0

„Staiga pasirodė lietuviai…“ –netikėtos žinios apie Kulikovo mūšio pergalę

rugsėjo 23, 2017 Istorija

Apie Kulikovo mūšį, atrodytų, jau viskas žinoma. 1380 metų rugsėjo 8 dieną suvienytos rusų kunigaikščių pajėgos, vadovaujamos didžiojo Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus sumušė tumenbaši (karinis laipsnis – 10 tūkst karių vadas) Mamajaus mongolų-totorių ordą.

Pergalė Kulikovo lauke tapo esmine Maskvos kunigaikščių ir Rusijos carų valstybės kūrimo ideologijoje, o vėliau – nacionalinėje rusų ideologijoje. Mūšis Kulikovo lauke tapo ne šiaip istoriniu įvykiu, bet ir sakralinės pasaulėžiūros dalimi, kadangi žinomi mūšio dalyviai – vienuoliai Peresvetas ir Osliabė – yra kito rusų mito apie Sergijų Radonežskį ir Šv. Trejybės Sergijaus laurą, personažai. Todėl mūšis Kulikovo lauke yra pravoslavų kultūros dalis.

Tačiau 1380 metų rugsėjo įvykiai iki šiol tebekelia ginčus tarp mokslininkų. Paradoksas, tačiau toks svarbus epochai mūšis nėra patvirtintas archeologiniais šaltiniais; tebesiginčijama ir dėl mūšio vietos ir dėl jo dalyvių sudėties.

Bet tai, kad buvo susidūrę rusų ir totorių armijos ir pirmieji laimėjo, niekada nekėlė abejonių mokslininkams. Tiesa, kaip paaiškėjo, yra užsienio straipsnių, kurių liudijimai prieštarauja rusų metraščių informacijai.

Kulikovo mūšis – vienas iš rusų nacionalinės mitologijos pamatinių stulpų. Šiuolaikinio rusų dailininko Pavlo Ryženko paveikslas „Peresveto pergalė“.

Kulikovo mūšis – vienas iš rusų nacionalinės mitologijos pamatinių stulpų. Šiuolaikinio rusų dailininko Pavlo Ryženko paveikslas „Peresveto pergalė“.

„Rusai neilgai pasidžiaugė pergale“

Tai vokiečių kronikų, apimančių XIV-XVI amžius, tekstai. Labiausiai „pilnavertis“ Kulikovo mūšio aprašymas vokiečių viduramžių istoriografijoje yra siužetas iš kūrinio „Vandalija“ (Wandalia), kurį parašė humanistas ir teologas iš Liubeko Albertas Krancas. Štai kaip tie įvykiai vaizduojami 1519 metų Kelno laikraštyje: „Tuo pat metu tokioje vietoje, vadinamoje Flavaseriu (Flawasser) įvyko iki šiol neregėto dydžio mūšis tarp rusų ir totorių. Juk jame žuvo 200 000 žmonių. Tų tautų papročiai kitokie, nei mūsų. Jie jodinėja šen bei ten ir šaudo iš lankų vienas į kitą. Pergalė nusišypsojo rusams, kurie užgrobė nemažą dalį gyvulių, nes kito grobio tos tautos nežino.

Tačiau rusai neilgai tepasidžiaugė pergale, kadangi totoriai susivienijo su lietuviais, sumušė rusus ir atėmė iš jų gyvulius. Tai vyko tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt pirmais metais nuo mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo gimimo“.

Ankstyvesnėje kronikoje (pavyzdžiui, Henriko Kornerio) Kulikovo mūšio siužetą atpasakoja trumpiau: joje nėra aprašomi barbariškų „skitų palikuonių“ įpročiai. Vis dėl to, siužetas apie netikėtą lietuvių užpuolimą ir rusų pralaimėjimą yra ir ten. Ir data daug tikslesnė – 1380 m.

Vienas seniausių liudijimų yra Detmaro iš Liubeko, kuris savo kroniką sudarinėjo kaip tik 1380-aisiais, tekstas: „Tuo pat metu (1830 m.) vyko didžiulis mūšis prie mėlynojo vandens (blowasser) tarp rusų ir totorių. Abi pusės prarado apie 400 000 karių, rusai laimėjo. Kai tik jie susiruošė su didžiuliu grobiu iškeliauti, jiems kelią pastojo lietuviai, kurių pagalbos paprašė totoriai ir atėmė iš jų grobį, o daugelį jų nužudė tame lauke“.

Panašūs faktų liudijimai apie rusų kariuomenės pralaimėjimą randami ir prūsų kronikose – tai Johano fon Pozilgės (Johann von Posilge) kronikoje.

Liudininkai – vokiečių grafai

Rusų ir vokiečių metraščių informacijos nesutapimas bado akis. Novgorodo metraščiuose teigiama: „1380: „Tuomet gi buvo dovanota pergalė didžiajam kunigaikščiui rugsėjį 8… kunigaikštis didysis Dmitrijus… pats atvyko su Dievo palaima į didelį sosto miestą – Maskvą, į tėviškę savo su broliu Vladimiru“.

Ar gali būti, jog vokiečių kronikų sudarinėtojai Kulikovo mūšį sumaišė su mūšiu prie Mėlynojo vandens 1362-1363 metais, kurio metu didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas sumušė totorių karalaičių armiją dabartinės pietų Ukrainos žemėse? Tačiau, kaip jau anksčiau minėjome, cituojami tekstai buvo rašyti 1380-1390 metais, o tai reiškia, jog jų autoriai buvo tų įvykių amžininkai.

Be to, vokiečių kronikose smulkiai aprašomas siužetas, pagal laiką artimas mūšiui Kulikovo lauke – tai 1381 m. Lietuvos kunigaikščio Skirgailos Polocko apgultis, taip pat chano Tochtamyšo Maskvos apgultis 1382 metais. Todėl pagal siužetą ir chronologiją galime patvirtinti vokiečių kronikų autorių teisingumą ir teigti, jog kalbėdami apie Blawasser jie turi omenyje būtent 1380 metų mūšį Kulikovo lauke. Paprasčiausiai čia mes sužinome „istorijos tęsinį“ – totorių sąjungininkų – LDK kariuomenės – pasirodymą.

Rusų ir vokiečių vėlyvųjų viduramžių metraštininkų tradicijos nėra susijusios tarpusavyje. Vokiečių kronikų autoriai neskaitė rusų metraščių ir atvirkščiai, rusų metraštininkai nebuvo susipažinę su vokiečių kronikomis. Tačiau iš kokių žodinių šaltinių vokiečių kronikų autoriai galėjo sužinoti apie Kulikovo mušį?

Norint atsakyti į šį klausimą, turime surasti kronikose įvykį, kuriame būtų minimi „lietuviai“, „vokiečiai“ bei „rusai“, ir tas įvykis būtų chronologiškai artimas mūšiui Kulikovo lauke. Toks įvykis yra Lietuvos kunigaikščio Skirgailos Polocko apgultis 1381 metų rudenį, pakankamai gerai apšviesta ir Novgorodo metraščiuose, ir Ordino kronikose.

Dinastijos krizės Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje 1370-1380 m. metu Polocko kunigaikštis, Algirdo sūnus Andrius kartu su broliu Dmitrijumi pabėgo į Maskvą pas kunigaikštį Dmitrijų Ivanovičių (Kulikovo mūšyje prieš totorius jie kovėsi rusų armijos pusėje). Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila savo brolį Skirgailą paskyrė Polocko kunigaikščiu. Tačiau polockiečiai dėl jo „pagonybės“ išvijo Skirgailą. Vėliau jis atvyko prie miesto su vokiečių kariauna – Livonijos magistro armija.

Vigando iš Marburgo kronikos tekste minimas vienas iš apgulties dalyvių: „Comes Starke de Marchia comesque Clevensis“ (galingasis Markos ir Klevės grafas). Taigi, Polocko apgultyje dalyvavo kariai iš Markos ir Klevės grafysčių, kurių žemės buvo netoli nuo šiuolaikinių Vokietijos ir Nyderlandų sienų.

Vokiečių kronikos nebuvo cenzūruojamos

Iš Markos grafų (Levoldo fon Northofo; Lewold von Northof ) ir Klevės grafo Gerto van der Šiureno (Gert van der Schuren) tampa aišku, jog vienas iš Markos grafų – Engelbertas III (1330-1390) – dalyvavo žygyje prieš „Plosko“ miesto „pagonis ir saracėnus“. Iš van der Šiureno kronikos galime susidaryti nuomonę, kad 1381 m. rudenį, po žygio prieš Polocko „pagonis“, Kionigsberge vyko žuvusių paminėjimas.

Tokių minėjimų metu „svečiai“ – užsienio riteriai, dalyvavę Teutonų ordino žygiuose, pasakodavo savo „žygdarbius“ ir svarbias naujienas, kurias nugirsdavo žygiuose.

1381 metais Liubeke vyko ir Hanzos sueiga ,kurioje dalyvavo Prūsijos miestų atstovai; ši sueiga gerai žinoma Liubeko ir Prūsijos kronikų autoriams.

Tikėtina, jog pasakojimą apie Kulikovo mūšį ir lietuvių užpuolimą perdavė toks riteris, kaip grafas Engelbertas minėjimo Kionigsberge metu, o vėliau ir sueigoje.

Juk pasakojimas apie mūšį egzistuoja visose pagrindinėse XIV-XV a. Liubeko kronikose – Detmaro ir Hermano Kornerio kronikose, Alberto Kranco kūrinyje „Wandalia“, o taip pat ir prūsų kronikose – Johano fon Pozilgės kronikoje ir „Torunės analuose“. Siužetai sutampa ir chronologiškai, kadangi visos minėtos kronikos buvo aktyviai sudaromos 1380 metais.

Kodėl gi skiriasi tekstas vokiečių ir rusų metraščiuose? Tai galime paaiškinti tuo, kad vokiečių kronikose siužetas nebuvo redaguotas, kaip tai nutiko Novgorodo metraščiams XV-XVI amžiuje.

Taigi, mūšio Kulikovo lauke istorija įgauna naują intrigą dėl „netradicinių“ rašytinių šaltinių – vokiečių vietos kronikų – įtraukimo. Atgaivinti „Kulikovo detektyvą“ padeda nauji liudininkai – tokie, kaip grafas Engelbertas fon Markas. Ir tik tokių kaip jis – realių žmonių, susipažinusių su rusų metraštininkų liudijimais ir vokiečių kronikų autoriais – liudijimų dėka pavyks išaiškinti, kas gi iš tikro įvyko 1380 metų rugsėjo 8 dieną Kulikovo lauke (Blawasser?).

Jogaila ir racionalumas

Apie tai, kad Lietuvos kunigaikštis Jogaila su kariuomene vyko padėti Mamajui, rašė ir rusų istorikai. Tačiau mūšyje lietuviai nedalyvavo. Rusijos istorikai tai aiškina įvairiai. Viena versija teigia, kad Jogaila tiesiog pavėlavo, o kita – kad pabijojo stoti į mūšį totorių pusėje dėl „promaskvietiškų nuotaikų“ tarp jo armijos karių. Bet ar galėjo Jogaila, įveikęs kelių dienų kelią, paprasčiausiai apsukti savo pulkus ir grįžti namo? Žinios iš vokiečių kronikų duoda bent jau racionalų jo veiksmų paaiškinimą.

*** Filipas Podberiozkinas gimė 1971 metais Minske. Baigė Baltarusijos valstybinio universiteto istorijos fakultetą. Stažavosi Leipcigo universitete. Užsiima germanų ir rytų slavų kontaktais vėlyvaisiais viduramžiais (XIV-XVI a.). pagal nn.by

parengė Darius Dimbelis

Šaltinis: © infa.lt

© 2017, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.