavo ne tik velionio turtą, bet ir jo dukteris, kaip tarnaites.

Daug sunkumų runologams kelia Hogganviko akmens (IV – V a.) įrašo skaitymas. Vienoje eilutėje aptinkama paslaptinga simbolių virtinė „aasrpkf aarpaa“, kuri gali būti nežinomos magiškos formulės trumpinys. Iš teksto fragmentų aišku tik tai, kad akmenį pastatė tarnas Skelba (arba „drebantis tarnas“) ir adatos pagalba išraižė užkeikimą. Taip pat neaiškiame kontekste minimas garbingas svečias ir ernių medžioklė. Užkeikimo paminėjimas leidžia kelti prielaidą, kad Skelba ištarė ir iškalė akmenyje magišką formulę, kurios pagalba užsitikrino dievų ar mirusiųjų dvasių paramą ernių medžioklėje. Kadangi ernių medžioklė Skandinavijoje nebuvo laikoma kultinės praktikos dalimi, galima spėti, kad šiame kontekste ernis – ne konkretus gyvūnas, o žmogaus pravardė.

Hogganviko akmuo

Einango akmuo (IV a.) buvo atrastas Gardbergo kapinyne, kuriame laidota neolito laikais. Įrašas įdomus tuo, kad čia pirmą kartą aptinkamas žodis „runa“ (runo). Tekstas skaitomas: „Aš, (…) svečias išpjoviau šias runas“. Kartais manoma, kad Einango akmuo yra antkapis, tačiau greičiausiai runas išpjovė senovinį kapinyną aplankęs žmogus su tikslų užsitikrinti anapusinių jėgų pagalbą.

Einango runų akmuo

Lentelė prie Einango akmens su tekstu

Hjorlufo (arba Jorulfo) garbei statytas Tjängvidės akmuo (VIII – IX a.) įdomus pagonišką skandinavų pasaulėžiūrą iliustruojančiu piešinių. Apatinė kompozicijos dalis vaizduoja laivą su vikingais, kad tikriausiai reiškia, kad Hjorlufas žuvo viename iš žygių. Viršuje, dešinėje matyti raitelis, besiartinantis prie moters su ragu rankose. Kadangi raitelis rankoje laiko taurę, kompoziciją galima suprasti kaip viltį, kad Hjorlufas bus širdingai sutiktas Valhaloje.

Die Eröffnung der großen Schau "Deutsches Volk-Deutsche Arbeit" am Kaiserdamm in Berlin!Germanischer Krieger mit Waffen und Schmuck im Baumsarg liegend. Danebenein Runenstein aus dem Jahre 1000 n.Chr. den die dänische Königin Asfrid ihrem in der Fremde gefallenen Sohn Sigtrygg setzte. Unsere germanischen Vorfahren waren keine "Barbaren". Schon vor mehr als 3000 Jahren schufen sie eine hochstehende Bauernkultur.

Die Eröffnung der großen Schau „Deutsches Volk-Deutsche Arbeit“ am Kaiserdamm in Berlin!Germanischer Krieger mit Waffen und Schmuck im Baumsarg liegend. Danebenein Runenstein aus dem Jahre 1000 n.Chr. den die dänische Königin Asfrid ihrem in der Fremde gefallenen Sohn Sigtrygg setzte. Unsere germanischen Vorfahren waren keine „Barbaren“. Schon vor mehr als 3000 Jahren schufen sie eine hochstehende Bauernkultur.

Tjängvidės akmuo

Moters kairėje esanti medžioklės scena tikriausiai vaizduoja Valhalą, kaip vietą, kurioje daug grobio. Pagal kitą versiją Hjorlufas žuvo medžioklėje. Pagal trečią, – atvaizdas, tai – Velsungų sagos iliustracija: Fafnirą nugalėjusį raitelį Sigurdą pasitinka Krimhilda, kuri tiesia jam stebuklingą gėrimą.

Artiomas Korsunas
kultūrologas, rašytojas
vertė Vitalijus Michalovskis
http://2.bp.blogspot.com/-kGXl1a2Mn54/VZalKYDs65I/AAAAAAAAIug/0dsdXF4YE_s/s1600/VMT_kep_2.jpg

© 2017, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.