Baltų žinyčios vartai

0

Pasirinkau Lietuvą

viršaitis gegužės 9, 2019 Lietuviai užsienyje

exemigrantai.lt

Ar tu žinai tą jausmą, kai nuo mažens Tau sakoma, kad tik baigus mokslą ir įgijus diplomą Tu tapsi žmogumi turinčiu svorį rinkoje, naudingu, reikalingu, kompetentingu? Nesiginčiju ne mokslai daro žmogų protingu, bet be mokslų, sutik. Tu daug kuo negalėtumei tapti. Eina metai, keičiasi aplinka keitiesi Tu ir štai diplomų įteikimas. Ta diena kai lengviau atsipūti, kai žiūrint į aplinkinių juoką, gėles, mantijas Tu supranti viskas. Dabar tai jau tikrai viskas. Metai, tris ar penki – baigta.
Randi pirmą darbą, supranti, kad tau jis netinka. Išeini, po savaitės grįžti, nes buvo įvertintos Tavo stipriosios savybės kitose darbų kryptyse. Gera, labai gera, kai mato ne tai ką nori matyti darbdavys, bet mato ką sugebi geriausiai. Dirbi toliau, ir Tau būnant vos vos 22 metų pasiūlo darbą, tokį apie kokį negalėčiau net svajoti, tikrai nehiperbolizuoju. Žinai, mane pakerėdavo tokios detalės: rytas, kažkur valytoja paskutinį kartą valo grindis, administratorė taisosi šukuoseną, viršuje kaukši dailų kolegių bateliai, ir tas šleifas… tas malonus brangių kvepalų šleifas, ir kažkur aš. Geros buvo pareigos, daug iššūkių, naujovių, galimybių ir štai sprendimas – emigracija į Angliją.

Anglija, kokia asociacija Tau kelia ši šalis? Pinigų lietus, laisvė, atsipūtimas, pažinimas kito pasaulio, kitataučiai, galimybės – taip atrodė man. Neradau aš to pinigų lietaus, neradau aš ten laisvės, nei visų kitų dalykų. Radau visai kas kitą: begalinę konkurenciją į visas darbo vietas absoliučiai, arogantišką požiūrį į tave ir tavo diplomą, nedidukes algas, kadangi yra siūlančių dirbti už mažesnį atlyginimą, baimė dėl visokių galimų išpuolių prieš Tave, mišrių tautų suirutę, nusiteikimą prieš emigrantus, neteisybę, išnaudojimą tiek fizinį tiek moralinį.

Ilgėjausi namų, ilgėjausi savęs tos, neišvykusios ten, galvojau kam tiek metų aš mokiausi, jei mano diplomo niekam nereikia. Sutrikau. Daug kas gali sakyti, kad man buvo kitaip. Visos patirtys yra skirtingos, visi išgyvenimai yra skirtingi ir jie turi teisę būti. Radau darbą Anglijoje, kurį mokėjau gerai atlikti. Darbas buvo biure ir man visai neblogai sekėsi. Bet dėl vidinės struktūros ir neturėjimo kur kilti aš buvau vienoje ir toje pačioje pozicijoje 5 metus. Visą tą laiką aš vis domėjausi kaip Lietuvoje, koks lygis gyvenimo, kaip jiems sekasi, kiek uždirba. Visi vis burbėjo nieko gero, viskas negerai.

Mano vidinė energija visada man leisdavo pasijusti, kad aš galiu daugiau, bet baimė paimdavo viršų. Laikas ėjo ir štai situacija, jos rezultatas – grįžimas namo. Oj ne, negalvok, kalbėjo ne tik už nugaros, kalbėjo tiesiai į veidą. Ką tu sau galvoji? Ar tu žinai, kad ten vos ne badmetis? Ar dirbsi už savo savaitės algą, kurią gauni Anglijoje Lietuvoje? Negeras sprendimas, ne dabar.

Išsigandau, aprimti reikėjo kelių savaičių, mintim susigulėti dar daugiau laiko. Ir štai aš jau namie. Pasivaikščiojimas Vingio parke, susitikimas su klasės draugai, atgaiva psichologinė. Ir ką Jūs galvojate? Per 3 dienas aš gavau tai, dėl ko aš jaudinausi ir sukau galvą kelis mėnesius.
Padariau CV, išsiunčiau 7 įmonėms. Sekančią diena 3 skambučiai, trečią dieną 2 susitikimai, ketvirtą dieną sprendimas, kad aš tinku. Žinai, kas labiausiai džiugina? Kad pozicija ta, į kurią aš tikrai norėjau, darbas toks apie kokį racionaliai aš bijojau net pagalvoti, tiek sumenkinus mano savigarba buvo ta Anglija, o svarbiausia Tau juk įdomu uždarbis, kiek mažesnis bet labai nedaug nei Anglijoje. Ir tie mokymosi metai nepraslydo nepastebėti, buvo įvertinta tai ką baigiau, nes darbas siūlo tas kompetencijas, kurias įgyjau.

© 2019, viršaitis. All rights reserved.