0

Pirmasis Medininkų paminėjimas ir lokalizacija

sausio 31, 2011 Istorija

Jonas Kareniauskas, Antanas Ivinskis*

I. Istoriografijos apžvalga

Pagoniška Žemaičių ir Lietuvių kultūra vystėsi natūralia tėkme ir XIII-XIV amžiuose dar nebuvo pasiekusi lygio, kada atsiranda poreikis turimą informaciją užrašyti ir palikti ateinančioms kartoms. Visa, ką turime apie save iš seniausių laikų: apie papročius, religiją ir gyvenimo būdą, apie įvykius ir vietoves, turime svetimšalių dėka – rusų ir vokiečių kronikininkų. Mūsų vietovės aprašytos visai ne kilniais tikslais, o siekiant užvaldyti. Ordino raštininkai savęs nevargino, tikslindami jiems svetimų vietovių pavadinimus.

Todėl, skaitant senuosius Žemaičių vietovių aprašymus, dar tenka sukti galvą, kur jos yra, ar buvo. Ordino dokumentų perrašinėtojai vėlesniais amžiais iškraipydavo autentiškus vietovių įrašus, todėl to paties dokumento skirtinguose nuorašuose galima rasti skirtingai užrašytas vienas ir tas pačias vietoves. Šios aplinkybės sunkina jų lokalizaciją. XIX a. išleistuose Livonijos ir Prūsijos dokumentų rinkiniuose – „Urkundenbuch“1įdėti XIII a. dokumentų nuorašai, daryti XIV a. ir vėliau. Čia, ir jais besiremiančio K. Būgos raštų III tome,2 randame Kuršo vyskupo dokumentus apie 1253 m. Kuršo žemės šiaurinių ir pietinių sričių dalybas. Šiuose aktuose Kuršo vyskupas Heinrich’as ir Ordinas pasidalino didelę teritoriją dabartinės Latvijos ir Lietuvos vakaruose, nuo Ventspilio iki Nemuno. Didelio skaičiaus (virš 100) vietovių išvardijimas minimuose dokumentuose leidžia daryti prielaidą, kad tuo metu Kuršas ir Žemaičių Vakarai buvo pakankamai gerai išžvalgyti – vietovės apjungtos į vientisas teritorijas – žemes, minimos čia esančios upės ir ežerai. Kuršo šiaurėje vardijamos Vredecuronia (Taikingasis Kuršas), Wynda (Venta), Bandowe (Bandava – samdinių, bandų ganytojų žemė), Bihavelanc (Pamarys), šiaurinė dalis Ceclis (Ceklio) ir Duizare (Dvižarė – Dvišakio ežero) žemės. Kuršo pietuose minimos Ceklis, Dvižarė, Megowe (Mėguva), Pilsaten (Pilsotas), Poys pilies žemė ir žemės tarp „Scrunden et Semigallia“.

Medininkų pilis.Napoleonas Orda (1807 m. vasario 19 d. – 1883 m. balandžio 26 d.) – XIX a. dailininkas, gyvenęs ir kūręs Rusijos imperijos vakarų gubernijose. Lenkų muziejaus rinkiniai

Šie dokumentai atsirado labai veiklaus Kuršo vyskupo Heinrich’o (Heinrich von Luzellburg) ir jo čia vykdomų reformų dėka. 1247-1251 m. jis buvo Žiemgalos vyskupas. 1251 m. – būsimojo karaliaus Mindaugo protektorius (dvasinis globėjas).3 1251 m. vykdė vyskupijų reformą: buvo panaikinta Žiemgalos vyskupija (~1/3 prijungtas prie Kuršo, ~2/3 prie Rygos vyskupijų). Taigi dokumentuose minimas „Tėvas H.“ tapo po reformų labai išaugusios Kuršo vyskupijos vyskupu. Tuomet formaliai Kuršas driekėsi abipus Ventos upės, toliau pietų kryptimi iki Nemuno, upe iki Baltijos jūros ir pajūriu iki Ventspilio. Šiaurėje Talsi, Kandava priklausė Kuršui. Vyskupijos ribos nepaisė etninių teritorijų bruožų – Kuršo vyskupijos Šiaurėje gyveno lybiai, toliau kuršiai, o Pietryčiuose – žemaičiai. Žemių pavadinimai matyt buvo sąlyginiai, bendriniai, kaip pavyzdžiui Bandava ar Taikingasis Kuršas – padėjo orientuotis kraštą valdžiusiam Ordinui.

Įdomu, kad dalis šių teritorijų pavadinimų, kaip pavyzdžiui Ceklis, po 1392 metų neminimas nė viename Livonijos ar Kryžiuočių ordino dokumente. Nuo pat dokumentų išspausdinimo „Urkundenbuch“ rinkiniuose, pirmieji jų tyrinėtojai mažiausiai vargo su „žemėmis“ tarp „Scrunden et Semigallia“, ją lokalizuodami tarp Skrundos ir Žiemgalos (iki Dobele, priklausiusios Žiemgalai). Tolimesnė vienuolikos šios žemės vietovių lokalizacija vyko ne taip sklandžiai – sąlyginai rasti dviejų vietovių atitikmenys. Latvių šaltiniai šią nenormalią padėtį aiškina labai paprastai – teritorija buvo labai retai gyvenama, nes čia augo tankūs miškai, gi vėliau, daugėjant gyventojų, gyvenviečių vardynas smarkiai pakito… Visai kitą versiją prieš pusę amžiaus iškėlė Vladas Pryšmantas straipsnyje „Terra inter Scrunden et Semigalliam“ – Žemaitijoje“.4 Mums nežinoma, kodėl ši radikali nuomonė nesulaukė didesnio tyrinėtojų dėmesio, bet Kuršo vyskupo dokumente užrašyto vietovardžio Meddenmes tapatinimas su Medininkais mus verčia įdėmiau patikrinti šią versiją.

Medininkai yra viena paslaptingiausių istorinių vietovių XIII-XIV a. Žemaitijoje. Dėl klausimų, kada Medininkai paminėti pirmą kartą bei kur reikėtų juos lokalizuoti, esama daugybės nuomonių.

Vieni autoriai net abejojo, ar XIII – XIV amžiaus pradžioje iš viso egzistavo Medininkų žemė. Pavyzdžiui, H. Łowmiańskis teigė, kad Medininkų žemė susidarė XIV a., kai vokiečių ordinai pavergė Prūsų ir Latvių žemes, nuniokojo Ceklį, Karšuvą ir vidurio Žemaitijos valsčiai susivienijo gynybai.5 Kitai pozicijai atstovo J. Ochmiańskis, manęs, kad tarp Jūros ir Dubysos upių jau IX-XII a. išsiskyrė Kražių – Varnių sodybiniai junginiai, iš kurių XIII-XVI a. susidarė ir Medininkų žemė.6 Neabejotiną indėlį į Medininkų istorinio traktavimo svarstymus įnešė Zita ir Jonas Geniai.7 Tačiau lietuvių autorių darbuose stinga patikimumo. Varniškiai, rašę istorinėmis temomis: Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius,8 Varnių klebonas kun. Antanas Juozapavičius,9 taip pat ir kraštotyrininkas Pranas Vasiliauskas10 Medininkais laikė Varnius.

Netenka abejoti, kad tyrinėtojus glumino faktas, jog Varniai, XIV a. tarsi būdami Medininkų žemės centru, neturėjo stiprios pilies (piliakalnio). Iš čia kilo idėja Medininkais laikyti Medvėgalį.11 Dar manyta, kad tarp Biržulio, Lūksto ir Stervo ežerų buvusią sodybų grupę Varnės upė skyrusi į dvi dalis, kurių viena vadinosi Varniais, kita – Medininkais.12 Tačiau, kad Varniai nėra Medininkai, pastebėjo dar kun. A. Juozapavičius,13 ar V. Pryšmantas14 bei Z.Genienė ir J.Genys,15 nurodydami Hermano Vartbergės kronikoje aprašomą 1370 metų žygį į Medininkus.16

Geniai pastebėjo, kad Vartbergės „Livonijos kronikoje“ aprašytame 1370 m. žygyje yra tiksliausios nuorodos Medininkų vietovės identifikavimui: „Vertinant žinutę apie Medininkus, kaip vietovę, yra svarbūs keli momentai. Pirmiausia, išvardytų vietovių seka ir galima jų lokalizacija“.17 Jie tiksliai nustatė 4 iš 6 geografinius objektus, paminėtus žygyje, ir, mūsų nuomone, buvo priartėję arčiausiai tiesos. Deja, lokalizuodami Medininkus, autoriai nesekė išvardytomis vietovėmis, o dėmesį perkėlė į šiaurės vakarus nuo Varnių ir, pasiremdami J. Sprogio surinktais duomenimis iš XVI a., ieškojo Medininkų dvaro Žarėnų ir Medingėnų apylinkėse.18 Nors Žarėnų – Medingėnų apylinkėse Sprogio minimų vietovardžių atitikmenų ieškoti – neperspektyvu.19

Tarp istorikų nėra sutarimo, kada Medininkai paminėti pirmąjį kartą. Iš pradžių manyta, kad Medininkai – tai Medene, paminėta 1254 gegužės 19 d. metų Mindaugo akte. Būgai įrodžius Medene esant sėlių žemėje,20 liko dvi datos: 1314 metais Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“,21 Medininkai paminėti, kaip teritorinis vienetas – valsčius ir 1370 metais Hermano Vartbergės „Livonijos kronikoje“ Medininkai paminėti, kaip konkreti vietovė.22 O aptariamoji XX a. vid. Pryšmanto hipotezė,23 Medininkus, minimus 1253 metais Kuršo vyskupo dokumente tarp kitų vietovių pietiniame Kurše, nebuvo reikiamai pagarsinta ir nesulaukė dėmesio. Todėl tokia padėtis gundė dar kartą pasigilinti į turimą istorinę medžiagą, kitų autorių darytas prielaidas ir bandyti pastūmėti Medininkų lokaliazcijos reikalą. Išeities tašku mums buvo 1370 metų Hermano Vartbergės tekstas, turintis geografinio aprašymo potekstę.24

Štai visas 1370 metų žygio tekstas lotynų ir lietuvių kalbomis: „Eodem anno sabbato Reminiscere commendator de Goldingen cum illis de Curonia intravit terram Letwinorum, quam vastavit, videlicet Pluten,25 Malowe, Warnen et Medeniken in parte usque ad lacum dictum Pludden, in Versevene pernoctando, educens IIICXX capita utriusque sexus, item IIIICXXX capita boum et equorum preter multos, quos occidit. Rediit incolumis cum suis.“ „Tais pačiais metais, šeštadienį per Reminiscere, Goldingos komtūras su žmonėmis iš Kuršo įsiveržė į Lietuvių žemę, kurią nuniokojo, o būtent Pluten, Malowe, Warnen ir Medeniken kryptimi iki vadinamojo Pludden ežero apylinkių, Versevene nakvodamas, išsivarė 320 žmonių, abiejų lyčių, taip pat 430 galvų stambiųjų galvijų ir arklių, neskaitant daugelio, kuriuos užmušė. Su saviškiais jis grįžo nenukentėjęs.“26

Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvoje iki šiol buvo žinomi du šio aprašymo vertimo variantai, kurie, deja, nėra tikslūs. Pirmasis skamba taip: „…įžengė į lietuvių žemę, kurią nuniokojo, būtent Pluotinę, Maluvą (Malowe), Varnius ir Medininkus, iki ežero, vadinamo Pluotiniu (Pludden). Nakvojo Viešvėnuose (Versevena)…“27. Antrasis – akademiko J. Jurginio: „…įsiveržė į Lietuvą, būtent: į Pluteną, Malovą, Varnius ir Medininkus, vadinamojo Pludeno ežero kryptimi, pernakvojo Versevene (Viešvėnuose)…“28

Vertėjai į lietuvių kalbą bandė patys lokalizuoti vietoves, nepateikdami originalo (lotynų k.) užrašytų vietovardžių. Taip „Pluten“ tapo „Pluotine“ arba „Plutenu“, „Malowe“ – „Maluva“, o ežeras „Pludden“ – „Pluotiniu“. E. Strehle paaiškinimų įtakoje lietuviškuose vertimuose užrašyta ir ilgą laiką manyta, kad „Versevene“ – Viešvėnai. Matyt, dėl panašiai atsiradusios painiavos, buvo pradėta Medininkų ieškoti Medingėnų apylinkėse.

Lietuviški vertimai klaidino jais besiremiančius autorius, bandžiusius 1370 metų žygio vietoves lokalizuoti į Šiaurę nuo Varnių. Pavyzdžiui A. Butrimas ir K. Misius, rašydami apie Viešvėnų žemę,29 „Malowe“ tapatino su šalia Šatrijos esančiais Maluvėnais. Goldingą (Kuldingą) vadino Goldija. Vietoves jungiantį maršrutą supainiojo taip tarsi Goldingos komtūras su saviškiais čia būtų paklydęs. Pagal šiuos autorius išeitų, kad kariai žygiavę maršrutu Pluotinė – Maluvėnai – Varniai – nelokalizuoti Medininkai (matyt, turint omeny nekonkrečią vietovę prie Medingėnų ar Žarėnų) – vėl pro Pluotinę (Plutinalio ežerą) toliau judėjo į Janapolę (Viržuvėnus) nakvynei ir „grįžo“ į priešingą, nei Goldinga (Kuldinga) pusę…

Vartbergės tekstas unikalus, nes jame Medininkai XIV a. rašytiniuose šaltiniuose vienintelį kartą paminėti, kaip konkreti vietovė. Įrašas: „…ir Medeniken kryptimi iki vadinamojo Pludden ežero apylinkių…“ yra pagrindinis teksto loginis akcentas, rodantis, kad žygio tikslas buvo Medininkai. Šioje teksto dalyje yra tiksliausia nuoroda į „Medeniken“ buvimo vietą nuo Varnių „Pludden“ ežero kryptimi ir apylinkėse. Todėl nurodytas šalia esantis ežeras yra būtina sąlyga Medininkams lokalizuoti.


1Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch nebst Regesten. Herausgegeben von Dr. Fr. G. von Bunge. Erster Band. 1093-1300 Reval, 1853.
2Būga K. Rinktiniai raštai. T. III. Vilnius, 1961.- 159-162.
3Latvju enciklopedija 1962-1982. T.I. Red. Andersons E., Linkolna: Amerikas Latviešu apvienības Latviešu institūts, 1983.-1990.-P. 538-539.
4Pryšmantas V. „Terra inter Scrunden et Semigalliam“ – Žemaitijoje.-Praeitis, T. III. Lietuvos istorijos draugija, Vilnius, 1992.-P. 32-48.
5Łowmiański H. Studja nad początkami społeczęństwa i państwa litewskiego.-Wilno, 1932.-T. 2.-P. 80-82.
6Ochmański J. Hystoria Litwy.-Wroclaw, 1967.-P. 31.
7Genienė Z. ir Genys J. Dėl Varnių-Medininkų istorijos In: Žemaičių praeitis.-V., Mokslo ir enciklopedijų l-kla. 1993.-T. 2.-P. 63-71.
8Valančius M. Raštai.-Vilnius, 1972.
9Kun. A. Juozapavičius – Antanas iš Poškiečių. Žemaičių Medininkai – Varniai.-Mašinraštis, 1932.-Saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“ (A55). O Lietuviškoji tarybinė enciklopedija skelbė: „Į Medininkų žemę įėjo Karklėnų, Laukuvos, Medininkų, Šiauduvos, Tverų valsčiai, susijungę kovai su kryžiuočiais. Svarbiausia pilis buvo Medvėgalis…Medininkų centras – Medininkai (dabartiniai Varniai)“.-In: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.-V., 1981.-T. 7.-P. 360.
10Vasiliauskas Pr. Senieji Medininkai – Varniai.-In: Mūsų gamta, 1970.-Nr. 12.-P. 19-20.
11Łowmiański H. Studja…, p. 81-82; Pryšmantas V. Terra…, p. 44-48;
12Plačiau žr. mūsų straipsnį „Varniai – Medininkų vyskupijos centras“ šioje knygoje.
13Kun. A. Juozapavičius, 1932.-L. 44/47.
14Pryšmantas V. Terra…, p. 46.
15Geniai Z. ir J. Dėl Varnių-Medininkų istorijos…-1993, p. 64-65.
16Latvis H., Vartbergė H. Livonijos Kronikos.-Vilnius, „Mokslas“, 1991.-P. 195.
17Genienė Z., Genys J. Varnių kunigų seminarija.-Vilnius, Žemaičių kultūros draugija, 1999.-P. 13-14.
18Ten pat, p. 15; Geniai Z. ir J. Dėl Varnių-Medininkų istorijos.-1993, p. 64-65.
19Mes bandėme ieškoti vietovardžių, kuriuos, remdamiesi J.Sprogiu, pateikė Geniai [žr. prieš tai buvusią nuorodą]. Kalnėjos, Antkalnio, Antlausčių, Kespjaunio, Vaitginių, Molanų, Žvirbliškės, Išdagės, Kesijos, Lenkės, Baginiškės, Rudijos, Eglės kalno, Peteliškės vietovardžių atitikmenų Žarėnų – Medingėnų apylinkėse neradome. Ne ką geriau ėjosi ieškoti ir upių. Jeigu Rešketa išteka iš Reškečio ežero (netoli Žarėnų) ir įteka į Virvyčią šiauriau nuo Varnių, tai autorių paminėta Nevarda teka ne Tverų apylinkėse, o į pietryčius nuo Varnių, pro Nevardėnus, kaip dešnysis Nakačios intakas. Tuo būdu, Nevarda teka nuo Varnių į priešingą, negu Medingėnai pusę ir buvusio Medininkų dvaro paieška pagal J.Sprogį labai išsiplečia. Landsupis (Landžiupys) yra prie Krakių. Netoli Žarėnų yra mažas upelis – Lanka, Žardės intakas. Taigi, nėra žinoma, ar Sprogis aprašinėjo Medininkų dvarą, ar Medininkų sritį. Deja, Medininkų dvaro vietos Geniams surasti nepavyko.
20Būga K. 1961, p. 270-274.
21Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika.-Vilnius,1988.-P. 264.
22Latvis H., Vartbergė H.-1991. p. 195.
23Pryšmantas V. …-1992.
24Lotyniškas Vartbergės kronikos rankraštis buvo rastas XIX a. Dancigo magistrato archyve. Vertėjas ir leidėjas Ernst Strehle kronikos tekstą 1863 m. išspausdino Leipcige [Scriptores rerum Prussicarum. II Band, Leipzig, 1863.-P. 968.], o 1864 m. paskelbė ir vokišką vertimą [Die livlandische Chronik Hermann’s von Wartberge. Aus dem Lateinischen ubersetzt von Ernst Strehlke. Berlin und Reval, 1864.]. Kronikos tekstą E. Strehle papildė paaiškinimais, kuriais bandė lokalizuoti kronikoje paminėtas vietoves.
25Čia pateikiame E. Strehle paaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą, skliaustuose nurodydami lietuviškas vietovardžių formas: – Gal Plunia (Plungė) į rytus nuo Krottingen (Kretingos)?
– Warnen tai Worny (Varniai) tiksliai į rytus nuo Memel (Klaipėdos).
– Miedingiany (Medingėnai) yra visiškai šalia (Varnių), randamų pagal I, 180 išnašą 2 [Miednicki (Medininkai) arba Worny (Varniai) yra 45 mylios į rytus nuo Memel (Klaipėda) [Petri de Dusburg. Chronicon terrae Prussiae, ed. M. Töppen. Scriptores rerum Prussicarum. I Band, Leipzig, 1863, 180]].
– Pludden ežeras turėtų būti arba Lukszta (Lūkstas), arba į pietus nuo jo netoliese esantis kitas ežeras; kitų ežerų minėtoje vietovėje nėra.
– Gal Weszwiany (Viešvėnai) į šiaurės vakarus nuo Worny (Varnių)?“ 26Vertė V. Steponaitytė.
27Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.-Vilnius, 1955.-T. 1.-P. 56.
28Latvis H., Vartbergė H.-1991. p. 195. Neblogą vertimą į rusų kalbą galima rasti internete, adresu http://livonia.narod.ru/.
29Butrimas A., Misius K. Viešvė, Viešvienų žemė, valsčius tijūnija ir seniūnija.-In: Viešvienai: istorija ir dailės paminklai.-Vilnius, 2003.-P. 25.

Pagal Varnių muziejaus duomenis ir aprašus

Tęsinys 20110201

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.