Žmonės per daug atitolo nuo gamtos
lapkričio 13, 2010 Amatai, PASAULĖŽIŪRA
Gintarė Škarnulytė.
Gyvenimo tempas ne lėtėja, o vis įgauna pagreitį. Bėgame per gyvenimą ir nematome, ką mums sako aplinka, gamta. Tačiau yra žmonių, kurie šiuo metu dar atranda bendrą kalbą su ja, nėra praradę ryšio su kiekvienu gamtos subjektu. Tokie žmonės visuomenės vertinami nevienareikšmiškai – vienu atveju jie traukia savo gebėjimais, kitu atveju baugina.
Artimo ryšio su gamta neprarado Krosnoje gyvenanti Virginija Bukauskienė. Moteris teigia, kad kiekvienas gali išgirsti gamtą, gyventi harmoningai su ja, tik reikia ją pajausti, įsigyventi. Gamtos pajutimas leidžia sulaukti geresnių rezultatų ir auginant augalus, daržoves, nes jiems sudaromos sąlygos augti tinkamu metu, taip pat prisirinkti augalų tokiu laiku, kada jie yra patys naudingiausi žmogui.
V. Bukauskienė stebėjo ir įsiminė, kaip močiutė rinko augalus, vėliau pati ėmė tai daryti. Žolininkė, kada į ją kreipiasi žmonės pagalbos, padeda jiems patarimais, bet pati negydo – sako nenorinti kištis į žmogaus likimą. Yra liga, yra ir sprendimas. Kiekvienas gali pasveikti, tik reikia norėti gyventi, reikia turėti tikslą ir noro pabaigti dar nebaigtus darbus. Gyvenimo esmė juk yra jausmas, kad esi kažkam reikalingas. Daug ką nulemia žmogaus požiūris. Norinčiam tereikia mažytės pagalbos ir jis pasveiks. Be to, sergančiam žmogui reikia neužsibūti pykčio, nevilties terpėje. Metams bėgant V. Bukauskienė taip pat suprato, kad visiems be išimties daryti gera nereikia, kad nenutrūktų gėrio grandinė. Tai reiškia, kad būtina rinktis žmones, kurie gerą darbą pratęstų. Jai suteikus patarimą, jį gavęs žmogus turėtų padaryti gera savo gyvenime. Tokiu principu ta gėrio grandinė grįš ją pradėjusiam.
Vieno vaisto visiems nuo tos pačios ligos, negalavimo nėra ir negali būti. Juk žmogus individualus, todėl jei vienas vaistingasis augalas gali padėti man, jis nep
adėtų tau. Štai kodėl V. Bukauskienė patarimus suteikia individualiai. Be to, reikėtų nepamiršti, kad kūno ligos atsiranda nuo sielos žaizdų.
Vaistinguosius augalus žolininkė augina greta savo namų, kitus renka laukuose, miške. Moteris patvirtino, jog metams bėgant kai kurie augalai išnyko iš savo įprastų augimo vietų, o kitus surasti tampa vis sunkiau. Pavyzdžiu galėtų būti tikroji laukų ramunė, kurią surasti itin sunku. Tokios kaitos priežastimi paprastai yra žmonių vykdoma intensyvi ūkinė veikla, juk kiekvienas veiksmas gamtai susilaukia atoveiksmio. Gal ne tuoj pat, bet laikui bėgant. Kalbant apie vaistinguosius augalus, nebūdingus mūsų kraštui, atvežtinius, žolininkė pabrėžė, jog naudos, veiksmingumo Lietuvos žmogus sulaukia tik tada, kada šie augalai yra užauginami Lietuvoje.
Vaistažolių veiksmingumą ir efektyvumą lemia ir tai, kas jas renka ir kada. Įtakos tam turi vaistažolių rinkimo metu esančio mėnulio fazė, pats paros laikas ir renkančio žmogaus energetikos švarumas, mintys. Esant delčiai, rekomenduojama nerinkti vaistingų augalų, o tą daryti esant bet kuriai kitai mėnulio fazei. Jei vaistinių augalų antžeminei daliai surinkti reikia sausumos, tai šaknims tinka bet koks oras. Ne mažesnę įtaką daro pačio renkančiojo augalus būsena, mintys – jos turėtų būti teigiamos, kitaip sakant, švarios. Jei žmogus priima surinktus augalus iš žolininko, turi nepamiršti, kad jų efektyvumas priklausys nuo žolininko energetikos švaros ir neprisirišimo prie materialaus pasaulio tuo metu, kuriuo jis rinko augalus.
Ne tik augaluose atsiranda juos renkančių žmonių energijos, bet ir paveikslai sukaupia tapančiojo energiją. Todėl dovanojant paveikslą, negali žinoti, kas kartu su juo bus padovanota. Pati V. Bukauskienė tapo dažniausiai žiemą sakralinėmis temomis arba portretus. Neseniai Simne, Alytaus rajone, vyko tarptautinis dailės pleneras. Jame pakviesta dalyvauti V. Bukauskienė tapė dokumentine tema dalį miesto iš paukščio skrydžio. Tapymo metu ji nenaudoja eskizų, tapo iš karto ant drobės, pasikliaudama jausmu. Būtent tas jausmas ir logikos atitraukimas leidžia gyventi kitokį gyvenimą.
Gyvenimo kaita nesustabdoma, tačiau itin svarbu, kuriant pažangias technologijas, nepamiršti ir nenaikinti santykio su gamta. Juk ji tiek duoda, tiek pateikia ženklų, nurodančių teisingą kryptį, tik vėlgi reikia išmokti juos perskaityti ir panaudoti savo gyvenimo sėkmei.
© 2010, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze





Kodėl pas mus tiek daug savižudžių, todėl kad mes maitinamies skerdiena, o tiksliau maita. Viršaitis rašo: O baltai kirto šernieną ir kitus kanopinius ir ne tik :). Baltai atsirado tik XIX amžiuje pagal Jūsų teiginį, kuri patvirtino vokietis Neselmanas tai tikrai jau tada baltai vartojo mėsą. Tada jau dominavo šudros kultūra. Ir šiai Jūsų nuomonei aš pilnai pritariu. Tai ir būtų atsakymas višaičiui, o tiksliau viršikininkui.
kas per šudros lietuvoje? Prusai, nepainiokite indų kultūros su baltų.mes juk šiauriečiai iš dalies…..iš metraščių žinome, puotose kunigaikščių, stalai lūždavo nuo mėsos ir midaus.Kas jums prievarta šeria mėsą?tikrai ne aš, nesupratau kur taikote savo komentaru.
Be to, straipsnis- tai žurnalistės nuomonė apie mane, kurią suformavo pasikalbėjusi su miestelio gyventojais, su savivaldybės tarnautojais, seniūnijos darbuotojais.Vėliausiai atkako pas mane
Girdėjau tokių kalbų, kad senovėje lietuviai nukeliavo į Indiją ir tenais paliko sanskrito kalbą ir raštą. Aš irgi nebesugebu Jūms paaiškinti ponia ragana kaip iš tikrųjų čia yra.
hmmmm, mielas prūsai, jei mes būtume visąžiniai- tai kam gi mums bendrauti, keistis informacija?
žinote…..aš ne ponia, aš tik šiaip gražiai apsirengusi
kas žino, kas žino, o gal lietuviai pabėgėliai iš indijos?kai pasiutėlis makedonietis siaubė šalį, ……kodėl gi ne?mano fantazija be ribų, nevisad proto ribose
Man rodos valgė viską 🙂 Gal dvasininkai ir nevalgė, bet paprastas žmogus valgė viską.
Senovėje mėsą valgė tik šudros. Šiandien visa Lietuva – šudra.
Tikrai, pagonys tik bananus ir tevalgė 🙂 O baltai kirto šernieną ir kitus kanopinius ir ne tik 🙂
Pagrindinė priežastis kodėl nutolome nuo gamtos tai dideliais kiekiais vartojimas mėsos. Pagonybė tai vegetarizmas.