Baltų žinyčios vartai

Svajūnas SABALIAUSKAS*

Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologas Ernestas Vasiliauskas su studentais, atliekančiais praktiką, kasinėjo Žagarės Žvelgaičio piliakalnį. Nors buvo kasinėjama tik itin nedidelė teritorija, rasta nemažai istoriškai vertingų radinių. Taip pat galima teigti, jog legendomis apipintas piliakalnis netenka kai kurių savo mitų. Vienas jų, jog ant šio piliakalnio stovėjo lietuvių kunigaikščio pilis. Radiniai byloja, jog ant šio piliakalnio stovėjo ne lietuvių, o vokiečių pilis.

– Kodėl buvo pasirinkta kasinėti šioje vietoje? Kokie buvo paruošiamieji darbai?

– Vieta pasirinkta atsitiktinai. Norėjosi, kad studentai susipažintų su tikrąja archeologija. Pirmą kartą piliakalnis kastas 1956 metais. Kasinėjo tuometis Šiaulių „Aušros“ muziejaus vadovas, pagal kilmę žagarietis, Julius Naudužas, bet neparašė ataskaitos. 1999 metais buvo kastas trijų kvadratinių metrų bandomasis šurfas. Kadangi ataskaitos nebuvo, šis piliakalnis „kabėjo“ ore. „Lietuvos piliakalnių atlaso“ pirmajame tome, išleistame 2005 metais, netgi abejojama šio piliakalnio piliakalniškumu. Rašoma, kad tai galėjo būti tik įtvirtinta gyvenvietė, todėl buvo nuspręsta vieną kartą išsiaiškinti, ar tai tikrai yra piliakalnis ir atrasti Juliaus Naudužo perkasą.
Vytautas Vaitkus, buvęs Joniškio rajono „Tarybinio balso“ fotokorespondentas, tą vietą maždaug nurodė. Perkasus dalį šiauriniame krašte tikriausiai aptikome J. Naudužo perkasą.

– Kodėl buvo abejojama dėl piliakalnio?

– Jis neturi baltiškam piliakalniui būdingų bruožų, kaip, tarkim, Raktuvės ar Bubių piliakalnis. Atrodo, kaip per daug lengvai „paimamas“ objektas. Manyta, kad tai – įtvirtinta dvarvietė, o dabartinis kalno vaizdas suformuotas tik XVI–XVII amžiuje.

Archeologinių kasinėjimų metu surasti XIII amžiaus arbaleto strėlių antgaliai.J.RUŠKYTĖS nuotr.

– Išsiaiškinote? Tai piliakalnis, ar įtvirtinta dvarvietė?

– Kad tai piliakalnis – patvirtinta, nes čia aptikta XIII amžiaus antrosios pusės radinių. O vėliau čia buvo senosios Žagarės dvarvietė. Radome penkis arbaletus, ledo pasagėles. Arbaletai – kryžiuočių, arba Livonijos ordino palikimas. Ledo pasagėles jie įkaldavo žirgui į kanopas, kad žiemą per upes būtų lengviau keliauti. Tokių ledo pasagėlių labai daug randama Livonijos pilyse.
Vieną tokią pasagėlę 2007 metais suradome Kalnelio piliakalnyje, arba Sidabrės pilies vietoje.
Žvelgaičio piliakalnyje dar suradome kalavijo buoželę. Suradome ir buities fragmentų, tai – peiliukai ir moteriški papuošalai: segės, ornamentuotas kryželis, žvangučiai nuo kaklo vėrinio. Tai – tipiškas XIII amžiaus pabaigos moteriškų papuošalų komplektas.
Mes tyrinėjome tik labai nedidelį plotą – 50 kvadratinių metrų, negalima sakyti, kad radome įtvirtinimus. Atidengta metro pločio akmenų eilė bylotų, jog tai – gynybinės vidinės sienos dalis. Tai patvirtinti reikėtų daugiau perkasų. Šie akmenys turėtų būti XIII amžiaus, nes XVII amžiuje tokių konstrukcijų nebenaudojo.
Kad buvo piliakalnis, yra ir išorinių bruožų: statūs 45 laipsnių šlaitai, gynybiniai griovia, kurių vienas labai gerai matomas nuo miestelio pusės. Apie piliakalnį liudija ir pylimo likučiai, nors jie netipiški baltiškiems pylimams, yra labai žemi, vos vienas metras.

– Kokių naujų faktų sužinojote apie senąją dvarvietę?

– Radome krosnį, bet tikriausiai ją tyrinėjo J. Naudužas, nes nurinkti kokliai, jų priversta vienoje vietoje. Radome grindis, taip pat XVI amžiaus žiedą, spynelę, peiliuką, langų vyrius, akmens masės bokalo liekanas, stiklinių indų, kaltines vinis, langų stiklų. Dalis jų – vitražiniai, XVII–XVIII amžiaus monetų.

– Legenda byloja, kad ant šio piliakalnio Lietuvos kunigaikštis Žvelgaitis buvo pasistatęs pilį. Tai tiesa, ar tik graži legenda?

– Žmonės lankė kasinėjimo vietą. Vieni sakė, kad pilis buvo ten, kur dabar auga ąžuolas. Lietuvių kunigaikštis Žvelgaitis minimas Henriko Latvio kronikoje 1205 ir 1208 metais. Kontekstas toks: su žiemgalių kunigaikščiu Viestartu, kurio rezidencija Tervetėje, Žvelgaitį siejo nedraugiški santykiai. Viestartas kreipėsi į kalavijuočių ordiną, kad jis padėtų kovoti su Žvelgaičiu. Apie 1208 metus Žvelgaičio kariuomenė buvo sumušta. Jiems nukirto galvas ir parsivežė į Žiemgalą. Rašoma, kad lietuviai tas galvas išsipirkinėjo, o penkiasdešimt moterų, kaip rašoma kronikose, sužinojusios, kad jų vyrai neteko galvų, nusižudė. Kur tai įvyko, nėra žinoma, nes Henriko Latvio kronikoje minimos dvi vietos – Tervetė ir Mežotne. Iš Šiaurės Lietuvos nei Upytė, nei Šiauliai neminimi. Tad Žvelgaitis vėl „pakimba“ ore.
XIX amžiaus antrojoje pusėje prasidėjo romantinės krypties istoriniai tyrimai, kurie buvo gana žemo lygio. Vienas to meto šviesuolių Simonas Daukantas parašė, kad Žvelgaitis buvo Mintaujos ir Žiemgalos valdovas. Šią mintį XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje išplėtojo kraštotyrininkas Petras Mažylis. Jis rašė, kad Žvelgaitis buvo Žiemgalos, Žagarės ir Mintaujos vadovas.
Žeimelio kraštotyrininkas Juozas Šliavas tai „įtvirtina“ 1967-69 leidinyje „Kraštotyra“ ir rajoniniame leidinyje. Taip Žvelgaičio pilis žmonių sąmonėje „pasistatė“ Žagarėje.

– Jei ne Žvelgaičio, tai kieno pilis stovėjo ant piliakalnio?

– Reikia pasižiūrėti į Žagarės istoriją. Raktuvė, be žodžio Žagarė, minima eiliuotoje kronikoje 1272 ir 1289 metais. Paminėjimas susijęs su kovomis. 1272 metais Raktuvė užkariaujama ir tais metais žiemgaliai apsikrikštija. 1289 metais, matydami, jog nebegali apsiginti, savo pilį sudegina ir pasitraukia į Lietuvą.
Žagarė paminėta ne su karyba susijusiuose dokumentuose. 1254 metų Žiemgalos dalybos dokumente, Žiemgala dalijama į tris lygias dalis. Viena atitenka ordinui, antra – Rygos arkivyskupui ir Rygos kapitulai. Žagarė atitenka Rygos arkivyskupui kartu su Sirene.
1271 metų rugpjūčio 27 dienos sutartyje tarp Ordino magistro Valterio iš Nordekos ir Rygos arkivyskupo rašoma: jei Ordinas pastatys pilį Žagarėje arba Sirenej, jam atiteks ta žemė.
Tikriausiai pilis ir buvo pastatyta Žagarėje, tai bylotų radiniai, rasti piliakalnyje. Galima spėti, kad pilis buvo naudota ir antrąjį kartą užkariaujant Žiemgalą 1272 metais. Ir ji galėjo egzistuoti iki didžiojo Žiemgalių sukilimo 1279 metais.
Taip patvirtina ne tik radiniai, kurie yra ne baltiškos kilmės, bet ir piliakalnio forma: keturkampis, tiksliau, trapecija, su grioviais ir terasomis. Baltai mėgsta ovalo formą, o pylimas – gale, su grioviu.
Vokiečių medinės pilys buvo statomos kaip laikini pastatai. Čia taip pat turėjo stovėti medinė pilis. Ordino politika buvo tokia – norint įsisavinti naujas žemes, reikėjo pristatyti pilių.
Kada pilis sunyko, sunku pasakyti. Pernai tyrinėjome pylimo papėdės gyvenvietę. Radiokarbono būdu nustatėme, kad židinys su girnapuse ir puodu – 1410-1455 metų. Tai mus vėl perkelia į laikus po Žalgirio mūšio, kai 1426 metais vyko sienų koregavimas tarp Livonijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Nuo Joniškio iki Akmenės 40 kilometrų tikslinta siena, ir Žagarė atiteko Livonijos ordinui.
Tik XV amžiaus pabaigoje, XVI amžiaus pradžioje siena „pastumta“ į Šiaurę.