0

Apie senąsias Devintinių tradicijas

birželio 7, 2021 Šventės, tradicijos ir papročiai

Libertas Klimka// lrt.lt
Sekmadienį Lietuvos bažnyčiose bus pažymima Dievo Kūno ir Kraujo šventė. Šią reikšmingą tradiciją įvedė popiežius Urbonas IV dar 1264 metais priminimui paskutinės Kristaus vakarienės su apaštalais; švente pagerbiamas Švč. Sakramentas, paliktas žmonėms Eucharistijoje. Mūsų laikais šventė keliama į devintąjį velykinio ciklo sekmadienį. Tai paskutinė iš kilnojamųjų kalendoriaus švenčių. Devintinės vyksta tarp gegužės 25 ir birželio 23 dienos.

Libertas Klimka / E. Genio/LRT nuotr.

Libertas Klimka / E. Genio/LRT nuotr.

Liaudiškas šventės pavadinimas – Devintinės arba Devintinis, taip pat Vainikai, nes ir bažnytinės procesijos, ir namai puošiami gyvąja žaluma. O žolynai dar ir pašventinami kaip Dievo kūrinijos dovana žmogui… Kaime jau iš anksto šventei būdavo prisirenkama vaistažolių. Žinoma, atsižvelgiant ir į mėnulio fazę. Jeigu delčia, kaip dabar, tai bus geresnės tos, kurios vaistingąsias medžiagas kaupia šaknyse ir gumbuose.

Lietuvos miesteliuose į Devintinių oktavos (aštuoniadienio) paskutiniąją procesijas suplaukdavo minių minios. Ir visi žmonės su gėlių bei žolynų puokštėmis. Devintinių procesijos taip pat ir mūsų sostinės Vilniaus gili iš senų senovės ateinanti tradicija. Eisena senamiesčio gatvelėmis ar į Kalvarijas būdavo išpuošiama žalumynų vainikais. O ant žaliųjų pakylų suvaidinami gyvieji Rojaus paveikslai…

Fotografija Devintines armelavosparapija.lt

Fotografija Devintines armelavosparapija.lt

Kaimo bažnytėlių vidus per Devintines taip pat puošiamas vainikais, prie šoninių altorių statomi berželiai. O ant sienų sukabinami kiekvienos šeimos merginų nupinti po devynis iš rūtų, juozažolių ir įvairių vaistingų augalų vainikėliai. Ir jie turėdavo išbūti bažnyčioje devynis mišparus. Namuose sudžiovintus vainikėlius laikydavo ant lentynėlės, kampe prie šventųjų paveikslų. Užėjus grėsmingam audros debesiui, žolelių pasmilkydavo ties krosnies priežda. Naudodavo jas ir gydymui, tarkime, vaikams pasmilkyti, jeigu būtų ko nors išsigandę ar tariamai „blogos akies“ nužiūrėti. Arba žolelių įberdavo į arbatėlę ligoniui.

Dar būta tokio graudaus papročio – šventintų žolelių įdėti į karsto pagalvėlę mirusiajam; taip daroma ir žemaičiuose, ir dzūkuose.

Po berželių pašventinimo bažnyčioje, žmonės nusilauždavo šakelę, kitą; parnešę namo, užkišdavo po stogo grebėstu – saugos nuo perkūno įtrenkimo. Žemaitijoje tarp gėlių puokštėje paslėpdavo piktdagį; sakydavo, kad primintų Kristaus kančią. Su tuo dygiuoju augalu darydavo burtą, kad usnys iš laukų pranyktų: nagi įkišdavo jį šaknimis aukštyn į dirbamą dirvą. Sakoma, usnys – velnio augalas. Piktdagį atbulai įsodinus, o jis pašventintas, velnias kur dings – turi paslėpti savo piktžoles po žeme. Šiame tikėjime – taip pat ir prosenoviškais laikais praktikuotų apeigų aidai. Nes tas sakmių ir pasakų velniukas ikikrikščioniškais laikais yra buvęs naminių gyvulių globėju – dievaičiu Velinu. Kurio galioje leisti velėnai išbujoti, pievoms sužaliuoti. Bet pavasarį tai padaryti jį priverčiąs Perkūnas pirmuoju griausmu. Velino ir Perkūno nesantaika suka gamtos ratą: pavasarį nugali griausmavaldis ir viskas sužaliuoja; vėlyvą rudenį Velinas gruodu užrakina žemę. Žinoma, taip yra mitinėse erdvėse…

Moterys Devintinių žolynų įbedžiodavo uždiegtose įvairių daržovių „rasodos“ lysvelėse, tikėdavosi taip kurmius nubaidyti. O kopūstų tarpueiliuose šventintų berželio šakelių prikaišiojus kirminai jų nepuolą. Beje, šeimininkei Devintinės nemenkas rūpestis: reikia ne tik piemenėliui sūrį suslėgti, bet ir visai šeimynai po devynis skanius varškėčius, raguolius ar tarkių pyragiukus išvirti. Per Sekmines užteko po septynis…

Devintinės – riba, po kurios į dirvą nebesėjama; nebesodinami ir daržai. Antraip derlius nespės subręsti iki rudens šalnų – trumputė ta mūsų vasarėlė. Todėl ir posakis toks: „Še tau, boba, Devintinės!“ (sakomas nustebus ar kam nepasisekus). O pyktį išliejant sukeikiama: „Kad jį Devintinis!“

Žemaitijoje Devintinių, arba tarmiškai Deivakūnio, papročiai yra labai panašūs į aukštaičių Sekminių. Ten juk viskas truputį vėliau: ir sodų žydėjimas, ir šienapjūtės laikas. Namų puošimas berželių šakomis, ir karvių bei avelių vainikavimas – priskirta būtent šiai šventei. Čia ir piemenų „balius“, į kurį kviečiami miško žvėrys drauge pasivaišinti. Iš šio prosenoviško papročio pasilikęs toks pašaipus priežodis: „Še tau, vilke, Devintinis, – šit atėjo neketinęs“.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

© 2021, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.