0

Aukų akmuo

rugsėjo 14, 2018 Akmenys, alkai, Paveldas

Jonas Barzdėnas\\

Ne vienas manome, kad Lietuvėlė jau seniai išvaikščiota. Atostogų lekiame į užsienį, bandome ten atrasti kažką naują, nematytą. Tačiau patarlė byloja, jog dažnai nauja gali būti gerai pamiršta seniena.

Šiek tiek geografijos

Šiame straipsnyje pristatysiu Aukų akmenį, kitaip dar vadinamą Antakmenės arba Aukuro  akmeniu. Pavadinimas „akmuo“ nėra visiškai teisingas. Geologiniu požiūriu tai konglomerato uola, kokių Lietuvoje turime ir daugiau. Konglomeratu vadinama tvirtai į uolą susicementavęs žvyras, gargždas, nedideli akmenys. Šiuo metu populiariausios konglomerato uolos netoli Užpalių , Šeimyniškių žvyro karjere. Čia bekasant žvyrą buvo iškasti didžiuliai konglomerato luistai. Jie riogso karjero šlaite, kol kas dar mažai apirę, aštrių, įspūdingų formų. Gerai žinoma ir „Ožkų pečiaus“ vardu pakrikštyta uola Nemuno ir Verknės santakoje. Panašių uolų yra ir daugiau, tačiau Aukų akmuo išsiskiria iš jų savo istorine praeitimi. Tai daugiau ne gamtos, bet kultūros paveldo objektas, kurį Vykintas Vaitkevičius knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ prilygina Puntukui, Šventaragio slėniui, kitiems gerai žinomiems istoriniams objektams.

Aukų akmuo guli Ignalinos rajone tarp Dūdų ir Grybėnų kaimų, apie pusantro šimto metrų šiauriau Antakmenės kapinaičių. Atvykti galima automobiliu keliu nuo Vidiškių link Grybėnų, toliau pėsčiomis daug vaikštinėti neteks.  Akmuo kažkada įtrauktas į Ignalinos rajono paveldo objektų sąrašą, šiuo metu jo aplinka aptvarkyta, pastatytos kelios rodyklės, tad akmenį surasti tapo lengviau. Akmuo riogso kalno vadinamo Piestokalniu šlaite. Kažkada aplinkui buvo pievos, ganyklos, dabar viskas užžėlę savaiminiais jaunuolynais tačiau nuo Antakmenės kapinaičių link akmens veda išvalytas takelis. Piestokalnis gerokai primena iš dviejų kalvų sudarytą piliakalnį. Kai kurie šlaitai labai statūs ir aukšti. Jie irgi apaugę neprižiūrimu mišku. Akmuo žinomas nuo senų laikų, yra išlikę jo piešinių, nuotraukų. Senovėje jis atrodė gerokai įspūdingiau. Dabar laiko ir žmonių nuglūdintas jis tapo kažkiek žemesnis, formos suapvalėjo. Po 1971metų kasinėjimų uola vėl kažkiek „priaugo“, nes jos papėdėje buvo iškasta duobė.

Foto giriudvasia.lt

Foto giriudvasia.lt

Senoji šventvietė

Seniausi žinomi duomenys apie Aukų akmenį siekia 1842 metus. Šiek tiek vėliau – 1875 metais akmuo įtrauktas į Lenkijos istorinių vaizdų albumą, kaip pagonių šventvietė, kurioje buvo deginamos aukos dievams. Gyvi pasakojimai, kad prie akmens baltai apsirengęs senis kūrendavęs ugnį. Įvedus krikščionybę senis nusiskandinęs, į aukurą tuoj trenkęs perkūnas. Po to dieną naktį nuo akmens aidėdavęs klyksmas ir nutilęs jis tik Napoleono kariams šovus į akmenį. Tačiau ir žymiai vėliau prie akmens dar vaidendavosi. Siekdami vaiduoklių išvengti žmonės prie akmens žegnodavosi, dėjo aukas.

Praeito amžiaus pradžioje akmuo buvo plačiai žinomas ir vietinės inteligentijos bei maldininkų dažnai lankomas, prie jo dar tebedėtos aukos. Nors akmuo akivaizdžiai susijęs su pagonybe, tačiau vietos šviesuoliams jis buvo tiek svarbus, kad net katalikų kunigas J. Žiogas spaudoje sielojosi, jog „barbarai valstiečiai akmenį sudraskė paraku“.  Kiek to „sudraskymo“ buvo – neaišku, tačiau 1971m. archeologinių kasinėjimų metu šalia akmens rasta beveik dviejų metrų ilgio akmens skeveldra.  Kasinėjant rasta ir gyvulių kaulų, anglių sluoksnis, tad legendos apie čia kūrentą ugnį, degintas aukas turi realų pagrindą. Rastos anglies amžius siekia tik apie 200 metų, tad panašu, kad pagoniška ugnis čia kūrenosi dar aštuoniolikto amžiaus pabaigoje – praėjus keturiems šimtmečiams po oficialaus Lietuvos krikšto.

Aukos seniesiems dievams tebebuvo aukojamos dar apie 1930 – tuosius metus. Keista, bet maldininkai vykdami į Paringio bažnyčią į atlaidus, užsukdavo ir prie Aukų akmens pamaloninti ir pagoniškų dievų, jiems palikdavo mėsos, pieno, sūrių, kiaušinių, daržovių, javų, linų, vilnų, drobės, pinigų. Aukų dievai, žinoma, nepasiimdavo, jas vėliau surinkdavo sklypo savininkas arba piemenys.  1995 metais jau girdėtas pasakojimas, kad prie šio akmens pasirodė Marija. Tačiau šis pasakojimas plačiau nepaplito, matyt, nelabai kas tuo patikėjo. Net ir dabar ant akmens tebestovi keletas šiuolaikiškų žvakučių. Mums jau sunku suprasti, kas ir kokiems dievams jas uždega, tačiau akivaizdu, kad kažkas Aukų akmenį dar lanko, tiki jo galiomis.

Straipsnis buvo skelbtas žurnale „Miškai“

© 2018, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.