0

Gamtojautos praktika: jausmų veidrodis ir sąmonės šviesa

gegužės 26, 2019 Baltų mokyklos, Gamtojauta, Sveika gyvensena

Ar kada nors susimąstome, kad mumyse slypi nuostabus vidinis „kompasas“, kuris nuolat bendrauja su gamta, aplinka ir į ją reaguoja? Jei taip, ar žinome, kaip juo naudotis? Šiandien pristatysime vieną iš būdų, kaip tai padaryti, – gamtojautos praktiką. Jos autorius – etnopsichologas, jau daugiau nei 24 metų veikiančios tautinės „Darnos“ mokyklos įkūrėjas ir baltų tikėjimo dvasininkas Liutauras BALSYS Baltasis pasakoja, kaip gamtos pažinimas gali padėti pažinti save ir kelti savo sąmoningumą.

Prieš interviu pašnekovas pasiūlė man prisiliesti prie gamtojautos reiškinio praktiškai. Susitikome prie Belmonto – vietoje, kurioje vyras dažniausiai veda gamtojautos praktikas. Šioje vietoje, pasakoja pašnekovas, gamta tam itin tinka, čia galima prisiliesti kone prie visų stichijų. Upelis čia sraunus, yra krioklių… Gavau užduotį: „Štai, pastovėkite po šiuo vandens šaltinėliu esančioje nedidelėje oloje ir stebėkite, ką jaučiate ir girdite. O paskui atsisėskite prie upelio ir susikoncentruokite į krintančio vandens, atsimušančio į akmenis, purslus.“

Gamtojauta Belmonte. Autoriaus nuotrauka

Gamtojauta Belmonte. Autoriaus nuotrauka

Pirmuoju atveju jaučiau galvos spaudimą ir kartu saugumo jausmą – oloje buvau lyg atskirta nuo pasaulio, saugiai paslėpta „kiaušinyje“, tačiau kartu ir prispausta. O patirtis prie upelio buvo kitokia; upelis – lyg gyvenimas, kuris yra įvairus, triukšmingas, spalvingas, kartais gana chaotiškas… Kai pagaliau pavyko nesiblaškyti ir sutelkti dėmesį į krintančio vandens purslus, staiga viskas aplinkui nuščiuvo, o vidų užplūdo ramybė, ir ji buvo kitokia, nei pasislėpus oloje – joje buvo daug laisvės.

Gamtojauta Belmonte. Autoriaus nuotrauka

Gamtojauta Belmonte. Autoriaus nuotrauka

Jei tik taip pavyktų ir gyvenime, pagalvojau: net ir didžiausiame chaose atrasti atskaitos tašką ir išlaikyti vidinę ramybę bet kokiomis aplinkybėmis… Pašnekovas nusišypsojo: „Matau, šį tą supratote.“ Netrukus įsitaisėme upelio prieglobstyje ir pradėjome interviu.

autoriaus nuotrauka

autoriaus nuotrauka

– Liutaurai, kaip pats atradote gamtojautos praktiką?

– Gamtojauta kilo iš mano bandymų suvokti santykį tarp žmogaus ir Dievo kūrinijos. Iš pradžių domėjausi sąmoningumu ir sveika gyvensena, o tai, žinoma, siejama su kūnu. Visada sakoma, kad, kol turime kūną, svarbu judėti, nes judėjimas – tai sveikata. Taip radosi kūnovara – baltiško prigimtinių galių vystymo praktika (baltiškoji „joga“), apie kurią jau esu anksčiau pasakojęs jūsų žurnalo skaitytojams. Tačiau užmezgus ryšį su savo kūnu savaime ateina antras žingsnis – užmegzti gilesnį jausminį santykį su visa gyvąja kūrinija.

Gamtojautos reiškinys – tai vienas iš būdų giliau patirti savo santykį su gyvosios kūrinijos aplinka (kitaip tariant – gyvatos apraiškomis) ir labiau pažinti save. Klausiate, ar esu šios praktikos autorius, tačiau nežinau, ar šioje visatoje įmanoma kažką naujo sukurti. Juk ir aš pats esu kilęs iš gamtos, ir mano mintys tiesiogiai nulemtos aplinkos poveikio mano emocijoms, kurios ilgainiui virsta pastoviais jausmais… Per asmeninius tyrinėjimus ir paieškas atradau tam tikras praktikas, kurias vėliau pavadinau gamtojauta.

Gamtojauta Belmonte prie krioklio. Auroriaus nuotrauka

Gamtojauta Belmonte prie krioklio. Auroriaus nuotrauka

Gamtojauta – tai būdas patirti savo asmeninį santykį su gamta ir visata, siekiant pažinti save ir patirti darną. Gamta yra gyva ir nuolatos kintanti. Jei patyrinėtumėte, pastebėtumėte, kad gamta veikia joje gyvenantį žmogų. Pavyzdžiui, aiškiai matosi, kad prie sraunaus upelio gyvenantys žmonės yra energingesni, veiklesni, o prie nejudančios kūdros ar ežero gyvenantys žmonės svajingesni ar, kaip sakoma, su polėkiu… Prie jūros gyvenantys žmonės – nuoširdesni. Taigi gyvenamosios vietos vienaip ar kitaip paveikė žmogaus gyvenimo būdą ir jo charakterį bei lemia tautos charakterio bruožus.

Mes įpratę vartoti iš Rytų kilusius terminus, pavyzdžiui, čakros, energiniai kanalai, čenelingas, tačiau svetimžodžiai ne tik ardo mus kaip tautą, bet dar ir įvelia į to žodžio pinkles, mat mes iki galo jo nesuprantame. Niekas mums vaikystėje nepasakojo, kas yra čakra, todėl tardami šį žodį mes turime savo įsivaizdavimą. Mūsų „Darnos“ mokykloje vartojami lietuviški žodžių atitikmenys, pavyzdžiui, čakra – tai verdenė, energija – varos ir t. t. Pats nemažai metų atidavęs dvasinėms paieškoms ir įvairių technikų praktikavimui supratau, kaip svarbu atrasti terminą, tiksliai nusakantį praktiką. Taip atsirado pavadinimas „gamtojauta“. Šioje praktikoje mes vystome savyje gebėjimą jausti aplinką (gamtą) ir save.

Gamtojauta prie Belmonto. Autoriaus nuotrauka

Gamtojauta prie Belmonto. Autoriaus nuotrauka

Kodėl šioje praktikoje taip svarbu jausti? Jausmai yra tiesiogiai siejami su siela. Ne visos religijos pripažįsta sielą. Baltai sielai ir jos vedimui (sielovadai) skyrė ypatingą dėmesį. Buvo sakoma, kad žmogaus šviesiakūnis yra „supintas“ iš šviesos gijų ir galimai jausminės patirties metu šiame gyvenime lemia mūsų likimą ir po mirties: Rytuose tai vadinama karma. Todėl santykis su Gyvąja Kūrinija per jausminę patirtį mums gali padėti suvokti Kūrėjo sumanymus. Neatsitiktinai ir Kernavėje buvo Pajautos slėnis, o kai kurie tyrinėtojai sako, kad ir Kernavė anksčiau galimai vadinosi Juta. Ar čia yra tiesioginis ryšys su jausmu, reikėtų patyrinėti labiau. Tačiau pats žodis „pajausti“ ir „pajauta“ parodo, kad kalbame ne apie mintis, o jausmus. Psichologai jausmus skiria nuo emocijų; jausmai yra kur kas pastovesni nei emocijos. Jausmai – tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas, o emocijos – tiesioginis aplinkos reiškinių ir situacijų išgyvenimas.

Susijęs vaizdas

– Gamtojauta – kas tai per praktika? Minėjote, kad tai – pirmiausia mano jausminis santykis su aplinka. Kaip jis vystomas?

– Žmogus, būna, sako: „Aš visada būnu gamtoje, ką dar naujo galiu joje patirti?“ Gamtoje yra tam tikrų vietų, kurias vadinu keturių elementų pasireiškimu, kurie juntami srautų pavidalu, arba lietuviškai – varomis. Varos – tai energiniai sūkuriai, jie gali būti tiek gyvybės, tiek mirties (jų sukimasis yra į priešingas puses). Senosiose religijose, pavyzdžiui, Indijos ar Tibeto, šiuos srautus išreiškia priešinga kryptimi besisukančios svastikos. Tai tos pačios gyvybės ir mirties varos. Praktikos metu su dalyviais ieškome gamtoje esant tokių vietų, kuriose vyksta gyvybinių jėgų sūkuriavimas.

Susijęs vaizdas

Belmonto sukūriai. Autoriaus nuotrauka

Belmonto sukūriai. Autoriaus nuotrauka

Kas nutinka, kai žmogus patenka į tokius taškus? Kai susiliečia jo sūkurys – vara ir gamtoje esantis sūkurys-vara, jie tarpusavyje ima sąveikauti ir sukelia tam tikrus jausmus ir pojūčius. Žmogus ir pats yra sūkurys, kiekviena gyva esybė turi savo asmeninį energinį sūkurį (jis maždaug 3 kartus didesnis už jo fizinį kūną, kitaip dar vadinamas aura)…

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „aura toroid“

Per gamtojautos praktikas mes mokomės pajusti šias sąveikas. Pavyzdžiui, duodu žmonėms užduotį: užsimerkus eiti tiesia linija, kol prieis tam tikrą objektą. Gamtoje yra vietų, kur galima užsimerkus tam tikrą atstumą eiti tiesiai, tačiau viskas aplink sūkuriuoja, todėl yra ir apgaulingų vietų – vienoje iš tokių mes atliekame šią praktiką.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „aura toroid“

Žmogui atrodo, kad jis tikrai visą laiką ėjo tiesiai (užduotis nueiti prie metalinio aprūdijusio stulpo), o pasirodo, kažkurią akimirką jis kone stačiu kampu pasuko į šoną ir nuėjo visai kita kryptimi, to nesuvokdamas. Atsimerkęs žmogus negali patikėti, kodėl taip nutiko, o aš dar parodau jam vaizdo įrašą, kuriame matosi, kad jis tikrai pasisuko stačiu kampu!

Kodėl taip nutiko? Jį paragino pasisukti jausmas, kad toje vietoje esantis įkaltas metalinis stulpas skleidžia neigiamą varos sūkuriavimą, o asmeninis žmogaus laukas tarsi saugodamasis siuntė jausminį potyrį, kad reikia šią vietą apeiti. Taip būna ir gyvenime – mums atrodo, kad einame tiesiai, bet dažnai nesąmoningai kažką apeiname (būna, paaiškėja, kad tas apėjimas netgi išgelbėjo mūsų gyvybę). Tai tik parodo, kad mumyse yra saugos mechanizmai, kurie savaime mus saugo, bet mes jų sąmoningai nepažįstame.

Gamtojautoje mokomės ugdyti savo jausminį sąmoningumą. Mokomės sąmoningai jausti vienoje ar kitoje gamtos vietoje, tuo metu stebėdami save. Stebime, kas vyksta mūsų mintyse, jausmuose ir pojūčiuose, ir bandome suprasti, ką jausminė patirtis mums praneša apie aplinką, kokią žinią ji siunčia. Būdami konkrečiose vietose stebime: kas manyje vyksta, ką ši vieta sukelia manyje ir kodėl? Praktikos dalyvių prašau pastebėti tris dalykus: savo mintis, jausmus ir pojūčius.

Taip pat atliekame įvairius pratimus prie vandens, medžių, šlaitų, kopose, miškuose, pažindinamės su reljefu…

Gamtojauta prie Belmonto. Autoriaus nuotrauka

Gamtojauta prie Belmonto. Autoriaus nuotrauka

Tyrinėjame keturis skirtingus elementus ir jų pasireiškimą gamtoje bei tai, kaip jie sąveikauja tarpusavyje, sukurdami Darną. Tai atliepdami per jausmus sugrįžtame prie pirmapradės dermės su gamta. Dažnai pratimus atliekame užsimerkę, nes vystome savo gebėjimą jausti. Daugelį pratimų atliekame basomis, todėl maždaug jau po 80 min. praktikos suskystėja kraujas, kuris lengviau prateka plonais kapiliarais ir organizmas įgyja daugiau galios jausti ir patirti per pojūčius. Taip į mūsų smegenis siunčiama ne tik informacija, kokiu paviršiumi einame, bet ir mūsų vertikalumo padėtis.

PRATYBOS SALĖJE. Užduotis apeiti salę užsimerkus ir paimti kampe lazdą.

Jei žmogus gerai įsiklauso į save, jis atranda, kad jame yra „navigacijos“ jausmas, kuris – tai ryšys tarp planetos sukimosi aplink savo ašį ir mūsų padėties planetoje. Žmogaus pakaušyje yra tarsi „antena“, gaudanti planetos impulsus, todėl labai dažnai žmogus nujaučia teisingą kryptį, jei jo vidinė navigacija nesutrikdyta. Jei sutrikdyta, tuomet reikia ją atstatyti. Lietuviškai šią vidinę navigaciją mes vadiname Roda. Sugrįžti į savo Rodą – tai siekti dermės ir darnos.

Vienas iš būdų, kaip tai galima padaryti per praktiką: priėjusiems prie nedidelio skardžio praktikų dalyviams duodama užduotis – užsimerkus eiti jo link, bet nenusiristi šlaitu žemyn. „Bet aš nugriūsiu, nematydamas, kur eiti!“ – priešinasi žmogus. Raginu jį eiti lėtai, nebijant ir pasitikint. „Kai pajusi, kad jau viskas, sustok ir atsimerk“, – sakau jiems. Pirmą kartą tokioje praktikoje dalyvavę žmonės stebėjosi, kaip įmanoma nenukristi atliekant šią praktiką! Ir, žinoma, nė vienas žmogus nenukrito. Ir dar vienas nepaprastai įdomus dalykas – visi iki vieno žmogaus sustodavo maždaug per pėdą nuo skardžio krašto. Net dariau įrašus… Žmonės dalijosi, kad priartėję prie tos vietos jie pajunta lyg sieną ir signalą sustoti, nes negali toliau eiti, atsiranda labai aiškus savisaugos jausmas – reikia sustoti. Ir kas mums tai pasakė? Mintys. O iš kur mintys gavo informaciją apie pavojų?

Tai rodo, kad žmoguje yra automatiniai savisaugos mechanizmai, bet mes dažnai esame nesąmoningi jų atžvilgiu. Ar pažįstame tai, ką turime savo viduje? Kiek laiko esame sąmoningi dienos ar nakties metu? Ar įsiklausome į savo sielos virpesius? Padariau eksperimentą: 10-ties dalyvių paprašiau susikabinti rankomis ir atlikti tą pačią užduotį užsimerkus. „Kai kažkuris iš jūsų pajus, kad judėti toliau nebesaugu, pasakykite STOP, tuomet visi turės sustoti.“ Jie palengva leidosi šlaitu, kol viena moteris likus nedideliam atstumui iki skardžio pasakė „Stop“. Įdomu, nes susikabinus jų visų pojūčiai tapo vienu vientisu pojūčiu. Vėliau dalyviai dalijosi, kad jiems visiems tuo pat metu buvo aišku, jog dabar – laikas sustoti.

Gamtojauta. Reljefo jutimas užsimerkus prie nedidelio stataus šlaito. Autoriaus nuotrauka

Gamtojauta. Reljefo jutimas užsimerkus prie nedidelio stataus šlaito. Autoriaus nuotrauka

Dar viena užduotis – lipame laiptais į viršų arba žemyn atbulomis, būdami užsimerkę. Žmonės niekada nėra to bandę! Žmonės įpratę naudotis akimis, bet ne jausmais. Vis dėlto, kai jie išmoks labiau jausti vidinę savo „navigaciją“, galės netgi naktį bėgti tamsoje ir neužkliūti už nuvirtusių medžių, kelmų… Kodėl? Jame išsiugdo pojūtis, kuris aiškiai parodo jo padėtį erdvėje. Tai labai vertingas įgūdis.

– Na, o vėliau šį įgūdį galima pritaikyti ir gyvenime?

– Taip! Pasitaiko atvejų, kai šis jausmas išgelbėja žmogui gyvybę. „O, manęs ką tik vos nepartrenkė mašina!“ – sako žmogus. Lyg koks laukas susiformavo, kuris neleido žengti toliau… Kai sąmoningai išugdome savo pojūčius, šis jausmas mus nuolat lydi nesąmoningai, jis tampa refleksu. Jo pradžia – jausminė patirtis, kurią sąmoningai ugdome.

Apskritai, jausmo ugdymas gamtojautos atžvilgiu yra nepaprastai naudingas, nes aš pažįstu save kur kas geriau ir suvokiu, kas aplinkoje ir kokios emocijos išmušė mano jausmus iš Rodos, ir išmokstu neprarasti pusiausvyros. Tai, kaip jaučiamės, tiesiogiai veikia mūsų gyvenimą, jei esame nesąmoningi. Kai jaučiuosi blogai, šis jausmas iškreipia mano veiksmus, emocijas ir reakcijas į išorinius reiškinius… Arba kai esu įsimylėjęs – poetai mėgsta šį reiškinį romantizuoti – į aplinką taip pat reaguoju labai neadekvačiai (šypsosi). Jeigu jaučiu pusiausvyrą ir vidinę savo ašį, galiu tinkamai reaguoti į aplinkos pokyčius, priimti tinkamus sprendimus.

Laukite tęsinio. Pilnas straipsnis žurnale RAKTAS Nr. 5 (152) 2019 gegužė

© 2019, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.