Baltų žinyčios vartai

0

Etnokultūrinės elgsenos faktas ir jo socialinė antropologinė interpretacija (1)

viršaitis sausio 21, 2011 Archyvai, Istorija

Romualdas GRIGAS

(Apie tragediją, prieš 800 metų ištikusią vieną Lietuvos kaimą)

Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?
Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?
Kas suprasti pajėgtų tamsią amžių tolybę?
Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?
Maironis

Prologinės mintys

Kokie mes, lietuviai, istorijos pradžioje buvome? Kokius bruožus tada ir vėliau ji mums įpiršo? Kas mes šiandien esame? Ir kokie ryt paliksime? Ką pasauliui mes davėme? Ir ar galime ką savitesnio duoti? Ar mūsų tauta išlieka tvari?.. Štai tie klausimai, kurie neduoda ramybės kiekvienam bent kiek daugiau pakylėtam virš pragmatikos, virš kasdienybės šurmulio, virš civilizacijos technologijų gaudesio.

Iš istorijos – mokomės. Toks yra populiarus posakis. Bet, priklausomai nuo mūsų intencijų, jis gali būti labai įvairiai suprantamas. Taip, iš istorijos mes mokomės pažinti save, savo prigimtį. Istorija mus moko branginti dvasines, išliekamąsias vertybes. Mokomės gerbti savo tėvus ir protėvius, jų paveldą. Tai padeda mumyse ugdyti dvasinę kultūrą. Savo tautos ir valstybės istorijos dėka mes geriau, pilniau suprantame kitų tautų, viso pasaulio gyvenimą.

Bet gal ne optimizmas bus pagimdęs moderniųjų laikų mąstytojų mintį: kas nežino savo istorijos – tas dar tik vaikas; o kas jos nenori žinoti – tas net negimęs… Argi šis filosofine išmintimi alsuojantis posakis nėra tolygus pavojaus signalui dėl aiškių žmogaus „nuzombėjimo” simptomų?.. O gal ir dėl „necivilizuotos” civilizacijos įsigalėjimo…

Štai tos priežastys, kodėl savosios tautos pažinimas, pirmavaizdžio atkūrimas, turėtų tapti svarbiausiu mūsų rūpesčiu, nuolatine pastanga. Bet kartu ir tokia pastanga, kurią gimdytų socialinių pokyčių veikiamas ir išprovokuojamas, kitoks (gal tobulesnis?) mūsų mąstymas, kitokie, nuolatos atsinaujinantys ir mūsų ramybę „drumsčiantys” gyvenimo tikslai. Neretai pavienis tarp kitų „pasimetęs” faktas, atidžiau įsižiūrėjus, į jį „įsiklausius”, gali mums duoti pažintinės informacijos ne mažiau nei į solidumą pretenduojanti monografija. Sudužusios vazos kompozicijai, piešiniui atstatyti kartais pritrūksta vienos vienintelės šukės…

Nupūtus praeities dulkes

Istorijos šaltiniai jau nuo XII a. pabaigos fiksuoja palyginti staigiai atsiradusį lietuvių karingumą, veržlumą, „apsivainikavusį” įkurta Lietuvos valstybe. Ši netruko peraugti į didžiulę imperiją, stebinančią tuometinį pasaulį.

Kokios buvo tokio sprogimo varomosios jėgos? Kokie buvo to mechanizmo išskirtiniai elementai?

Anų laikų lietuvių ekspansyvūs veiksmai, tariant mūsų iškilaus tautiečio A. Greimo žodžiais, „sunkiai išaiškinami demografine ar ekonomine persvara, turėjo būti pagrįsti jau bent ideologiniu solidumu ir stangrumu”, tokios valstybės susidarymą bei jos imperinį išsiplėtimą „turėjo atitikti ir tam tikras „religinio klestėjimo” periodas”.[1] Kalbėdamas apie religiją, A.Greimas galvojo, be abejo, apie visą tuometinę baltų-lietuvių pasaulėžiūrą ir ja grindžiamus papročius.

Lygiai 800 metų mus skiria nuo panašaus į sudužusios vazos šukę fakto…

„Livonijos kronikose” randame mus, šiandieninius lietuvius, sukrečiantį įrašą. Skaitome: „Vienas dvasininkas, vardu Joanas, tuo metu buvęs Lettonijoje nelaisvėje, pasakoja, kad tame kaime 50 moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais”.[2] Sekant kronikoje dėstomų faktų nuoseklumu ši lietuvių belaisvio – Livonijos dvasininko papasakota ir kronikininkų užrašyta kolektyvinė, daugiau į ritualines apeigas panaši moterų savižudybė įvyko iškart po tose pačiose „Livonijos kronikose” užfiksuoto lietuvių (tada vadintų lettonais) kunigaikščio Žvelgaičio žūties ir jo kariuomenės sutriuškinimo 1205-ųjų metų žiemą.

Turime atkreipti dėmesį, kad sklaidant „Livonijos kronikų” puslapius ir skaitant lakoniškus įrašus, nesunku pajusti rašiusiojo (Henriko Latvio) gana saikingą, išlaikytą toną bei objektyvumo siekiančią poziciją. Pačių livoniečių pralaimėjimai čia registruojami su tokiu pat kruopštumu kaip ir jų priešų pergalės. Taip skaitytojas priverčiamas patikėti tuo, kas „Kronikose” rašoma.

Tarp suminėtų faktų apie moterų kolektyvinę savižudybę ir lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio kariuomenės sutriuškinimą nesunku atsekti ne tik akivaizdų chronologinį, bet ir kiek sunkiau įžiūrimą prasminį-motyvacinį ryšį. Būtent pastarajam ir bus skiriamas pagrindinis mūsų dėmesys. Kad būtų aiškiau, apie ką toliau kalbėsime, pradžioj išsiaiškinkime faktą apie lietuvių pralaimėjimą, teisingiau – jų kariuomenės sutriuškinimą. Nes tikriausiai tai ir buvo pagrindinė priežastis, išprovokavusi moterų kolektyvinę savižudybę.

Jeigu tikėsime įrašu „Livonijos kronikose”, tuomet žuvo (teisingiau – buvo tiesiog išžudyta) apie 1200 lietuvių vyrų. Netenka abejoti, kad tarp žuvusiųjų buvo ir iš to kaimo kilusių karių būrys. Tačiau šiuo atveju mums pirmiausia rūpi atsakyti į klausimą: kodėl krito tokia gausybė lietuvių – didesnė Žvelgaičio, anot kronikininkų Livonijoje, spėjusio išgarsėti karvedžio kariuomenės dalis? Toks klausimas formuluotinas dar ir dėl tos priežasties, jog lettonai-lietuviai jau buvo „išpopuliarėję” savo staigiais, netikėtais puolimais, plėšikavimo mastais ir tokiais pat staigiais atsitraukimais, t.y. gerai organizuota jėga, įvariusia baime kaimyninių šalių gyventojams.

Anot Livonijos kronikininkų, Žvelgaitis, žygiuodamas su tiems laikams įspūdinga 2000 vyrų kariuomene į Estijos žemes (!), kaip tada buvo įprasta – pasiplėšikauti, pakeliui užsuko į Rygą. Būdamas ten gerai žinomas, – atitinkamai buvo ir pagerbtas, gal ne tiek iš pagarbos, kiek iš noro įsiteikti – vis dėlto buvo pagrįstai baiminamasi dėl jo ir jo kariaunos karingos elgsenos.

Tais laikais lietuviai ne tik raiti įjodavo į Rygos bažnyčias, bet įvažiuodavo į jas ir su rogėmis. Taip jie, greičiausiai, demonstravo ne tik savo jėgą, bet ir priešiškumą naujam, nesuprantamam, bet grėsmingai į jų pusę slenkančiam tikėjimui ir kultūrai.

Livonijos kronikininkas užrašė, kad lietuvių kunigaikštis tada buvo privaišintas midumi. Ir dar kronikininkas užrašė, kad sugrįžęs pas savo vyrus Žvelgaitis pasigyręs, kaip prieš jį kinkas drebinę rygiečiai. Tada jis dar pasakęs: „Šiuo metu negriausim miesto, bet kai nugalėsim visą kraštą, prieš kurį einame, tai visus sugaudysime ir išmušime, o jų kaimą (suprask – Rygą, R. G.) sunaikinsime…”.[3]

Gal kaltas buvo midus, o gal Žvelgaičio aplinkoje buvo gero livoniečių žvalgo…

Ilgomis voromis nusidriekusią ir su gausiu grobiu: belaisviais, žirgais ir galvijais grįžtančią lietuvių kariuomenę iš pasalų užpuolė tam žygiui gerai pasiruošę ir Rygos riterius talkon šiaip taip prisikalbinę žiemgaliai.

Pastarieji, anot kronikininko, seniai griežę dantį ant lietuvių už padažnėjusius plėšikiškus antpuolius į etnokultūra, papročiais giminingos Žiemgalos žemes. Na, o dėl belaisvių?.. Jie lietuviams buvo reikalingi kaip beveik nieko nekainuojanti darbo jėga, stiprinusi genties puolamąsias galias. Pasklaidę „Kronikų” puslapius, randame lietuvių pralaimėjimą „patikslinantį” įrašą praėjus lygiai porai metų po Žvelgaičio sutriuškinimo. Šį kartą kronikininko neįvardytas kitas lietuvių valdovas, surinkęs gausią kariuomenę, vėl puolė Livoniją (1207 m.). Krikščionims šis valdovas, anot kronikininko, tada taip yra pasakęs: „Prieš dvejus metus Jūs sumušėte mano iš Estonijos grįžtančią kariuomenę, kada ji miegojo; o dabar rasite mane ir visus mano vyrus žvalius”.[4]

Suprantu, kad tuo istoriniu pasažu aš tarsi prieštarauju sau pačiam, t.y. tam, apie ką ir kita tonacija yra mano rašyta ir kas čia bus rašoma toliau. Betgi tuometinio aplinkinio pasaulio (ne vien Livonijos) metraščiuose minimi lietuviai buvo būtent tokie – žygiais buvo plėšikaujama. Taip, tokia buvo to meto pasaulio realybė. Savi ir svetimi turėjo visai kitokią negu šiandien prasmę. Svetimą galima buvo apiplėšti, naikinti, žodžiu, elgtis su juo kaip išmanai, neatsiklausiant savo sąžinės. Krikščionybė tokį supratimą ir juo diktuojamą elgesį keitė, bet, kaip žinome, ne visada jai tai sekėsi padaryti. Pagaliau, lietuviai, bene karingiausia tapusi baltų atšaka, plėšikauti galėjo pramokti gal iš dar karingesnių savo kaimynų vikingų arba ir slavų, kurie prieš tai negailestingai siaubė baltų genčių žemes ir jas aneksavo.

Tuometiniame mūsų protėvių gyvenimo būde, jų elgsenoje jau nuo tada matome dvi viena kitai prieštaraujančias linijas: tradicinę, arba etnokultūrinę, išreiškiančią lietuvių dvasinio gyvenimo sanklodą, prisodrintą sakralinių, dvasinių vertybių, ir naująją, arba pragmatinę, išreiškiančią agresiją ir materialinę savinaudą. Tai nebuvo kažkas išskirtina, būdinga tik lietuviams. Tačiau istorija vėliau paliudys, kad tų dviejų skirtingų, bet, rodos, tais laikais viena kitą palaikančių, natūraliai sutariančių trajektorijų nesutapimas augs. Jos ims viena kitą neigti ir net konfrontuoti viena su kita. Tokį elgsenos trajektorijų nesutapimą turime pagrindo, bent hipotetiškai, laikyti viena iš priežasčių, nulėmusių lietuvių tautos nesugebėjimą išsiskleisti; lėmusių tai, kad deramai taip ir nesugebėta išsaugoti, pasauliui perduoti baltiškosios civilizacijos paveldą – jos kultūros lobyną.

Bet grįžkime prie „Livonijos kronikose” užfiksuoto lietuvių moterų kolektyvinės savižudybės, t.y. dvasinę, etnokultūrinę genties (tautos) elgsenos liniją iliustruojančio fakto. Būtent juo remdamiesi, pabandykime bent keliais potėpiais nusakyti, rekonstruoti tuometinį lietuvių socialinės organizacijos būvį. Šiuo atveju mus labiausiai domina genties susitelkimas. Domina vidinė spyruoklė, kurios dėka į paviršių buvo „išmesta” lietuvių ištvermė ir karinė narsa (tegu kol kas pasireiškusi ir grobiamaisiais žygiais).

(tęsinys 20110122d.)

NUORODOS:
1. Greimas A. Tautos atminties beieškant. – Vilnius-Chicago, 1990.– P. 17.
2. Latvis H. Vertbergė H. Livonijos kronikos. – Vilnius, 1991. – P. 39.
3. Latvis H…, p. 38
4. Latvis H…, p. 5

© 2011, viršaitis. All rights reserved.