Baltų žinyčios vartai

0

Trispalvė, pergyvenusi tremtis ir kančias

viršaitis vasario 16, 2019 Istorija, Kova už tautą

Dalia BYČIENĖ//

Du Šakių gimnazistai prieš 67-erius metus, Vasario 16-ąją, virš aukščiausio mieste pastato, vandentiekio bokšto, iškėlė Trispalvę. Laisvės blyksnis virš miesto 17-ai klasės draugų kainavo tremtis ir bausmes.

Šakių „Žiburio“ gimnazijos mokinių delegacija kiekvienais metais Vasario 16-ąją lanko senąjį vandentiekio bokštą, virš kurio gimnazistai buvo iškėlę Trispalvę. „Žiburio“ gimnazijos istorijos muziejaus nuotr.

Tą pačią dieną saugumiečiai iššniukštinėjo, kad plano rengėjų ir dalyvių buvo gerokai daugiau nei du. Kagėbistai susekė, kad net septyni šios klasės vaikinai bei keturios merginos priklausė pogrindinei moksleivių organizacijai „Laisvės sakalai“. Grupė rengė ir platino atsišaukimus, palaikė ryšį su partizanais, kūrė kitus pasipriešinimo planus, bet jų nebespėjo įgyvendinti. Šie moksleiviai buvo pripažinti politiniais nusikaltėliais ir nuteisti 25 metams tremties. Aštuoni jų ištremti už Šiaurės poliarinio rato, trys – į Karlago lagerius Kazachstane. Paskui „tėvynės išdavikus“, kartu su tėvais, į Sibirą išvežtos trys tos pačios klasės gimnazistės. Dar trys, išdrįsusios nunešti maisto į saugumo rūsius uždarytiems draugams, pašalintos iš gimnazijos be teisės mokytis toliau.

„Įkalinta jaunystė“

Šakių gimnazijos mokinių ir mokytojų pasakojimus apie pokario metu nueitą kančių kelią dėl Lietuvos laisvės, apie tardymus, apie juos pačius į knygą „Įkalinta jaunystė“ sudėjo tuometis jų klasės auklėtojas Jonas Augustaitis. Pasak bendraklasių, prie vėliavos iškėlimo prisidėjo daugiau vaikinų, bet vėliavnešys buvo Vytautas Tirlikas. Vėliavos kėlimo į bokštą planą jis brandino nuo 1951-ųjų rudens. „Gailiuosi tik vieno, kad per mažai nuveikiau Tėvynės labui“, – 1952 m. gegužės 22 d. Kauno KGB rūmų salėje įvykusiame teismo posėdyje pasakęs jis. Tuomet tai buvo drąsūs žodžiai, galėję kainuoti daug skaudžiau, nei 25-erių nuosprendis. Kai buvo renkami prisiminimai knygai, Vytauto jau nebebuvo. Mirė 1974 m., pirmas iš pasiryžėlių gimnazistų vienuoliktuko. „Iš mūsų laidos likome tik dviese – Žemaitijoje gyvenantis Kazimieras Valaitis ir aš“, – sako Kudirkos Naumiestyje gyvenanti buvusi medikė Danutė Baukytė. Viską ji prisimena, tarsi būtų vakar.

Su Trispalve užaugę

Vėliavą kėlė Pranas Būčys ir Antanas Karalius, o Vytautas Tirlikas apačioje padėtį kontroliavo. Pasigamino raktą, išbandė, o kai atėjo laikas juo pasinaudoti, spyną rado jau pakeistą. Po tokio ilgo pasiruošimo, skaičiavimų, kada gatve praeina milicininkas, kada vėl pasirodo, jie nebėgo namo. Atsuktuvu, replėmis atidarė pirmo aukšto langą ir užkopė į viršų. Išbėgdami prikabinėjo plakatų, esą užminuota. Minų baimė, matyt, nemenkai išgąsdino saugumiečius. Trispalvė bokšte kabėjo ir žvilgsnius kaustė iki apypiečio.

„Jie mums, mergaitėms, staigmeną norėjo pateikti, nieko mums apie vėliavos kėlimą nepasakė. Einame su drauge į mokyklą, miestas toks neramus, žiūrime – bokšte Trispalvė plevėsuoja. Tik jie ir patys artimiausi jų draugai žinojo, kad vėliavą kels. Organizacija ta pati, darbai tie patys buvo, tik apie vėliavos kėlimą jie mums nepapasakojo“, – prisiminė Danutė. Pasak jos, gražiausi iš tos knygutės P.Būčio prisiminimai. Jis gyvai pasakojo, regis, veiksmas vyksta dabar. Atrodo, viskas gerai, sklandu, sekasi, o rytą ima ir išsiveda saugumas…

Buvę tame gimnazistų apsisprendime ir dalis romantikos. Antraip ar vos iš paauglystės iškopę jaunuoliai taip ramiai būtų priėmę nuosprendį.
„Jeigu apgailestavome, tai ne dėl savęs, o dėl to, kad tėvams, namiškiams pakenkėme, kad jie daugiausia nukentėjo. Ne dėl juokų ėjome ir ne dėl juokų tą darėme. Lietuvybės jausmas mus vedė. Himnas, vėliava buvo kaip mūsų maršas. Mes prie Trispalvės augę“, – prisimena Danutė.

Lietuvos istorijos egzaminas

D.Baukytė mena, kad iš vienuolikos 25 metus kalėti nuteistų gimnazistų didesnė pusė buvo iš Gelgaudiškio progimnazijos, kur tuo metu mokyklai vadovavo ir istoriją dėstė Balys Eišvydis. „Jis mums įpūtė tą dvasią. Labai nuodugniai dėstė Lietuvos istoriją, nepaprastai daug reikalaudavo, o mes jam praktiškai parodėme, kad pamoką išmokome. Su B.Eišvydžiu susitikome Šakių gimnazijoje, kuriai vadovauti jis buvo atkeltas. Kaip šiandien prisimenu, mus, tris mergaites, areštavo, atvedė į mokytojų kambarį, į skirtingas kertes susodino. Sėdime ir žiūrime, kaip mūsų direktorius vietoje nenusėdi, išgyvena. Nebeatsiklausdamas vieną cigaretę užgesina, kitos griebiasi. Teko girdėti vėliau, kad po to nuo pareigų buvo nustumtas, mokytoju nebegalėjo dirbti, o netekęs pašaukimo alkoholiui pasidavė. Palaužė žmogų tie tardymai. Šitai negali pasimiršti“, – sako tremties kryžius dėl idėjos praėjusi šakietė.

Gimnazistų drąsą pakartojo studentai

Drąsus Šakių gimnazistų poelgis nepraėjo be pėdsakų.1986 metais, dar gana gūdžiu sovietmečiu, po nakties Trispalvė suplevėsavo virš „Žiburio“ gimnazijos, antisovietiniais šūkiais buvo nurašinėtos teismo pastato, universalinės parduotuvės, stoties sienos. Prisiminę 1952-uosius, saugumiečiai kaltųjų paieškas pradėjo nuo vyresniųjų klasių moksleivių. Ir nieko nepešė. Vėliau, padvelkus laisvės vėjams, išaiškėjo, kad tam ryžosi šakiečiai studentai.

– Kaip mūsų laikų jaunimas vertina tai, ką „Žiburio“ gimnazijos abiturientai atliko 1952-aisiais metais? – klausėme buvusio Šakių „Žiburio“ gimnazijos auklėtinio, dabar studento, praėjusių metų „Misija Sibiras“ dalyvio Juro PRATUSEVIČIAUS.

– Mums, jauniems, labai sunku vertinti, nes mes to nepatyrėme. Bet tai būtina žinoti kiekvienam, ne tik šakiečiui. Kiekvienam lietuviui savo istoriją, savo didvyrius reikia žinoti. Mūsų istorijos mokytoja, kiti mokytojai kiekvienais metais mums tą primindavo, visi eidavome prie vandentiekio bokšto Vasario 16-ąją. Mes nematėme okupacijos, esame laisva karta, nepatyrusi draudimų daryti tai, kas tau į širdį įskiepyta. Svarbiausia, kad mes žinome, jog tai buvo.

– Ar dabartinis jaunimas ryžtųsi kam nors panašiam?

– Man sunku pasakyti, ar šių dienų jaunuoliai ryžtųsi. Tik galiu pasakyti, kad mūsų jaunimas yra pilietiškas. Apie visus nenoriu kalbėti, bet tokių mano draugų yra labai daug. Daugelis yra tarnavę kariuomenėje, tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Žinoma, visais laikais visokių jaunuolių buvo ir bus.

– Praėjusią vasarą su „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyviais praėjote tremtinių, politinių kalinių keliais Kazachstane. Su kokias jausmais grįžote iš šios kelionės? Gal pavyko užtikti kraštiečių pėdsakų?

– Lankėmės Kazachstane, Kengyro lageriuose, kur 1952 m. buvo nutremta viena pogrindinės moksleivių organizacijos grupės narių Elena Grybinaitė. Jos istorija užrašyta knygoje „Gulagų partizanai“. Kai pasidomi, perskaitai prisiminimus, dėl ko jie, būdami tokie jauni, tiek iškentėjo, jausmas nedviprasmiškas. Tik dėl vėliavos iškėlimo tiek metų kalėjo, kentėjo tokius sunkumus. Mums tikrai reikia permąstyti ir įvertinti jų polegį.

– Kaip jums tie lageriai atrodo mūsų laikais?

– Tos vietos, kur buvo lageriai, labai sunykusios. Panašu, kad vietiniai nelabai nori prisiminti tos istorijos. Labai gaila, kad nyksta jas primenantys ženklai, masiniai kapai. Ir kartu labai džiugu, kad mes, jaunimas, ten važiuojame, stengiamės pastatyti memorialus, kad nors kiek tos istorijos liktų. O svarbiausias mūsų projekto žingsnis – statyti gyvus paminklus, pasakoti tą istoriją mūsų žmonėms. Todėl mes ir lankomės bendruomenėse, mokyklose, kad ta istorija liktų visų atmintyse. Mes esame paskutinė karta, kuri dar gali susitikti gyvų skaudžios mūsų Tautos istorijos liudininkų ir iš jų mokytis.

– Su kokiomis mintimis ir viltimis jūs, jūsų draugai žengia į antrąjį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį?

– Aš esu optimistas ir manau, kad mes, lietuviai, išliksime ir viskas eis tik į gera. Tik turi ateiti tas laikas, kai ši karta dar šiek tiek subręs, kai daugiau jaunų žmonių ateis į politiką. Ir jie bus ne nuo okupacijos laikų likę. Turiu pažįstamų, kurie sako, kad jie emigruos, išvažiuos. Bet aš užsienyje sau laimės nematau.

Prieš mėnesį mes, „Misija Sibiras“ dalyviai, Anglijoje lankėme lietuvių bendruomenes, pasakojome jiems, ką patyrėme Kazachstane. Parvežiau gerą žinią – beveik visi ten sutikti emigrantai nori grįžti, statosi Lietuvoje namus ir tik laukia momento, kada pas mus ekonomika nusistovės. Ir jie tikrai grįš. Nebūtinai ateinančiais metais, nebūtinai po penkerių metų, bet grįš, nes jie nori grįžti. Dėl to ne viena šeima savo vaikams draudžia angliškai tarpusavy kalbėti. Viskas priklauso nuo tėvų. Jeigu tėvai nenorės grįžti, tai ir vaikas nenorės. Bet tokių šeimų tikrai mažai sutikau.

Šaltinis: respublika.lt

© 2019, viršaitis. All rights reserved.