0

Erškėčiuotu keliu lydėjo kalbą į Lietuvos mokyklą (2)

sausio 29, 2011 Baltų kalbos

(pradžia 20110128 d.)

Arnoldas Piročkinas *

J. Jablonskio pastangos 1905–1918 m. įkurdinti lietuvių kalbą mokykloje.


Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas 1904 m. gegužės 7 d. įsaku žadino lietuviams viltį, jog lietuvių kalba bus šiaip ar taip įleista ir į mokyklas. Tos viltys pildėsi gana lėtai. Jei ne 1905 m. revoliucijos įvykiai, gal ir apskritai nebūtų pavykę Šiaurės vakarų krašte (taip tada caro administracija vadino Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas – senąją Lietuvos teritoriją) tautinėms mažumoms su savo kalbomis peržengti mokyklos slenkstį. Apie šį nelengvą lietuvių kalbos ir J. Jablonskio kelią į Lietuvos mokyklą žr. plačiau: A. Piročkinas. J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas. – Vilnius: „Mokslas“, 1978. – p. 20–28.

1905 m. lapkričio 1d. (sen. stil.) J. Jablonskis parašo Vilniaus mokslo apygardos kuratoriui prašymą priimti jį į kurią mokyklą lietuvių kalbos mokytoju. Prašymas nebuvo patenkintas. J. Jablonskiui nepavyko tapti įvedamos lietuvių kalbos dėstytoju net Vilniaus kunigų seminarijoje. Kitų metų vasario, kovo mėnesiais atkaklios vilniečių lietuvių ir J. Jablonskio pastangos dėl lietuvių kalbos įvedimo mokykloje pasiekė pirmąjį kuklų laimėjimą: fakultatyvinio dalyko teisėmis J. Jablonskis ėmė dėstyti grupelėms lietuviukų Vilniaus realinėje mokykloje, I berniukų gimnazijoje ir privačioje V. Prozorovos mergaičių gimnazijoje, paskui dar II berniukų gimnazijoje. Administracija lietuvių kalbos pamokų (grupėje po dvi savaitėje) dėstytojui neapmokėdavo: jam atsilyginti turėjo mokinių tėvai. Kad ši našta negultų ant jų, Gabrielio Landsbergio pastangomis 1906 m. kovo 17 (30) d. įkuriamas Lietuvių kalbos mokymo komitetas, kuris ėmė energingai rinkti visuomenės aukas, kad už visas pamokas Vilniaus mokyklose J. Jablonskiui kas mėnesį galėtų mokėti po 100 rublių, taip pat kad galėtų „šiuo tarpu visiškai atsiduoti kalbos reikalui, kad į tą dalyką galėtų žiūrėti, kaip į didįjį savo gyvenimo darbą“ (Lietuvių kalbos mokymo komitetas // Vilniaus žinios, 1906 04 02 (15), Nr. 70 (388)). Už kovo mėnesį turėtas pamokas buvo sumokėta 83 rb 34 kp. Vasario mėnesio užmokesčio jis pats atsisakė. Minėtose Vilniaus mokyklose lietuvių kalbą J. Jablonskis dėstė palyginti neilgai – iki vasaros atostogų.

Nuo 1906 m. rugpjūčio 1 d. J. Jablonskis skiriamas į Panevėžio mokytojų seminariją neetatiniu lietuvių kalbos mokytoju. Jam pažadėtas 1200 rb metinis atlyginimas. Vilnių jis paliko tikėdamasis, kad Panevėžyje susidarys ne tik palankesnės pragyvenimo sąlygos, bet ir galimybės būsimus Lietuvos mokytojus mokyti lietuvių kalbos – stiprinti jos pozicijas pradinėje mokykloje. Tačiau būtų ilga istorija aprašinėti visus sunkumus ir nusivylimus, kurie privertė galiausiai prašyti švietimo vadovybę iškelti jį iš Panevėžio į kurią kitą apygardos gimnaziją etatiniu senųjų kalbų mokytoju. Jo prašymas patenkinamas: 1908 m. rugsėjo 26 d. tokią vietą gauna toli nuo Lietuvos, Bresto berniukų gimnazijoje.

Per trejus metus Vilniuje ir Panevėžyje, nepaisant sunkių, veiklą trukdančių aplinkybių ir gausybės visokių darbų, jam pavyko šį tą nuveikti, kad lietuvių kalba įsitvirtintų Lietuvos pradinėse mokyklose. Visų pirma Rusijos švietimo vadovybė ne be jo pastangų pravėrė lietuviams Panevėžio seminarijos duris ir pro labai siaurą tarpelį pavyko į ją prasibrauti būreliui tautiečių. Iš viso iki 1915 m. seminariją baigė vos 20 lietuvių. Betarpiški J. Jablonskio mokiniai buvo, pavyzdžiui, vėliau pasižymėjęs pedagogas ir lietuviškų vadovėlių autorius Jonas Murka, pedagogas ir išgarsėjęs tarptautinių žodžių keitimo akcijos organizatorius kalbininkas Antanas Vireliūnas. Nežinia, ar J. Jablonskis yra mokęs vėliau seminariją baigusius: pulkininką Praną Saladžių, majorą Kazį Svilą, rašytoją Juozą Balčiūną-Švaistą (šis baigė 1913 m. , tad vargu ar buvo susitikęs su J. Jablonskiu).

Didelis J.Jablonskio laimėjimas buvo Panevėžio mokytojų seminarijai jo sudaryta lietuvių kalbos programa, kuri iš esmės skyrėsi nuo kadaise sukurptos primityvios programėlės. Jos priėmimas ir mėginimas ja vadovautis sukėlė įnirtingą seminarijos vadovybės ir rusų mokinių pasipriešinimą. Galima sakyti, kad nemokantiems lietuvių kalbos ji buvo neįmanoma. O J. Jablonskis, atrodo, net siekė, kad tokie mokiniai jos nė nesimokytų, bet užtat negautų teisės mokyti pradinėse mokyklose, kur šiaip ar taip lietuvių kalba būtų dėstoma. Šio tikslo jam nepavyko įgyvendinti, bet vis dėlto ką ne ką laimėjo: lietuvių kalbai per visus ketverius metus pradinėje mokykloje skirta 17 savaitinių pamokų; jos tvarkaraštyje įrašomos ne paskutinės: lietuvių kalbos mokymas vertinamas lygiai su kitais dalykais. Kiek sušvelninta J. Jablonskio programa tampa valstybiniu dokumentu: 1907 m. rugpjūčio 23 d. (sen. stil.) apygardos kuratorius ją patvirtino. J. Jablonskiui išvykus į Brestą, ši programa, rodos, liko neatšaukta, bet reikia manyti, kad nebuvo nė deramai vykdoma.

Lietuvos žmonėms atkakliai reikalaujant į pradines mokyklas įvesti lietuvių kalbos pamokas, Kauno gubernijos direkcija 1906 m. rugsėjo 11–13 d. surengė posėdį, kuriame dalyvavo Vilniaus mokslo apygardos kuratorius B. Volfas. Buvo pakviesti taip pat keli lietuviai mokytojai: J. Jablonskis, Tomas Ferdinandas Žilinskas (Žilinskis), Mečislovas Vasiliauskas, Antanas Kasakaitis ir Juozas Burba. Svarstyta lietuvių kalbos pradinėms mokykloms problema. Iš karto buvo įpareigotas direkcijos mokyklų inspektorius Petras Baublys, į talką pasikvietęs kitą inspektorių Aleksandrą Itomlenskį ir J. Jablonskį, ją sudaryti. „Birutės“ viešbutyje ji buvo surašyta, o paskui posėdyje patvirtinta. Tikrasis autorius buvo J. Jablonskis, todėl vėliau apžvalgose ji įvardijama kaip Jablonskio programa. Kauno gubernijos pradinių mokyklų valdybos direktoriaus aplinkraščiu 1906 m. spalio 26 d. ji pradėjo veikti. Tačiau administracija, pajutusi, kad programa prieštarauja rusiškos mokyklos tikslams, 1908 m. patvirtino naują. Joje paskelbta, kad, nesant lietuvių „literatūrinės kalbos“ (t. y. bendrinės kalbos), mokytojas moko vietine tarme! Programai keliamas uždavinys paversti lietuvių kalbą priemone, tarnaujančia rusų kalbai išmokyti.

Patvirtinus J. Jablonskio programą, iš karto kilo klausimas dėl vadovėlių. Jį minėtame posėdyje referavo J. Jablonskis ir A. Itomlenskis, kuris buvo dar lietuviškų knygų cenzorius. Kadangi tikrų programai pritaikytų vadovėlių nebuvo ir nesitikėta jų greitai išleisti, J. Jablonskio pasiūlymu sudarytas rekomendacinis galinčių vadovėlius laikinai atstoti devynių knygų sąrašas. Bene visos jo redaguotos ir taisytos: A. Kriščiukaičio-Aišbės „Naujas elementorius“ (1905 m. leidimas), P. Višinskio „Elementorius“ (1905 m.), Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904 m.), L. Ladislovo (tikroji pavardė – Laumenskis, Lovmianskis), „Žiupsnelis“, „Lietuvių pasakos“ (1905 m.), S. Mečiaus „Trumpas žemės aprašymas“ (1906 m.), J. Juškytės „Vaikų skaitymėliai“ (1905 m.) ir P. Bero „Dievo galybė“ (1905 m.).

Kitais metais, birželio 1 d., Vilniaus mokslo apygardos kuratoriaus taryba vėl svarstė J. Jablonskio atsiliepimą dėl keturių knygelių, siūlomų naudoti pradinėse mokyklose. Jo ir A. Itomlenskio neigiamų atsiliepimų pagrindu taryba nutarė neteikti vadovėliu St. Thomo „Aritmetikos uždavinių ir pavyzdžių“ (I ir II d., 1906 m.).

Vadovėlių reikalą J. Jablonskis kėlė ir spaudoje. Antai 1906 m. „Vilniaus žiniose“ išspausdina straipsnį „Keli žodžiai apie mokslo vadovėlius“ (JR, t. 2, p. 15–16). Čia į akis krinta jo informacija, kad šiuo metu Vilniuje jau spausdinami du aritmetikos uždavinynai: vienas leidžiamas Lietuvių Mokytojų Sąjungos, tai tikriausiai dviejų autorių, Petro Bendoriaus ir Prano Daugirdos, „Aritmetikos uždavinių ir pavyzdžių rinkinys“; antras – Pr. Mašioto „Aritmetikos uždavinyno“ I dalis, išleista „Aušros“. Straipsnyje svarbi J. Jablonskio nuoroda: „Tų uždavinynų rankraščius esu skaitęs“. Ar aiškinti, ką reiškė J. Jablonskio skaitymas?

Minėtame rekomendaciniame sąraše yra P. Višinskio Vilniuje išleistas „Elementorius, arba Skaitymo ir rašymo mokslas“. Jis sulaukę penkių ar šešių leidimų. Vadinasi, jo būta nemenko. Atsiliepime apie lietuviškus vadovėlius J. Jablonskis jį kartu su A. Kriščiukaičio-Aišbės elementoriumi įvertino kaip geriausius. Kadangi P. Višinskio „Elementoriuje iškylančios kelios žemaičių tarmės ypatybės, todėl jis tinkąs visų pirma Raseinių, Telšių ir dalies Šiaulių apskrities mokykloms“ (A. Piročkinas, cit. veik., p. 51).

Atsižvelgiant į teigiamus P. Višinskio elementoriaus bruožus, kyla klausimas, ar ir šiuo atveju negalima įžvelgti J. Jablonskio indėlio. Kol kas apie J. Jablonskio pagalbą P. Višinskiui rengti šį vadovėlį nepavyko rasti nė menkos užuominos. Tik 1905 m. vasario 13 d. laiške sužadėtinei Juzefai Mikuckaitei yra toks jo sakinukas: „Be to, pradėjau rinkti medžiagą elementoriaus, uždavinyno ir biografijų garsių vyrų parašymui“ (P. Višinskis. Raštai. – Vilnius: „Vaga“, 1964. – p. 546). P. Višinskiui mintis rašyti elementorių galėjo kilti ir be J. Jablonskio ar kieno kito tiesioginio paskatinimo. Juk dar 1901 m. „Varpe“ išspausdintoje recenzijoje „Lietuvos ūkininkų kalendorius ant metų 1901“ jo svarstyta, kaip mokyti rašyti: „Reikia ne pagal alfabetą statyti rašomąsias raides, bet pagal sunkumą jų“ (ten pat, p. 64). Tačiau, žinant, kaip artimai 1904–1905 m. Vilniuje bendravo abu Žemaitės kūrinių globėjai ir „Vilniaus žinių“ bendradarbiai, galima būti beveik tikriems dėl prielaidos, jog P. Višinskis nebus praleidęs progos parodyti savo elementoriaus rankraštį J. Jablonskiui. Kiek ne kiek šią prielaidą patvirtina P. Višinskio „Raštų“ komentaruose esąs tvirtinimas, kad J. Jablonskis esąs taisęs kai kurių „Šviesos“ leidinių (kurių?) kalbą (ten pat, p. 547). O „Šviesa“ – tai P. Višinskio 1905 m. įsteigta knygų leidimo bendrovė (jai vadovavo iki mirties).

1908 m. rugsėjo pabaigoje Breste atsidūrusiam J. Jablonskiui pasidarė sunkiau dalytis Lietuvos rūpesčiais su nutolusiais vilniečiais. Čia jam teko dirbti beveik ketverius metus, kol 1912 m. rugpjūčio 1 d. buvo perkeltas arčiau Lietuvos, į Gardino gimnaziją. Šiame istoriniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste dirbo dvejus metus: 1914 m. liepos 4 (17) d. įsakymu, dvi savaites prieš Vokietijos karo su Rusija pradžią, buvo, galima sakyti, ištremtas į bene nykiausią Vilniaus mokslo apygardos užkampį – Vitebsko gubernijos apskrities miestelį Veližą. Čia sąlygos dirbti lietuviams reikalingą visuomenės darbą ypač pasunkėjo, pasidarė beveik neįmanomos. Laimė, Martyno Yčo pastangomis J. Jablonskiui po metų iš šio užkampio pavyko ištrūkti: 1915 m. spalio 5 d. jis atvyko į Voronežą, kur buvo susibūrusi didelė lietuvių pabėgėlių kolonija. Čia veikė dvi M. Yčo gimnazijos, dvi dviklasės mokyklos, „Saulės“ draugijos kursai (mokytojų seminarija) ir t. t. Čia jis rado visą būrį aktyvių lietuvių inteligentų ir dešimtyje bendrabučių gyvenančių beveik tūkstantį iš Lietuvos kilusių moksleivių.

Iki Voronežo praleisti septyneri metai J. Jablonskiui nedavė paskatos rašyti apie mokyklos reikalus. 1909–1911 m. apie lietuvių kalbą mokyklose neišspausdino nė vieno straipsnio. Tiktai 1912 m. straipsnelyje „Vidurinių vyrų mokslo įstaigų mokytojų algos“ (JR, t. 2, p. 50–51) pasipiktinęs rašė, kad lietuvių kalbos mokytojai, palyginti su lenkų kalbos mokytojais, pagal naujai priimtą Rusijos Dūmos įstatymą yra nuskriausti. 1914 m. vieninteliame tais metais šia tema straipsnyje „Lietuviai ir Panevėžio mokytojų seminarija“ (ten pat, p. 51–52) vėl kelia opią lietuviams švietimo problemą. 1915 m. pradžioje dar iš Veližo lietuvių spaudoje paskelbia keturis rašinius apie švietimą. Iš jų ypač išskirtinas straipsnis „Del lietuvių kalbos programos mūsų mokykloms“ (ten pat, p. 57–59). Tai gana išsami ir kritiška tų metų kovo mėnesį Vilniaus mokslo apygardos patvirtintos ir vasarą paskelbtos programos analizė. Griežčiausiai joje pasisakoma apie nevertingų vadovėlių rekomenduojamus nagrinėti menkus rašytojus: „Rašytojams (įvairių rūšių „poetams“), rašantiems dirbtine kalba, be talento ir dažnai be mokslo, neturėtų būti vietos rimtoje mokykloje“ (p. 58).

Voroneže lietuvių kalba mokykloje, galima sakyti, atsidūrė J. Jablonskio dėmesio centre. Savo susirūpinimą sunkia lietuviškos mokyklos būkle jis išreiškė 1916 m. straipsnyje „Didžiuoju mokyklos reikalu“ (ten pat, p. 59–61). Straipsnis pradedamas net mūsų laikais įsidėmėtinu teiginiu: „Tauta, kurios mokykla nedirba ištikrųjų šviečiamo savo darbo, nekelia jos kaip reikiant iš miego, yra labai labai varginga. Tokia varginga yra dabar ir mūsų tauta: mūsų mokyklų buvo ligi šiol labai mažai ir tos pačios buvo labai menkos, netikusios“. Toliau, keliais bendrais bruožais atskleidęs vargingą lietuviškos mokyklos padėtį, J. Jablonskis klausia: „Kas gi daryti?“ Duoda atsakymą, nurodydamas, kad viena iš priemonių, galinčių gerinti jos darbą, būtų ketinimas leisti „du kartus metuose pedagogų leidinį, skiriamą mūsų mokyklai ir šiaip jau tautos švietimo reikalui“. Šio leidinio redakciją mokytojų būrelis paskyrė S. Čiurlionienei, Pr. Mašiotui ir J. Jablonskiui. Straipsnyje išdėstyta leidinio programa, kurioje išvardijamos opiausios problemos. Atskirai apie lietuvių kalbą neužsiminta, bet jai tikriausiai būtų buvę skiriama daug vietos. Deja, svajonių leidinys nepasirodė. Tačiau J. Jablonskio keltos mintys nedingo be atgarsio: jos šiaip ar taip atsispindėjo netrukus, po kelerių metų, jau nepriklausomoje Lietuvoje pradėtoje leisti pedagoginėje periodikoje.

Tais pačiais metais lietuvių visuomenei J. Jablonskis trumpa anotacija pristatė savo sudaryto vidurinės mokyklos žemesniosioms ir pradinės mokyklos aukštesniosioms klasėms rinkinio „Vargo mokyklai“ pirmąją dalį, skiriamą kalbos mokslui (ten pat, p. 62).

1917 m. J. Jablonskiui ypač pradėjo rūpėti lietuviškos mokyklos. Joms skyrė net penkiolika įvairaus dydžio ir pobūdžio rašinių. Ne visi jie tiesiogiai susiję su lietuvių kalba mokykloje. Verta atkreipti dėmesį į 1916 m. Maskvoje išleistos skaitinių knygos „Vainikėlis. Skaitymui knyga antriems mokslo metams“ išsamią recenziją (ten pat, p. 77–92), išspausdintą „Santaros“ laikraštyje. Ji pradėjo J. Jablonskio vėliau plėtotą lietuviškiems skaitinių vadovėliams būdingų ydų kritiką. Patyręs pedagogas visų pirma pareiškia, kad vadovėlio „straipsnelių tarpe betgi nemaža ir kamšalo, netinkančio dvasios penui mokykloje“ (p. 79). J. Jablonskiui netiko visi dalykėliai, kurie vaizdavo su tikrove nesutampančius veikėjų poelgius, santykius ir kt. Jis išpeikė vaizdelį, kaip skęstančiai skruzdei karvelis numetė šakutę. Po kurio laiko išsigelbėjusi skruzdėlytė jam atsilygino: kai į jį taikėsi šauti medžiotojas, ji įkando šiam į koją ir sutrukdė kėslą. J. Jablonskis išvardija dešimt tokių realybei prieštaraujančių vaizdelių. Pavyzdžiui, pasakojimas, kaip lapė, užpykusi ant savo uodegos, ją iškišo iš urvo, o tada buvusi pati šunų sučiupta. Be šių rašinių, nagrinėjama dar trylika (a–o) panašių pasakojimų.

Antras recenzijoje keliamas dalykas – tai menkavertės poezijos, primityvių, nemeniškų eilėraščių kaišiojimas į mokiniams skiriamas skaitinių knygas. Savo nepritarimą tokiai „poezijai“ J. Jablonskis motyvuoja vienuolika ištraukų, kaip ir tokiu pavyzdžiu:

11) Jaunam, mat, berneliui,

Reik protą plėtot,

Kad vėliau išaugus

Naudingu pastot (4)…

J. Jablonskis ypač piktinosi prastais eilėraščių rimais. Šiandien vienas kitas jo reikalavimas gali atrodyti per griežtas. Tačiau jo išvada, kad eilėraščių „dauguma yra ne poetų, bet eiliadirbių dariniai“, visiškai teisinga. „Mokyt iš jų vaikas, kur rūpi kalbos, grožio, dailės, auklėjimo dalykas, man rodos, nereikėtų, – sakė jis. – Negi galime eilėraščiais griauti mokykloje jų kalbą, kurios patys joje mokome; negi galime dildyti per mokyklą gimtosios kalbos ypatybes ir vaiko kalbos dailės skonį!“ Tuo metu jis matė tik vieną išeitį: „… autoriai gerai būtų padarę neimdami į savo vadovėlį taip daug abejojamos vertės „poezijų“ (p. 87). Jų vietoj būtų pravertę daugiau dėti „mūsų žmonių dainelių“, kaip tai yra padaręs J. Murka, „Vaikų darbymečio“ autorius.

Recenzijoje J. Jablonskis gerokai pakedeno taip pat „Vainikėlio“ kalbos trūkumus (pateikė 56 taisytinus atvejus) ir rašybą.

J. Jablonskio idėja, koks turėtų būti skaitinių mokyklai rinkinys, realizuota jo dviejų dalių darbe „Vargo mokyklai. Būrelio rinkinys kalbos mokslo reikalui“. Abi dalys išėjo Petrapilyje, t. y. Petrograde, 1916 m. Sprendžiant iš J. Jablonskio minėto pristatomojo straipsnelio, pirmoji dalis pasirodė kiek anksčiau, bene liepos mėnesį. Tos dalies viršelyje dar skelbiama, kad išeisiančios taip pat antroji ir trečioji dalys. Pastaroji liko ar nesudaryta, ar neišspausdinta.

Abi išleistos dalys skiriasi apimtimi ir įrišimu. Pirmają dalį sudaro 96 p., jos viršeliai minkšti, antroji dalis – 276 p., viršeliai kartoniniai. Rinkinio paskirtis, kuriai mokyklos klasei jis tinkamas, griežčiau nenusakyta. Abiejų dalių pabaigose spausdintuose „Redakcijos žodeliuose“ gana aptakiai nurodoma: „Tais skaitymais, kol čia nieko tam reikalui neturime, norime naudotis jau ir dabar įvairiose šių dienų (aukštosiose pradžiós ir vidurinėse) mokyklose“. Taigi išeitų, kad teikiamas dviejų dalių rinkinys yra gana universalaus pobūdžio. Mokytojas turėjo pats atsirinkti, kas, jo nuomone, mokiniams tinka. Kai kurie dalykai net gimnazijos žemesniųjų klasių mokiniams nebūtų įkandami. Pirmojoje dalyje sentencijų rinkinėlis, įvardytas antrašte „Kalba“, ar abiejose dalyse spausdinamo Edmono de Amičio apysakos vertimo atskiri skyriai 9–13 metų amžiaus vaikams vargu ar iki galo suprantami.

Jeigu labai nuosekliai ir griežtai J. Jablonskio kriterijais vertintume leidinyje „Vargo mokyklai“ teikiamus dalykus, tai tarp jų atsirastų vienas kitas supasakintos, nerealios tikrovės kūrinėlis, kaip: „Varnas ir varniukai“ ar „Lapės uodega“ (2-oji dalis, p. 9, 10–11). Tačiau nebūkime priekabūs, kaip nėra priekabūs tokių siužetų atžvilgiu vaikai. Šiaip ar taip J. Jablonskio „Vargo mokykloje“ iš tikrųjų daug lietuvių tautosakos. Pirmoje dalyje yra vėliau išpopuliarėjusių klasikinių pasakų: „Kiškio lūpos“, „Vištytė ir gaidžiukas“, „Gulbė, karaliaus pati“, „Eglė, žalčių karalienė“, „Sigutė“, „Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“. Čia pateikiama taip pat dešimt lietuvių liaudies dainų, 25 mįslės ir net 547 patarlės bei priežodžiai. Šie tautosakos kūriniai ypač gražiai reprezentuoja lietuvių kalbos raišką. Tai tikras autentiškos liaudies kalbos vartosenos aruodas. Iš jo galėjo ypač daug pasisemti nuo gyvosios kalbos nutolęs jaunimas.

Gausūs autoriniai dalykai – originalieji ir verstiniai – turėjo atskleisti mokiniams bendrinės kalbos modernizacijos polinkius. Kartu plėtė jų pasaulio pažinimą, ugdė dvasinį gyvenimą, skatino analizuoti savo aplinkos reiškinius. Taigi jie turėjo auklėjamosios reikšmės.

Šiems tikslams J. Jablonskis parinko nemažai tekstų iš savo redaguotų ir rengtų prof. M. Bogdanovo „Visuomenės įnamių“, S. Mečiaus „Trumpo žemės aprašymo“. Atrodo, specialiai „Vargo mokyklai“ buvo verčiama dalykų iš S. Mečiaus „Europos geografijos pamokų“, V. Lukjanskajos „Gyvūnų draugo“, G. Vagnerio „Pirmųjų pasakojimų iš gamtos istorijos“ ir L. Tolstojaus „Skaitymų knygos“. J. Jablonskis tikėjosi, kad mokiniams daug teigiamų paskatų turėtų duoti rašiniai apie gyvenimą kitose šalyse: „Blaivų dorų žmonių tarpe“ (kova su girtybe Skandinavijoje), „Danų parapija“ (susiklausymas mažiausiame savivaldos vienete – parapijoje), „Anglų kaime“, „Skelbėjas“ (abiejuose anglų gyvenimas didmiestyje). Vėliau dėl vaizdelių „Danų parapija“ ir „Anglų kaime“ nepasitenkinimą reiškė nuolatinis priekabus J. Jablonskio kritikas Adomas Jakštas: šių dalių kaimų gyvenimas jam, šiaip ar taip, buvo pernelyg didelis kontrastas Lietuvos parapijoms ir kaimams, kur kerojo palyginti daug atgrasios neapykantos ir netolerancijos (žr. A. Jakštas. Vargo mokyklai […] // Draugija, 1920, Nr. 9–10 (117–118), p. 399).

Abiejose dalyse „Vargo mokyklai“ nėra nė vieno eilėraščio. J. Jablonskis jų žadėjo įdėti trečiojoje dalyje, kuri, kaip sakyta, nebuvo išleista. Mėgindamas šiaip ar taip ištesėti savo pažadą, tais dalykais kiek papildė jau nepriklausomoje Lietuvoje išėjusius kitus leidimus.

Voroneže J. Jablonskis vis dėlto įstengė ištesėti kitą pažadą, duotą minėtame „Žodelyje“: parengė ir išleido „Mūsų žodynėlį“, kurį paantraštėje pavadino „Vargo mokyklos“ priedėliu“ (Voronežas: „Lietuvių spaustuvė“, 1918. – 64 p.). „Mūsų žodynėlis“ nedidelis: jame apie 1800 žodžių lizdų. Kartais lizde aiškinami keli žodžiai, tad jų žodynėlyje daugiau. Žodynėlyje sudėti nutolusiems nuo gyvosios kalbos galintys kelti sunkumų liaudiniai žodžiai ir naujadarai – terminai. Iš šio žodynėlio jų sėmėsi ne vien moksleiviai, bet ir daugelis inteligentų pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, kai pristigdavo paprasto termino.

Jausdamas, kaip lietuviška mokykla stokoja tinkamų elementarių matematikos terminų, J. Jablonskis išvertė dalį populiaraus Rusijos mokyklose A. Kiseliovo vadovėlio: Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai (Mokytojo reikalui). – Voronežas: [Lietuvių d-jos nukentėjusiems dėl karo šelpti] Kultūros ir švietimo sekcija, [1917]. – 64 p. Be tiesioginio tikslo duoti mokiniams žinių apie geografiją, tam tikrą kalbos ugdymo paskirtį turėjo taip pat Voroneže antru leidimu išspausdintas S. Mečiaus „Žemės aprašymas“ (pirmasis leidimas, verstas Juozo Tonkūno ir Jono Jablonskio, išleistas 1906 m. Vilniuje). Voronežiškis leidimas (S. Mečius. Žemės aprašymas. Pirmieji geografijos pamokymai su apsakymėliais ir įvairiais kitais pasiskaitymais. Antrasis leidimas. – Voronežas: „Lietuvių spaustuvė“, 1918. – 126 p.) kiek skiriasi: patikslinti kai kurie terminai, pagerinta kalba, gerokai išplėsti Lietuvai skirti skyreliai.

Voroneže J. Jablonskis pradėjo rašyti mokyklai ypač reikalingą vadovėlį – lietuvių kalbos gramatiką, morfologiją. Ko gero, 1918 m. birželio 12–13 d. Voroneže sėsdamas į traukinį, kuris jį su daugiau kaip 1300 pabėgėlių turėjo grąžinti į išsiilgtąją tėvynę, jis jau vežėsi beveik baigtą jos rankraštį. Po dviejų savaičių vargingos kelionės tėvynės išsiilgę voronežiečiai rado nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Tačiau toji nepriklausomybė buvo gana sąlygiška, deklaratyvi. Vokiečių okupacinė administracija tebelaikė savo rankose visas krašto valdymo vadžias. Net sparčiai gausėjančios pradinės ir vidurinės mokyklos negalėjo būti atidaromos be vokiečių pareigūnų leidimo. Vis dėlto, šiaip ar taip sakysi, šalyje dominavo lietuviška mokykla: buvo prasidėjęs trečiasis jos raidos etapas.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.