Baltų žinyčios vartai

0

Etnokultūrinės elgsenos faktas ir jo socialinė antropologinė interpretacija (3)

viršaitis sausio 23, 2011 Archyvai, Istorija

(tęsinys 201101220)

Romualdas GRIGAS*

Dabartis tarp praeities tąsos ir jos nunykimo

Sunku šiandien mums, vos ne visuotinai atpratusiems nuo aukos, aukojimosi, apniktiems pragmatikos bei savinaudos, natūraliau bei pilniau įsivaizduoti tą jaudulį, tą psichologinį sąmyšį, kurį išgyveno to kaimo (o gal  kelių?) bendruomenė, išgirdusi ne tik žinią apie vyrų žūtį, bet ir apie moterų apsisprendimą kolektyvinei savižudybei. Kas po to galėjo belikti iš to kaimo? Kokia dvasia metų metus vėliau sklandė virš jo laukų ir trobų? Kaip turėjo atrodyti likusiųjų gyvenimas po tokių netekčių?

Ką išgyveno vaikai, tapę visiškais našlaičiais (gal ir patys stebėję savo mamų savanorišką mirtį)?

Viena galime šiandien patikimai tvirtinti: į dausas tuo ar kitu būdu iškeliavusiųjų artimieji tvirtai tikėjo: ir nepavykusiame žygyje žuvusių vyrų, ir savanorišką mirtį pasirinkusių moterų vėlės apsigyvendavo čia pat – šventuose ąžuoluose ir kaimo trobas gaubusiose plačiašakėse liepose. Tais senojo tikėjimo ir žmogaus sudvasinto gyvenimo laikais nebuvo, kaip dabar, griežtos ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Abu jie sudarė vieną ansamblį. Tarp tų pasaulių egzistavo įtikėjimais, gyvojo žmogaus dvasios adoracijomis nutiestas tiltas, teikęs žmonėms stiprybės, sąlygojęs priesakų, duotų iškeliavusiems į dausas, laikymąsi. Gal būtent dėl to iki pat mūsų laikų gyva ir jaukių kaimo kapinaičių tradicija. Gyva stabmeldiškumo dvasios nepraradusių koplytstulpių, kryžių statymo, vėlinių šventimo tradicija (beje, pragmatikos apniktame pasaulyje šiandien, labai jau primenanti sumiesčionintą manieringą butaforiją). Gal būtent dėl to gyva ir dirbamuose laukuose saugoti užsilikusius vienišus ąžuolus, gojus ir gojelius, neišnaikintus net tarybinės melioracijos metais, tradicija.

Plėtodami retrospektyvinę įžvalgą, galime formuluoti ir atsargią prielaidą, kad kolektyvinės savižudybės aktas bei jį nulėmę kaimo bendruomenės, genties narių santykiai ir išgyvenimai galėjo būti tęstiniai, t.y. paveldėti iš dar senesnių laikų; kad tokio pobūdžio ritualinė elgsena galėjo maitintis syvais, einančiais iš dar gilesnių istorijos, etninės kultūros klodų. Agrarinės epochos,

bendruomeninės santvarkos sąlygomis gyvenančiam asmeniui buvo svetimas individualizmas, todėl jis ne taip sunkiai aukodavosi vardan bendrų vertybių, vardan kaimo bendruomenės, genties, tuo sustiprindamas jos išlikimo ir įsitvirtinimo pasaulyje šansą. Anoje nuo mūsų nutolusioje epochoje tautų kraustymasis sukėlė tikrą socialinių santykių perversmą – savotišką sąmyšį, kuris įvairiais, tai gęstančiais, tai stiprėjančiais ratilais pasiekė ir mūsų laikus…

Lietuviai, kaip pripažįsta to meto aplinkinių kraštų kronikos ir metraščiai, ėmė demonstruoti išskirtinę jėgą. Bet ji negalėjo atsirasti veikiama vien tokių veiksnių kaip vadų diktatas, karinė disciplina, materialinės naudos siekis, priešo grėsmės likvidavimas ir pan. Turėjo rastis papildomi veiksniai, pirmiausia susiję su ideologija, pasaulėžiūra, gimdę kitus žmogaus, bendruomenės elgsenos principus. Ir jie radosi…Tie „išsirutulioję” veiksniai bei principai klojo pamatus užgimstančiai, galias telkiančiai ne tik etninei (etnokultūrinei), bet ir politinei, savo valstybingumą įtvirtinančiai tautai.

Tebus vėl atleista už pasikartojimą…Nuo slavų invazijos pasimetusioms baltų gentims reikėjo surasti būdą, kaip padidinti savo atsparumą, sustiprinti karingumą. Ir dar – kaip vaduotis iš tokį siekį kaustančios tradicijos…Tik po kelių šimtmečių buvo surastas toks būdas, kuris atitiko jau tautų kraustymosi sujauktą, ilgus amžius archajinėmis tradicijomis bei papročiais grįstą pasaulį. Tam priskirtina ir „Livonijos kronikose” užfiksuota bei mūsų iš socialinės antropologijos pozicijų interpretuota 1205-ųjų metų lietuvių kaimo tragedija – savanoriška moterų mirtis. Ši tragedija labai artima ir visiems žinomai istorijai apie Pilėnų (Punios) kunigaikštį Margirį: apie jo ir jo gentainių (anot skirtingų šaltinių, – 3000–4000 žmonių) savanorišką kolektyvinį išsižudymą, susideginimą 1336 metais. Tačiau negalime nepastebėti, kad tuos faktus-įvykius skiria du esminiai dalykai. Moterys nusižudo apraudodamos ne tik savo vyrus, bet greičiausiai vedinos ir bendro kaltės-gėdos jausmo. Jų vyrai žuvo ne šiaip būtinybės išprovokuotame karo žygyje, bet plėšikavimo pobūdį turėjusioje ekspedicijoje (išpuolyje). O Pilėnų lietuviai (vyrai, moterys, seneliai ir vaikai) išsižudė išeikvoję visas savo gynybines galias ir nenorėdami gyvi pasiduoti priešams – būti kryžiuočių išniekintiems ar paverstiems belaisviais-vergais. Matome, kad tarp šių abiejų faktų esama gana esminio pasaulėžiūros, dorovinės kultūros skirtumo. Margirio ir jo žmonių tragedijos metu lietuvių valstybė jau egzistavo. Tačiau minėtos linijos, tradicinė – dvasinė ir pragmatinė – utilitarinė dar gražiai „sutarė”, paversdamos gentį sutelkta, bet kokias negandas atlaikančia bendruomene.

Tarp šių dviejų faktų – 130 metų tarpsnis, iš kurio nebeturime žinių ar užuominų apie moterų, tapusių našlėmis, kolektyvinės savižudybės papročio tęstinumą. Matyt, mūsų protėvių pagaliau buvo susivokta, kad tokie drastiški poelgiai, šalia natūralios vyrų-karių žūties, gentį veda prie susinaikinimo. (Panašiai kaip prie jotvingių susinaikinimo, anot J. Dlugošo, prisidėjo beatodairiška vyrų narsa, ryžtas niekada nesitraukti iš mūšio lauko.)

Bet koherencija – tasai bendruomenės, genties dvasinis, socialinis rišlumas, sąsajingumas jau buvo pasiektas, tapo tęstine realybe. Ir ne tik ginamoji, bet ir puolamoji, ekspansinė genties (tautos) jėga jau buvo įvaldyta.

Beje, tasai Livonijos kronikininko užfiksuotas lietuvių moterų kolektyvinės savižudybės faktas mums primena tolimoje Indijoje iki pat moderniųjų laikų egzistavusį paprotį: mirus vyrui jo moteris irgi pasiryždavo paskui savo vyrą iškeliauti į dausas… Tegu tuos faktus skiriantis geografinės erdvės, civilizacijos bei laiko tarpsnis ir įspūdingas, bet argi iš jų nematyti lietuvių mentalinės sąšaukos su senąja, pirmaprade indoeuropiečių kultūra?

Ką apibendrinančio galėtume pasakyti apie lietuvių kaimo tragediją, įvykusią prieš 800 metų ir, žinoma, – ją pagimdžiusias aplinkybes? Ką dar galėtų „pasiūlyti” šių Henriko Latvio „Livonijos kronikose” užfiksuotų faktų sociologinis aiškinimas?

Mūsų interpretuotoje Žvelgaičio kariuomenės sutriuškinimo istorijoje įžvelgiame dvi sociogenetines (tautodaros) linijas. Priminsime… Pirmoji – lietuvių dvasinio, etnokultūrinio gyvenimo, papročių tęstinumo ir jų diktato socialinėje organizacijoje tradicijos linija. Antroji – pragmatinė, materialinio gyvenimo organizavimo, teisingiau – naudos siekio kitų (svetimųjų) sąskaita. Prie jos pridėkime ir to meto sąlygomis modernumo raiškos (tarkim, ginkluotės ar antpuolių organizavimo pavidalu) liniją. Vėliau viena iš jų įgaus Rūpintojėlio, t.y. kančios, meditacijos ir susitaikymo su likimu, o kita – Vyčio, t.y. valingumo, karingumo ir pragmatinės ekspansijos įvaizdį (simbolį). Tarp šių santykinai įvardytų linijų kuo toliau, tuo labiau aiškės jas skirianti properša, tapsianti net savotiška praraja – mūsų tautos likimui pikta lemiančiu šešėliu. Natūralios jų vienybės stygius formuos tautos civilizacines negalias, lems tautos susiskaldymą, vadinamosios masės ir vadinamojo elito atskirtį. Tiesa, pirmoji, etnokultūrinė, dvasinė lietuvių socialinės organizacijos linija, persipindama su pragmatine, dar ilgai duos geruosius savo vaisius. (Manau, kad jų ir šiandien neišsižada savo tautos istoriją bent kiek giliau, objektyviau pažįstantis ukrainietis, baltarusis ar nuo imperinio mąstymo išsilaisvinęs lenkas ar rusas…)

Pragmatinis, civilizuotas pasaulis, į kurį įsilies lietuvių tautos pastangomis sukurta valstybė, pareikalaus taip pat pragmatinės elgsenos. Bet tautai, kuri puoselėjo, praktikavo labiau sakralinėmis vertybėmis prisodrintą tradicinį dvasinį gyvenimą, elgsenos, atitinkančios aplinkinį civilizuotą pasaulį, tikrai pritruks. Susižavėję ekspansija, svarbiausią dėmesį skirsime ne demografine mažuma „netyčia” tapusiai savo tautai ir jos kultūrai, bet civilizaciniam, t.y. technologiniam potencialui stiprinti. Išryškėjusį civilizacinį (technologinį) atsilikimą bus bandoma užpildyti pasikvietus į Lietuvą utilitarizmo ir pragmatizmo meistrų tautą – žydus. Jiems čia, skirtingai nuo kitų Europos šalių, bus suteiktos didelės privilegijos. Tačiau gamtameldiškiesiems ir karingiesiems lietuviams ši tauta bei jos kultūra taip ir liks nelabai suprantama, visada atrodys inkliuzinė… Taip, ši tauta sugebės minėtą lietuvių civilizuotumo properšą užpildyti konkrečiais darbais, sugebės papildyti lietuvių ekspansines, gal teisingiau – pragmatines, galias. Bet dvasine prasme Rūpintojėlio ir Vyčio, t.y. dvasingumo-kontempliacijos ir pragmatiškumo-ekspansyvumo atskirtis išliks, paplaudama, išplaudama lietuvių tautos gyvybingąsias jėgas. Ta atskirtis, tarsi koks piktas ženklas taps savotišku pleištu, įsirėžusiu tarp tautos ir valstybės, pažeisdamas jų sąrangos natūralumo ir normalaus evoliucionavimo galias…

Epiloginiai pamąstymai

Ir archeologija, ir rašytiniai šaltiniai, ir vėlyvuosius laikus pasiekę gyvosios kultūros elementai liudija, kad baltų (tarp jų ir pradinė lietuvių) civilizacija, elgsena buvo gana savita. Mūsų protėviai nestatė mūro pilių, šventyklų ir miestų. Tauta neišgarsėjo, kaip kitos, savo rašmenimis, metraščiais, užrašytais filosofiniais pamokymais ar prekybiniais karavanais. Didingi mūriniai pastatai nebuvo reikalingi tiems, kurie gyveno gamta ir gamtoje. Ir kurių vadai dar nebuvo tapę karūnuotais, gausybės tarnų ir prabangos supamais valdovais. Žmonių dvasinę kultūrą ir papročius palaikančios, ugdančios apeigos buvo atliekamos alkakalniuose po atviru dangumi, šitaip neišskiriant savęs iš gamtos, o suliejant su ja. Mūro rūmas mūsų protėviams tikriausiai reiškė ne tik socialinį susireikšminimą, bet ir žmogaus atskirtį nuo gamtos. O raštą jie suvokė kaip gyvo žodžio išdavystę, kaip savos atsakomybės sumenkinimą, kaip nepatikimą tarpininką (gal dėl to ir savųjų raštininkų neturėta). Ši tauta priklausė dvasinės kultūros, dvasinės civilizacijos pasauliui. Kolektyvinė moterų savižudybė – akivaizdus tokio pasaulio liudytojas. Būtent iš to pasaulio atomų bei elementų buvo audžiamos drobės, žiedžiami puodai, daromos plytos – šitaip statant savosios civilizacijos rūmą. Bet rūmą, kuris jau kaupė, akumuliavo ekspansinę galią. Ši galia netruko išsiskleisti dabartinės Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos platybėse – savo protėvių gyventose žemėse, tik jau kitu, kitokį civilizuotumą įgijusiu pavidalu.

Vakarietiškoji mąstymo tradicija civilizaciją ir civilizuotumą linkusi sieti su technologijomis, jų raidos bei sklaidos laipsniu. Nūdien visu balsu kalbama apie informacines technologines galias (kurios lemia jomis disponuojančiųjų diktatą). Betgi technologijos visada išreiškia labiau materialųjį negu dvasios pasaulį. Tokią modernizacijos tradiciją labai aiškiai yra nusakęs dar G. Hegelis. Jis manė, kad žmogaus išsivadavimas iš gamtameldiškumo, gamtos gimdomo juslių pasaulio ir esąs tikrasis civilizuotumas… Bet ar mes, „vakariečiai” (ir – ne tik), šiandien nepasigendame būtent dvasinės kultūros, dvasinėmis vertybėmis grindžiamos elgsenos? Ar nesame „sotūs” technologijų išplėtoto, vis agresyvėjančio vartojimo kulto? Argi ne dėl įsigalėjusio pragmatizmo ir jo sukeltų padarinių žudosi nūdienos lietuviai? Ne tik suaugę, bet, kas baisiausia, ir paaugliai…

Vargu ar kas nuneigs, kad Indija ar kiniečių pavergtas, darkomas Tibetas buvo sukūrę savitas, dvasios kultūra turtingas civilizacijas. Jų jokiu būdu nepavadinsime technologijų civilizacijomis.

Atskirtis tarp žmonių istorinio – kultūrinio sąmoningumo ir bendruomeninio sutarimo, viena vertus, antra vertus – jų utilitarinio, pragmatinio sąmoningumo bei susitarimo atmainų, egzistuoja. Tokias socialinės organizacijos „žirkles” (ne tik lietuvių tautos gyvenime) globalizacija ir kuria. Ko gero, tokios „žirklės” lietuvių tautos prigimtyje ir paliko suicidinės elgsenos pėdsaką – tą, kuris šiandien gimdo kraštutines, desperatiškas savižudybių atmainas…

Tikėtasi, viltasi, kad istoriškai susiformavęs pleištas, nulėmęs lietuvių tautos civilizacines negalias, išnyks arba bent sumenkės Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.

Kol kas nieko panašaus neatsitiko. Greičiau atvirkščiai…Utilitarinės pragmatinės elgsenos atvašynas, cinizmu alsuojantis savanaudiškumas, uždengęs dangaus skliautą, toliau stelbia iš anų, drastiškais poelgiais garsėjusių laikų, užsilikusią lietuvių tautos savasties liniją.

Gal socialinė genetika mums tebeteikia subrandintus savo vaisius?…

LIAUDIES KULTŪRA

.

Straipsnį aptarti ir diskutuoti galite ir baltų kultūros forume

© 2011, viršaitis. All rights reserved.