Baltų žinyčios vartai

0

Mitologinio mąstymo aidai žiemos tradicinėse šventėse

viršaitis gruodžio 9, 2019 Baltų mitologija, Šventės, tradicijos ir papročiai

Libertas Klimka,etnologas//

Belaukiant didžiųjų žiemos švenčių gal būtų įdomu prisiminti ir senuosius advento papročius? O gal iš to ką nors galima pritaikyti ir nūdienai? Nes tautiniai papročiai yra tarsi savaime įsiterpę į adventą. Ir juose tiek gražaus vaizduotės polėkio…

Senų senovėje žmogus, mąstydamas mitologiškai, manydavo, kad tai piktosios žiemos jėgos sunaikina augmeniją, įkalina saulę, tarsi žalčių karalius Žilvinas žvejo dukrą Eglę savo rūmuose jūros dugne… Tad būtina apeigomis kurti visatą iš naujo, kad laikas vėl pradėtų tekėti, vėl sugrįžtų saulutė ir suvešėtų augmenija.

Išties tradicinėse advento meto lietuvių šventėse išliko nemažai senųjų tikėjimų reliktų. O pats švenčių pobūdis – savitas. Jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgesnio pasirengimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės, puošiami namai. Šiose šventėse tariamai pabendraujama ir su protėvių vėlėmis, burtais, gamtos stebėjimais siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių.

Dar būdinga, kad papročiuose būdavo draudžiamų darbų, ypač susijusių su sukimo judesiu: negalima verpti, malti girnomis ir t. t. Matyt, taip vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulutės grįžimą.

Advente ypatinga globa avims: negalima jų kirpti, antraip jų vėlesnė vilna visai susigadintų, būtų trumpa ir šiurkšti, o jas kirpusi mergina gautų vyrą tikrą tinginį, ne kitokie būtų ir jų vaikai. Nevalia ir kailinių lopyti, kad ėriukai sveiki gimtų. Tokios atodairos – iš istorijos gelmių, nes avys žmonių buvo domestikuotos civilizacijos priešaušriu. Ir pūkinių pagalvių advente moterys vengdavo pilti – antraip vasarą varnos žąsyčius iškapos, vanagai juos išnešios.

Gruodį vyrai nevažiuodavo į mišką nei malkauti, nei statyboms medienos ruošti. Šiame paprotyje dvelkteli labai jau senoviškais tikėjimais apie vėlių buvimą medžiuose prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį, dausas. Senoliai pasakydavo, kad advente kirstų malkų liepsna galinti su baisiausiu trenksmu išlėkti pro kaminą. O suręstą iš tokių sienojų namą lankančios dvasios, jos vaitojančios naktimis.

Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus advento paprotys vakarieniauti visa šeima kartu ant stalo padėjus vainikėlį, kuriame uždegama žvakė. Antrą advento savaitę ten turėtų degti jau dvi žvakės, o trečią – trys. Taip sukuriama nepakartojama didžiosios žiemos šventės laukimo nuotaika.

Advento vakarai apskritai būdavę kaimo žmonių pabuvimai kartu, dirbant kokius neskubius, o ir nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, taisant pakinktus virves vijant. Su pasilinksminimais baigta; priežodis apie smuiką taip sako: „Šventas Andriejus jam striūnas nutrauko”. Bedirbant todėl būdavo giedamos advento giesmės.

Dzūkijoje papročiai leisdavo kiek ir padainuoti; kaimo bendruomenėse išliko labai senoviškų advento dainų, kuriose galbūt glūdi netgi akmens amžiaus atmintis. Joms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai”, „aleliuma loda”, „leliumoj”, „aleliuma rūta”. Ir tose apeiginėse dainose sakoma, kad visą pasaulį sukūrė trys kibirkštėlės, iškritusios nuo stebuklingo kriaušės medžio, o saulę ant savo devyniašakių ragų atnešąs elnias.

Jaunimas bevakarodamas ir žaidimų pažaisdavo, ratelius eidavo, tik viskas santūriau, lėčiau, labiau primindavo apeigas, o ne linksmybes. Lygiai kaip neseniai vykusioje „Dijūtos“ folklorinio ansamblio vakaronėje, pažymint įkūrimo ir koncertinės veiklos keturiasdešimtmetį. O pirmoji ansamblio vadovė, tuometinė LRT TELEVIZIJOS redaktorė Aldona Ragevičienė yra parašiusi studiją apie mitologinę elnio giesmių prasmę.

Gruodžio mėnuo – ir prieššventinių prekymečių laikas. Ko gausiai užaugo, ko per daug podėliuose – turgun. Ko pasigesi žiemą, ko dar trūksta šventiniam stalui – iš ten.

Įdomių būta advento turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami iš eilės taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Pirmajame prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais. Žodžiu, šeškaturgyje prekiauta viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. O iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Jų pelenais išdžiovintus kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms.

Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, lenktinį peiliuką. Mamai – skarelę, maldaknygę. Juolab kad metų uždarbis kišenę plėšia…

Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Todėl, kad ten galima rasti visa, ko dar prireiks šventiniam stalui.

Kaip paįvairintų didžiųjų prekybos centų šiandieninę kalėdinę prekybą senųjų tradicijų atgaivinimas!

Šaltiniai: .lrt.lt, skrastas.lt

© 2019, viršaitis. All rights reserved.