Baltų žinyčios vartai

0

Rasistinis lietuvių folkloras – etnomimikrijos reiškinio pasekmės

viršaitis gegužės 13, 2019 tautos silpnėjimas, TAUTOSAKA

L.Balsio etnopsichologo viešas atsakymas V. Rykštaitei\\

Apie rasistinį folklorą prakalbusi V. Rykštaitė lrt.lt straipsnyje „Tegul gėdingos mūsų folkloro dainelės ir prietarai lieka etnologų konspektuose“ iškelia naują emigravusių ir sugrįžtančių lietuvių problemą, priimti savo tautos paveldą kaip istorinio kitų ir savų atpažinimo ženklą. Emigravusio žmogaus pirmoji problema yra išgyvenimas naujose sąlygose. Taip pat prisitaikymas tarp kitokių, tokiu būdu sumažinant psichologinę įtampą, kad esi ir pats kitoks. Tai savotiška mimikrijos forma, „kai organizmas savo spalva ir forma yra panašus į kitos rūšies organizmą arba negyvą daiktą, dėl ko jo gebėjimas išgyventi būna didesnis. Tai specialus prisitaikymo būdas, kai augalas arba gyvūnas (mėgdžiotojas) supanašėja su kitu augalu, gyvūnu ar kitokiu objektu (modeliu). “ O dabar į sąvoką įtraukiamas ir žmogus, pavadintas „emigrantu“.

Išvažiavę iš savo šalies svetur, kur gyvena pagal odos spalvą, religiją, klimatines sąlygas ir kitus faktorius, žmonės patiria išgyvenimo metamą iššūkį. Jiems reikia išmokti prisitaikyti jiems neįprastose gyvenimo sąlygose, socialinėje ir kalbinėje aplinkoje, dominuojančios religijos moralinių normų įskiepytų elgesio būdų aplinkoje.

Gaila, kad Lietuvos švietimas visiškai neskiria dėmesio etnopsichologinei temai, mokykloje ar aukštosiose nėra nei vienos pamokos ar paskaitos kaip pasiruošti tokiems iššūkiams, kaip prisitaikyti neprarandant savitumo ir savo tautos etnologinių išskirtinumų juos ginant, o ne juos peikiant kaip blogus. Tokių pavyzdžių yra jau ne vienas ir jų tik daugės.

Tauta išgyvena ne tik tautinę savasties krizę, bet ir ekonominę bei politinę. Didelis tautos susiskaldymas rodo, kad švietimas neparuošė šių žmonių tokiam tarpusavio bendravimui ir vieningam susitelkimui, kuris suburtu visus, bet priešingai, skatinama tarpusavio konkurencija, anglizacija ir vakarų pasaulio vertybių aukštinimas (omenyje turint ekonomines vertybes).

Buvę emigrantai susiduria su kitokios rasės ar tautybės požiūriu, kalba, tradicijomis. Kažkada lietuviai bandė išgyventi tų kitokių veržimuisi į Lietuvą, guldant savo galvas ir liejant kraują, vardan išliktų jų vaikai. Deja, šie vaikai linkę labiau niekinti savo tautos kultūrą ir papročius, nei suvokti naujos epochos iššūkius ir ,neprarandant savitumo, gebėti tarpti bendroje ES aplinkoje, nešant tautinių vertybių sąmoningą supratimą.

Anksčiau lietuviai svetimus įvardindavo pagal įvairius ženklus ar išorinius požymius. Jei kas grįždavo iš karo pietinėse šalyse, papasakodavo apie keistus žmones juoda odos spalva. Baltaodžius tai ypač gąsdino, o prie to dar prisidėjo ir dominuojanti religija, juodo velnio įvaizdžiu. Tas pats vyko tose šalyse, kur dominavo juodaodžiai, ten dievas juodas, o velnias baltas. Ar tai takoskyra tarp etninių tautų? Manau ne, tai požymiai, atskiriantys savus nuo svetimų.

Baltai kartu kariavę su ispanais, germanais ir kitais susidūrė su kitais tamsesnio gymio žmonėmis. Perėmė ir jų pavadinimą „negras“, kaip teigia pati autorė „Nigger kilęs iš lotyniško negro, reiškiančio juoda, bet XVIII a. perimtas iš ispanų“. Mes kalboje turime ne tik „negrus“, bet ir užgavėnėse minimus „vengrus“, žydus“, „čigonus“, „vokiečius“ ir kitus personažus. Dabar bandoma įpiršti rasizmo ideologiją ir, pasak V. Rykštaitės „Daugumą pažįstamų lietuvių rasistų apibūdinčiau kaip folklorinius rasistus – tai dažniausiai senesnės kartos žmonės, vengiantys kitos odos spalvos žmonių ar į juos spoksantys iš gryno nežinojimo, smalsumo, prietaringumo, o antisemitinius ir afrofobinius juokelius perėmę iš bendro neišmanėlių katilo. „

„Štai tau boba ir devintinės“, pasakytų folkloristai, dabar visi likę vyresnės kartos žmonės, iki šiol kovojantys dėl lietuviškumo, tapo prietaringais ir neišmanėliais seniais. O štai ji atstovauja ta naują lietuvių kartą, kuri išgyvenimo tarp kitų ir kitokiose sąlygose pamiršo prisiminti kas jų šaknys ir giminės medis. Gaila tokios šeimos, kuri nesugebėjo išmokyti savo vaikų atpažinti savo giminės šaknis, kurios eina gilyn ir istoriškai mus nukelia prie to pačio Ąžuolo kelmo, kurio gilės esame visi.

Tai rimtas pavojaus ženklas etniniam tapatumui. Valstybės naujas prezidentas turi pamatyti, kas bus toliau, kai pradės grįžti mimikrijos būsenose pabuvoję tautiečiai. Jie atsineša ir tas naujas charakterio savybes, kurios įgytos mimikrizacijos sąlygomis. Šie jauni žmonės tapatina folklorą su rasizmu tik dėl to, kad jų naujų draugų ratas išsiplėtė ir yra įvairios odos spalvos. Blogai yra ir lietuvių kalba, kurioje yra tiek daug „etnologinio rasizmo“. Nes, kaip teigia autorė „nepaisant folklorinio rasizmo, prie mano giminės stalo yra laukiami visų odos spalvų bičiuliai, kurie būtų šilčiausiai sutikti ir apkabinti, man slapta besidžiaugiant, kad jie visgi nesupranta lietuviškai.“ Žmogaus emigranto sąmonė susieja Lietuvoje gyvenančių žmonių dar likusią archaine ženklų ir simbolių kalbos raišką su priešiškumu jos naujiems spalvotiems draugams ir net savi tampa prietaringais seniais ir etnologiniais rasistais.

Lietuvių tautos pasakos jau senai susilaukia iš jaunų mamyčių priekaištų ir pasipiktinimų, kad jos labai baisios ir žiaurios, kad jas reikia uždrausti ir vaikams negalima jų skaityti. Bet mamytės net nebando pasigilinti, ką tauta per tūkstančius metų iš lūpų į lūpas perduodavo savo vaikams apie gerus ir blogus svetimus, kaip su jais elgtis ir kaip siekti darnos bei sutarimo, kaip nepasiduoti saldžialiežuviams blogio atstovams ir neparsiduoti už grašį. Deja, jau parsidavėm ir net su palūkanom.

Tai ankstesnis savasties ir tautos tradicijų praradimo požymis, kuris jau prieš gerą dešimtmetį įspėjo apie prastą švietimo sistemos negebėjimą iškelti tautos švietime pirmenybes. Kai tauta jau nuo mažens savo vaikus neruošia atpažinti savus ir svetimus, apie jų tarpusavio dermę ir dorą bendradarbiavimą, apie derybas tarp kitokių nei mes, apie požymius kas mes ir kokių būna kitokių, tada mes suaugame ir pasakų raganos tampa nesuprastu personažu, nors raganos buvo vienos iš labiausiai paplitusių mitinių būtybių lietuvių sakmėse ir jos buvo vaizduojamos kaip velnių pasiuntinės, piktadarės, bet „…jos dažniausiai vaizduojamos kaip senos arba jaunos moterys. Raganos yra mirtingos. Gyvena tarp žmonių.“ Tai moters, paliktos vienatvei ir išgyvenimui atspindžiai, sunkių tautai išgyvenimo metu pagelbėjusios, kartais ir pakenkdavusios savo liaudies medicinos žiniomis.

Dabar gi mes tapome kitų „raganų“ įkaitais, tai besišypsančių reklamose farmacinių kampanijų besočiais pelnais, kurių produktas dažniausiai yra placebas.

O pamokymai apie svetimų klastas ir žiaurią išgyvenimo tikrovę virsta netinkama etnokultūra. Ankstesnės istorinės tautos mokymo perdava apie kitokius nei mes yra nesusiejama su šiuolaikiškomis sąlygomis ir naujais tautai išgyvenimo iššūkiais. Prioritetai tik ekonominiai, gyvenimo filosofija tampa rakštimi, nes jos kertinis akmuo yra savitumas. Ekonominis naudingumas tampa pirmenybe prieš suvokimą kas esi.

Kažkada teko dirbti romų centre, kur romams buvo organizuojami kitataučių (tai yra mūsų lietuvių, rusų ir kitų) jų tapatybės išsaugojimo renginiai ir lietuvių valstybės skiriamos lėšos ne tik nemokamoms malkoms visoms taboro nelegalioms troboms kūrenti, bet ir visam centrui išlaikyti, mokyti jų vaikus. Ir štai vienas vyriausių taboro čiabuvių kažkada pasipiktino žodžiu „romas“. Jis pareiškė, kad nuo senų senovės jie yra ne romai, bet čigonai ir nesupranta kas čia juos perkrikštijo ir kam Europai to reikia? Mes žodį „čigonas“ perėmėm iš rusų „цыган“. Tai pagal minėtos jaunos emigrantės logiką lietuvių folkloras turi būti valomas ir panaikinti šie, kitų tautų žmonių etniniai pavadinimai ir jų atpažinimo požymiai tik dėl to, kadangi tai įvardijama nauju terminu „etnologinis rasizmas“. Emigrantės nesuprastas iš kur tas „„Duok nosį – žydą nuvalysiu.“ Prisiminkim Užgavėnėse snargliuotas žydų kaukes, kurių niekas rasistinėmis iki šiol dar neišvadino, net patys žydai. Personažai neatsitiktinai atsiranda su tam tikrais požymiais ir tai liudija atsiradusių žydų Lietuvoje istorija ir kokius juos matė kaimo žmonės. Tas pats ir su čigonais ir čigonėmis, kurie turėtų įsižeisti, kad juos vaizduoja tik kaip arklių vagis ar buriančius kortomis. Neužilgo atsiras naujas personažas Užgavėnių šventėje, tai emigrantas lietuvis, kuris parsidavė už grašį, ar tauta dėl to užpyks?

Štai Lietuvos edukologijos universiteto profesorius dr. Libertas Klimka pastebėjo, kad „įvairių tautybių žmonės folklore įsišaknijo kaip „kiti“, „ne tokie, kaip mes“. Jis mano, jog Stepono Batoro laikais į Lietuvą atkeliavę vengrai Užgavėnių tradicijose įsitvirtino anksčiausiai. Pirmiausia būta vengro-kario, vėliau atsiranda ir vengro-gydytojo personažas.

Vytauto Didžiojo universiteto docentė, etnologė dr. Laima Anglickienė atkreipė dėmesį į tai, jog folkloras žmonių gyvenime atlieka ne vieną funkciją. Jis gali pradžiuginti, nuraminti, pralinksminti, pamokyti, pašiepti ar net paniekinti. Pasak jos, žydai ir romai tautosakoje (ne tik lietuvių) įsitvirtina būtent todėl, kad šios dvi etninės grupės buvo plačiai paplitusios Europoje. Tad folkloras buvo skirtas supažindinti bei pasidyvinti iš kitaip atrodančio ar besielgiančio. Romų gyvenimo būdas lietuviams atrodė keistas, o žydai, nors ir gyveno šalia, ne visada suprasti dėl savo religinių papročių.“

Kyla klausimas, ar jau švietimo sistemoje įgalintos ne tik pasakos apie vienos lyties princus, bet bus ir velniai paversti ružavais pukuotais padarėliais, raganos taps „gėrio įsikūnijimu“ ar naujomis fėjomis, negrai taps neaiškios spalvos pakaitalu, spalva juoda panaikinta iš dažų paletės kaip rasistinė ir kitos naujos „vertybės“, kurias mums atveš ex emigrantai su savo naujomis spalvotomis šeimomis?

Jei tauta pati nepradės aiškinti savo vaikams savo tautinės istorijos, jos ženklų ir simbolių reikšmių, kodėl jie buvo svarbūs anksčiau ir kodėl jie svarbūs dabar, nepadės jokie nauji prezidentai ar vis perrenkami švietimo ministrai. Atėjo laikas sąmoningam susivokimui, o gal, kaip sakė vienas iš pretendentų į prezidentus A. Juozaitis, pradžioje „vėl reikia tautai prabusti“ ir, manau, tik tada imti į savo rankas šalies vairą taip, kad Euro įvairovės platybėse neišnyktume su paliegėlišku prisitaikymu – etnomimikrija.

Panaudoti šaltiniai: wikipedija, manoteises.lt/, lzinios.lt/, Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V. 1977. P. 218 – 256., theintercept.com/

© 2019, viršaitis. All rights reserved.