0

Etnokultūrinės elgsenos faktas ir jo socialinė antropologinė interpretacija (2)

sausio 22, 2011 Archyvai, Istorija

(Pradžia 20110121)

Romualdas GRIGAS*

Sociologinės minties vingiais

Ar ši, kaip mums dabar atrodo, ne tik šiurpi, bet ir nesuprantama savižudybės akcija buvo tik pavienis, išskirtinis, t.y. atsitiktinis faktas? Aš tuo linkęs gana rimtai abejoti. Net ir dėl tos priežasties, kad Livonijos dvasininko buvimas tame kaime buvo grynas atsitiktinumas.

Romualdas Grigas

Jeigu jo ten nebūtų buvę, patikėkime, to fakto pasaulis būtų taip ir nesužinojęs. Lietuviai savo kronikininkų neturėjo, o žmonių gyvoji istorinė atmintis yra ne tik trapi, neatlaikanti laiko išbandymų, bet ir linkusi fiksuoti tik tai, kas yra neordinariška, labai išsiskiria. Tad neturėtume pamato manyti, kad tokia šiandieniniu mūsų protu nebesuvokiama akcija – auka negalėjo įvykti ir kituose lietuvių kaimuose (ir ne vien tuomet, po to nelemto sutriuškinimo), apraudančiuose savųjų vyrų žūtį?

„Kronikose” kalbama, kad savižudybės aukai apsisprendė 50 moterų. Sunku būtų patikėti, kad iš vieno kaimo savižudybei susirinktų toks didelis moterų būrys.

Apskritai, neįtikėtina, kad tais laikais kaimuose gyventų po 80 ar 100 šeimų (juk ne visos kaimo sodybos Žvelgaičio kariuomenės sutriuškinimo metu turėjo prarasti pagrindinius savo maitintojus). Ką reiškia 80 ar šimtas šeimų? Su vaikais ir seneliais – tai apie 1000 gyventojų.

Visas miestelis! Net ir Kernavėje, Lietuvos kultūriniame administraciniame centre, jos klestėjimo metais gyventa 1500–2000 žmonių (tokią nuomonę yra išsakę tą miestą-gyvenvietę kasinėję archeologai). Taigi kronikoje pateiktas skaičius turėtų būti tikslinamas. Kaip?

Jeigu laikomės nurodyto ar jam artimo skaičiaus versijos, turime pakankamą pagrindą manyti, kad į ritualinę savižudybę buvo susirinkusios moterys ir iš aplinkinių gyvenviečių. Taip pat galime manyti, kad savižudybės vieta, tas livoniečio paminėtas kaimas, turėjo būti koks nors tuometinių lietuvių regioninis („parapinis”) religinis centras. Galime įsivaizduoti čia buvus alkakalnį, religinius statinius, aukurą, čia gyvenus krivį ar vaidilą, buvo gal senolių taryba, kuri sekė, ar laikomasi papročių, ar sutaria bendruomenės žmonės, reguliavo ritualines apeigas. Pakankamai motyvuotai taip pat galime įsivaizduoti, kad tos moterys, atsisveikindamos su gyvaisiais, buvo apsirėdžiusios šventiniais drabužiais, pasipuošusios turėtais papuošalais. Jos eilute ėjo į aukojimosi vietą, o aplink aidėjo pasilikusiųjų gyventi moterų raudos, iki kraštutinumo įelektrinusios visą žmonių minią (tikėtina, kad našlaičiais tampantys vaikai, su savo neišpasakyta gėla buvo uždaryti trobose)…

Dabar mes galime tik apmaudauti dėl to, kad kronikininkas buvo itin lakoniškas ir iš livoniečių dvasininko pasakojimo apie tą šiurpią istoriją nepateikė jokių detalių. Tačiau nenuleiskime rankų… Rekonstruodami prieš 800 metų įvykusios tragedijos vaizdą, bandykime eiti toliau.

Kaip buvome užsiminę, mus domina ne tiek pats moterų savanoriškos savižudybės faktas ar jam pasiryžusių moterų skaičius. Negalime sutikti su G. Beresnevičiaus perpasakotu vokiečių istoriko W. Mannhardto teiginiu – to paties 1205 metų fakto interpretacija, kad lietuvių moterys, tapusios našlėmis, žudėsi netgi entuziastingai, šitaip norėdamos po vyrų žūties pratęsti su jais santuokinį gyvenimą…[5] Mano įsitikinimu, tokią dramą nulėmęs socialinis kultūrinis kontekstas buvo kur kas sudėtingesnis, nei šiuo atveju manoma. Tokio tipo apsisprendimas ar auka nė iš tolo negali būti panaši į lengvabūdiškumą ir, jei tik įmanoma, – ji visada vengta. Tačiau auka yra atsidūrusi sociumo formavimosi centre. Genčių, bendruomenių susiformavimas ir apskritai visuomeninis gyvenimas įmanomas tik mažesnės ar didesnės aukos kaina (suskaičiavus vien XX amžiaus lietuvių aukas už savo tautos išlikimą, gautume stulbinančią statistiką)…

Šis faktas neabejotinai liudija daug sudėtingesnį pasaulį, kad egzistavo tokį moterų apsisprendimą pagimdžiusi turtinga, sudėtinga žmonių dvasinio gyvenimo ir bendravimo kultūra. Kokia buvo tuometinė mūsų protėvių pasaulėžiūra? Kokios galėjo būti paprotinės normos, štai taip lemtingai „kietai” reguliavusios bendruomenės narių elgseną ir pan.? Šiuo atveju galbūt tikslinga skverbtis į mūsų protėvių galvoseną, siekiant suprasti jų požiūrį į pačią mirtį.

Gerai žinome, kad to meto baltų pasaulėžiūra, tikėjimas buvo kosmogoninis, animistinis (sudvasinantis gamtinį pasaulį). Tikėta ir metempsichoze, t.y. persikūnijimu pomirtiniame gyvenime. Iš anų laikų mus pasiekė tokios sąvokos kaip Sotvaras, Praamžis, Viešpats. Tas tikėjimas ne tik pačiais įvairiausiais būdais buvo persipynęs su kasdieniu žmogaus gyvenimu. Tam tikrais momentais jis galėjo didinti transcendentines galias. Kalbant suprantamiau, moterys jausmais ir mintimis dalį savo energijos perduodavo vyrams, o šiems žuvus, iškart turėdavo pajausti dvasinį emocinį smūgį, fizinį skausmą. Tikėtina, kad visa tai šiuo kolektyvinio nusižudymo atveju padėjo joms apsispręsti.

Tikiu, kad pastarasis mano teiginys gali būti nesuprastas dabartinės jaunesniosios ir net viduriniosios kartos žmonių. Informacinės technologijos ir pragmatinė skuba jau perdaug įsigalėjo mūsų dabartiniame gyvenime. Visą žmogaus jauseną bei mąstyseną jos nukreipė grynai materialinio intereso ar kitokių utilitarinių tikslų kryptimi. Tačiau būtent taip teigdamas aš neatmetu, kad savarankiškesnį dvasinį gyvenimą tebepraktikuojantys asmenys, manau, mane tikrai supras. Daugelis iš jų žino: žmogaus dvasinės galios yra neįtikėtinos. Jų įvaldymo paslaptis neblogai (o gal puikiai?) žinojo mūsų protėviai. Apie tai pakankamai aiškiai liudija ir po krikščionybės bei modernybės antpuolių keistu būdu užsilikę pirmapradės etninės kultūros elementai.

Mus pasiekusi liaudies dainų dvasia savo koncentruota jėga ir turiniu argi neprimena praktikuotų ritualinių apeigų? O telepatijos bei liaudies medicinos elementai? O primityvizmu ar išsigimimu dvelkęs, savo tikrąjį kontekstą ir prasmę praradęs, bet iki pat XX a. pabaigos praktikuotas (netgi kolūkinę santvarką „atlaikęs”, pavyzdžiui, Dzūkijoje) burtininkavimas ar „žiniuoniavimas”? Arba ir šiandien paplitęs masinis domėjimasis ekstrasensoriniais reiškiniais ir pan.? Archetipai, tie mūsų protėvių elgsenos elementai, glūdi mūsų prigimtyje, ir, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali netikėtai išsiskleisti. (Gal tuo socialinės genetikos paveldu gali būti paaiškinamas ir didesnis, palyginti su kitomis tautomis, lietuvių polinkis į savižudybes?). Šiuo atveju mums nesvarbu, kad toks tikėjimas ir tokia elgsena buvo būdinga senosioms, archajinėms civilizacijoms. Svarbiau, kad toks įtikėjimas vyro ir moters sąjunga galėjo ją daryti ypač patvarią. O tai – labai daug.

Toks įtikėjimas suteikdavo ne tik vaikams ir vaikaičiams patvarias, tęstines dvasines vertybes, bet ir pačią genties (tautos) sąrangą paversdavo patvaria, atlaikančia užslinkusias negandas ir pasiruošusia ekspansyviems žygiams. Šis moterų kolektyvinės savižudybės faktas akivaizdžiai liudija to meto lietuvių kaimo bendruomenės, klano, genties susitelkimą (dabar vadinamą integralumu). Jis buvo pavydėtinai stiprus. Žinoma, šiandien pasakytume – vis dėlto slopinęs žmogaus individualybę ir net elementariąsias prigimtines teises (net teisę į gyvybę). Orientacija į individualizmą, žmogaus teisių deklaravimą šiandien daugeliui (ypač tarp jaunimo) yra užgožusi anuometinių mūsų protėvių gyvenimo bendruomenėmis objektyvesnį, pilnesnį suvokimą. Sakoma, kad visuomenė kaip tokia tikslų neturi ir jų neiškelia. Visa tai atlieka individualūs veikėjai. Tačiau šioje kolektyvinėje savižudybėje aiškiai įžvelgiame struktūruotas bei legitimuotas (papročio įteisintas) socialinės elgsenos trajektorijas. Įgavusios paprotinio kanono pavidalą, jos lemia ne tiek individualaus veikėjo pasirinkimą, kiek bendruomenės ar genties likimą. Susimąstykime kad ir dėl tokio, rodos, paprasto fakto: našlaičiais likusius vaikus priglobdavo giminės. O gal net ne tai svarbiausia…Pats jų, našlaičių, buvimas gyviesiems savo ruožtu primindavo žmogaus priedermių, dvasinio, psichologinio genties rišlumo, sąsajingumo (koherentiškumo) būtinybę ir esybę.

Skaitytojui priminsiu… Remdamiesi tuo moterų kolektyvinės savižudybės faktu, bandome išsiaiškinti esminę problemą: iš kur anuometiniai lietuviai sėmėsi vienybės, stiprybės ir narsos? Kokiais išskirtiniais elementais pasižymėjo juos telkianti gyvenimo praktika? Individualizmo grindžiamas mąstymas čia duotų ne kažin kokį rezultatą…
Savižudybei negalėjo apsispręsti vien našle tapusi moteris. Tokią kraštutinę ir desperatišką (kaip mums dabar atrodo) elgseną turėjo diktuoti itin griežti to meto papročiai, bendruomeninis jų paisymas. (Labai panašu į tai, ką šiandien matome musulmonų fundamentalistų-mirtininkų atvejais…) Turėkime omeny ir tą faktą, kad didžioji baltų genčių dalis jau buvo aneksuota ir net asimiliuota. Aplinkinis pasaulis diktavo būtinybę ieškoti būdų, kaip padidinti dar laisvos, susitelkimo ieškančios lietuvių genties koherencines (rišliąsias, suburiamąsias) galias.

Taip susiklosčius aplinkybėms, moterys taip pat buvo verčiamos įsijungti į genties karinę rengtį. Buvo verčiamos prisiimti netgi tokią kraštutinę organizuojamų karo žygių netektį arba auką, kaip antai, tapus našlėmis, savo pačių savanorišką mirtį. Vien šitokios aukos supratimas jų vyrams turėjo suteikti daugiau ištvermės ir narsos. Tokių faktų iš aplinkinių genčių ar tautų gyvenimo mes nežinome. Kronikos ar metraščiai jų neužfiksavo. Turime pagrindą manyti, kad būtent lietuvių moterys prieš vyrų žygį šitaip savaip prisiekdavo ir savo vyrams, ir bendruomenei, ir dievams.

Analizuodami tą faktą ir jį lėmusią moterų elgsenos motyvaciją, mes galime taip pat formuluoti atsargią prielaidą, kad ne vien įtikėjimas bendru pomirtiniu gyvenimu, jo tęstinumu dausose jų vyrams suteikdavo daugiau jėgų ir drąsaus veržlumo žygiuose. Gal jie visada žinojo, kad jų gėdingo pralaimėjimo atveju moterys tikrai prieš save pakels ranką? Susimąstykime… Gal moterys – mirtininkės šitaip apsisprendė taip pat prisiimdamos dalį kaltės? Gal jos išgyveno gėdą dėl vyrų neatsargumo ir todėl ištikusio triuškinamo pralaimėjimo? Neatmeskime ir tokios prielaidos. Bendruomeninės, gentinės santvarkos laikais – tai visai įtikėtinas dalykas…[6]

Priverstiniai nusižudymai lietuvių istorijoje žinomi ir iš kitų šaltinių. Štai liudijimas, kurį randame XVI amžiaus humanisto M. Montenio (M. de Montaigne) raštuose: „Apie Lietuvos kunigaikštį Vytautą pasakojama, jog kadaise jis išleido įstatymą, pagal kurį nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį”, – rašė šis filosofas ir švietėjas. Anot Montenio, Vytautas neįsivaizdavo, kaip niekuo nekalti pašaliniai asmenys galėtų būti panaudojami ar verčiami žudyti žmogų.[7]

Mano supratimu, ši pastaba liečia ne tiek didįjį kunigaikštį Vytautą, jo politiką, kiek to meto lietuvių tautos papročius, jos dorovinę kultūrą. Mūsų laikus yra pasiekęs priežodis: „Eik ir pasikark…”, kuris buvo metamas pikta padariusiam ar kuo įkyrėjusiam žmogui, – akivaizdus buvusios kultūros ir tokių papročių atspindys.

Žvelgaičio laikų kultūra, ano meto žmonių pasaulėjauta mums sunkiai besuvokiama. Bet sudėlioję kai kurias detales į viena, vis dėlto turime pagrindą tikėti, kad anų laikų lietuvių moterų auka galėjo būti išprovokuota būtent bendros kaltės išgyvenimų dėl to nelemto jų vyrų pralaimėjimo. O tai reiškia ir elgsenos būdą tikslu išsaugoti gyvųjų narsą, o bendruomenės – susitelkimą.

Atkreipsime dėmesį ir į tą faktą, jog to meto sąlygomis lietuvių – 2000 vyrų kariuomenė buvo gana įspūdinga. Tai liudija, kad karių klasė ar jų luomas dar nebuvo susiformavęs ir kad pagrindinę kariuomenės dalį galėjo sudaryti eiliniai kaimo vyrai, vasaros arklą pakeitę į žiemos ietį ar kalaviją. Bet tai kartu ir papildomas įrodymas apie to meto lietuvių bendruomeninį sutarimą ir sugyvenimą.

NUORODOS:

5. Beresnevičius G. Dausos. – Gimtinė. Tauta. Klaipėda, 1990. – P. 14.
6. Savanoriškos savižudybės atvejų mes žinome ir iš kitų tautų vėlesnio gyvenimo. Lankantis Bulgarijoje mums parodė paminklą, kuris buvo pastatytas pagerbiant merginas-savižudes. Otomanų laikais XIX a. pr. „medžioklėje” tikslu užpildyti sultonų haremus buvo sugauta 40 bulgarių merginų ir jos vestos belaisvių kolona. Būdamos ištikimos joms įskiepytoms vertybėms, o gal nenorėdamos patirti pažeminimo ir gėdos, jos susirišo kasomis ir kolektyviai puolė nuo aukšto skardžio į jūros krante kyšančius šiurpą kėlusius aštrius akmenis… Neužmiršiu ir 1945-aisiais metais daryto amerikiečių dokumentinio filmo. Jo autorius (keistu būdu) spėjo užfiksuoti irgi į bedugnę puolančias japonų merginas-kareives, nepanorusias pasiduoti priešui, t.y. amerikiečiams.
7. Montenis M. Esė. – Vilnius: Mintis, 1983. – P. 133-134.

LIAUDIES KULTÛRA

(Tęsinys 20110123)

Video. Lietuvos karybos istorijos festivalis

.

Straipsnį aptarti ir diskutuoti galite ir baltų kultūros forume

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.