Baltų žinyčios vartai

Psichologė Austėja Agnietė Čepulienė//psichika.eu

Artėjant Vėlinėms, orui vis labiau rudenėjant, trumpėjant dienoms, gamtai po truputį šąlant ir stingstant turbūt neretas iš mūsų pradeda jausti ir besikeičiančius vidinius, psichologinius, procesus. Atrodo, ir kultūra, ir gamta kviečia nurimti, susitelkti į savo vidų, daugiau laiko praleisti apmąstymuose, prisiminti gyvenimo ir mirties santykį, savo laikinumą, įsisąmoninti, kas laikina, o kas išlieka, kas miršta, o kas gyvena. Nors ir be išorinės pagalbos mąstome ir svarstome paminėtomis temomis, naujoms mąstymo kryptims atrasti galime pasitelkti labai senas lietuvių liaudies dainas.

Lietuvių liaudies dainos, kurios priskiriamos Vėlinių laikotarpiui, apima šeimos, našlaičių ir tragiškų įvykių temas. Tai dainos apie santykius su esamais, nebegyvenančiais arba vidiniais tėvais ir motinomis, broliais ir seserimis. Taip pat tai dainos, kuriose vienokiais ar kitokiais būdais apdainuojama mirtis, netektis, gyvųjų santykis su mirusiaisiais ir mirusiųjų santykis su gyvaisiais. Galiausiai, tai dainos kaip tiltai, jungiantys du priešingus polius – gyvenimą ir mirtį.

Mitologinius turinius psichologine prasme galima nagrinėti žvelgiant į juos kaip į išorinių santykių (santykių su gyvais ir mirusiaisiais šeimos nariais, kaip aprašyta aukščiau) ir kaip į vidinių santykių (tai mūsų psichikos dalių sąveikavimas) paraleles. Išoriniai ir vidiniai santykiai neretai labai susiję, vienas kitą atspindintys. Juk neturint gerų, saugių, patikimų santykių su kitais žmonėmis, ir psichologiškai jaučiamės vieniši, liūdni. O neturint pakankamai tvirtų, stabilių ir saugių vidinių santykių, pavyzdžiui, nuolat save kritikuojant, nuvertinant ar pykstant ant savęs, dažnai sunku ir išorinuose santykiuose – nuolat kenčiant nuo nepasitikėjimo savimi sunku užmegzti naujus kontaktus, pasitikėti kitais, priimti kitų palaikymą, pagalbą ar kritiką. Taigi, toliau šiek tiek patyrinėkime, ką apie išorinius ir vidinius santykius galima įžvelgti Vėlinių laikotarpio dainose.

Išoriniai santykiai su šeimos nariais

Etnologas ir religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius straipsnyje apie Vėlinių laikotarpio dainas ir papročius rašo, jog šios dainos – tai emocinis gyvųjų ir mirusiųjų buvimo drauge išgyvenimas. Mirusieji ir gyvieji, kartas nuo karto primindami apie save vaišėmis ar apsilankymais, iš esmės gyvena vienoje šeimoje. Psichologine prasme tai galime interpretuoti kaip dainose atsiskleidžiantį ilgesį artimiems žmonėms, šeimai, poreikį išlaikyti emocinį santykį ir su gyvais, ir su jau mirusiais šeimos nariais. M. Martinaitis savo knygoje “Mes gyvenome” rašo apie tai, jog bendrystė, bendruomenė, susidedanti iš šeimos narių ir giminių, buvo vienas iš labai svarbių gyvenimo kaime aspektų. Tai buvo išlikimo ir saugumo garantas. Nors šiuo metu daugelis gyvena atsiriboję nuo tolimesnių giminių ar netgi artimiausios šeimos, turbūt daugelis sutiks, jog psichikoje vienaip ar kitaip išlieka buvimo kartu troškimas, ilgesys saugių ir paprastų santykių, kur kartais nebūtina labai stengtis, keistis, bet santykiui išlaikyti tiesiog užtenka žinojimo, kad mus jungia tas pats kraujas. Argi ne dėlto per įvairias šventes ir ypatingas progas, taip pat ir Vėlines, dažna šeima turi tradiciją sugrįžti į gimtuosius namus, susėsti už bendro stalo ar kartu aplankyti kapus. Argi ne dėlto per tokias šventes kaip Kalėdos ar Velykos taip stipriai nesinori likti vieniem, o lėktuvų bilietai iš šalių, kuriose gyvena daug lietuvių, būna išpirkti prieš keletą mėnesių. Taigi, viena iš Vėlinių laikotarpio dainų psichologinių prasmių yra buvimo draugėje poreikio priminimas, patvirtinimas ir raiška.

Santykis su vidinėmis tėvų figūromis

Kartais einant į priekį, keliaujant gyvenimo kelionę, susidedančią iš pasirinkimų, sprendimų, praradimų, atsisakymų, apima stiprus ilgesys, praeities šešėliai. Tai apdainuojama tokiu tekstu: “Aš keleivis keleivėlis keleliu keliavis, prykeliavis, pryvandravis žalią ožolelį. Aš prieidama, apsikabindama, bent pavirski, ožoleli, į mano tėvelį. Aš atstodama labai graudžiai verkiau – nepavirto ožolelis į mano tėvelį.” (Padainavo Ana Mažeiva, g. 1894 m., Karklės k., Klaipėdos apyl., Užr. 1980 m.). Kita dainos šaka yra apie susitikimą su obelimi ir prašymu, kad ši pavirstų į mama, tačiau obelis to nepadaro. Ir ąžuolas, panašus į tėvą, ir obelis, panaši į motiną, kartais, atrodo, galėtų pavirsti jais, grąžinti mus į vaikystę, į paprastumo, saugumo ir aiškumo laikotarpį, kai nereikia tiek rinktis, kai nereikia vienam pačiam keliauti, kai kelią dar aiškiai rodo tėvai – ąžuolas ir obelis. Ir nors ši daina primena apie vienišumą, ištinkantį suaugus, minant, “vandruojant” savo kelią, ji primena ir apie stiprybę, kurią nešiojamės su savimi. Juk ąžuolas – stiprus, tvirtai įsišaknijęs miško karalius, o obelis – vaisius nešanti, pavasarį nuostabiai žydinti gamtos dovana. Abu medžiai simbolizuoja, jog tai, kas yra įsišakniję mumyse – ar tai tikras mamos ir tėčio patyrimas, prisiminimas, buvimas, ar tai vidinių, archetipinių tėvų buvimas mūsų psichikoje, jie yra, su jais galima pasikalbėti, pasitarti, nuolat prisiminti tą saugumą, kurį teikia žinojimas, jog esame ne vieni, jog savyje turime tėtį ir mamą, kurie mus lydi. Tėtis teikia ąžuolišką tvirtybę, jėgą, ištvermę, o mama – vaisingumą, produktyvumą, gyvenimo grožį, estetiką, pasitenkinimą, švelnumą.

Įsivaizduokite savo vidinį ąžuolą ir vidinę obelį. Galite juos nusipiešti ar nulipdyti, o gal sutiksite juos realiame pasaulyje, žiemai besiruošiančiame miške. Apžiūrėkite, koks jūsų ąžuolas ir kokia obelis. Kokiame metų laike juos įsivaizduojate, kokie jie amžiaus, dydžio, ar tvirtai įsišakniję. Pasvarstykite, kokius jausmus jums kelia šie medžiai. Paklauskite savęs, kaip šie medžiai susiję su jūsų tėviškos ir motiniškos figūros įsivaizdavimu. Ko trūksta ir kas galėtų sutvirtinti ąžuolą, jeigu šis netvirtas. Kas galėtų atgaivinti obelį, jeigu ši kiek išsausėjusi, nuvargusi. Nepamirškite, jog šiandien, atlikdami šį vaizduotės pratimą, jūs galite ir pripiešti daugiau šakų, ir sutvirtinti medžio kamieną, pastatyti ramstį, jei medžiui sunku. Taip pat yra ir su vidiniais tėvais. Nesvarbu, kokie realūs atsiminimai apie juos, šiandien jūs galite keisti savo vidinius santykius su tėvais klausdami savęs, ko vaikystėje jums galbūt trūko ar buvo per daug ir ką dabar simboliško ar realaus galite padaryti sau, kad užpildytumėte trūkumus ar sumažintumėte tą, ko buvo per daug. Nors šie pokyčiai gali pareikalauti daug laiko, psichoterapijos ir nemažai atsidavimo bei ryžto, jų siekti verta, jei norite įtvirtinti savo vidinį ąžuolą ir obelį, semtis iš jų tvirtybės ir ištvermės, pasitenkinimo ir švelnumo.

Motinos archetipas

Kitas psichologiškai svarbus aspektas, atsispindintis Vėlinių laikotarpio dainose, yra susijęs su Motinos archetipu. Motina Žemė – praryjanti, bet ir teikianti derlių, atspindi Motinos archetipo problematiškumą. Jungiškosios krypties psichoanalitikai kalba apie dvi Motinos archetipo kryptis – Gerąją ir Baisiąją motiną. Geroji motina gimdo, maitina, augina, puoselėja, Baisioji – praryja, žudo, stabdo augimą. Galbūt būtent apie šias dvi motiniškas puses ir jų svarbą asmenybės augimui kalba šitoks dainos tekstas: “…Gale laukelio kapeliai, in kapelio avietėlė. Tenai verkia siratėlė, savo motulę budina. – Kelies, mano motule, pašukuoj man galvelė, pašukuoj man galvelę, atmainai man marškinėlius. – Turi tu sau močekėlę, pašukuos tau galvelę. Pašukuos tau galvelę, atmainys tau marškinėlius. – Tikra mano motinėle, pikta mano močekėlė. Vieną rozą pašukavo, visus plaukelius nupešė. Marškinėlius duodama, amžinai mane prakeikė. Kad tu šitų marškinėlių, šitų jau nepernešiotum. Šitų jau nepernešiotum, o daugiau neprašytum.” (Pad. Anelė Blaževičienė, 66 m., Rizgūnų k., Ignalinos raj., 1936 m.).

Šioje dainoje atsiskleidžia Geroji, bet jau mirusi motina ir Baisioji, kuri nupeša plaukus, kuri prakeikia. Ir nors čia galima daryti dvi interpretacijas – viena būtų apie tai, jog čia susiduriame su negatyviu motinos kompleksu, kai vidinė motina yra labai negatyvi, kritiška, o tai psichologiškai reiškiasi tuo, kad žmogus turi žemą savivertę, nuolat patiria nepasitikėjimą savimi ir dėl to kyla įvairios problemos santykiuose ir savijautoje.

Vis dėl to, galima ir kita, kiek pozityvesnė šios dainos interpretacija. Močekėlė, apdainuojama dainoje, reiškia pamotę. Patarlėse ir priežodžiuose šalia močekos apibūdinimo eina raganos apibūdinimas (“močekėlė raganėlė”). O akiratį dar labiau praplečianti kita “močekos” reikšmė, pateikiama lietuvių kalbos žodyne, yra šalpusnio sinonimas. Šalpusnis yra antiuždegiminė vaistažolė. Taigi, galime matyti, kad močeka nėra vien neigiamas pamotės, kurią galime sutikti įvairiose pasakose, atitikmuo. Močeka gali būti ir ragana – tai, žinoma, baimę kelianti būtybė, tačiau turinti stebuklingų gebėjimų, jėgų ir kartais savo burtais padedanti. Taip pat, močeka gali būti ir kovos su liga, stiprybės ir išvermės simbolis. C. Pinkola Estes teigia, kad tikram asmenybės augimui pirmiausia reikalinga Geroji motina – ta, kuri suteikia šilumą, saugumą. Ši motina paliks intuicijos dovaną, bet nesuteiks pakankamai ryžto, tvirtumo, jėgos. Norint augti toliau, tenka atsisveikinti su šia Gerąja motina ir pradėti bendrauti su Baisiąja motina, kurią pasakose simbolizuoja Baba Jaga, ragana, burtininkė. Ši motina gal ir pikta, bet su ja susidraugavus, įveikus jos užduotis, moteris augs ir taps atsparesne, kūrybingesne, labiau mokančia apsiginti, tvirtesne. Ši daina tarsi kviečia susitapatinti ir pajusti, kaip sunku yra atsisveikinti su Gerąja motina, bet taip pat primena, kad tai neišvengiama. Neišvengiamai gyvensime ne tik pozityviame ir gerame pasaulyje, bus ir netekčių, ir pykčio, ir bejėgiškumo, ir žiaurumo, reikės ir pakovoti už save. Neigti tai būtų neprotinga ir apribotų mūsų augimą. Ši žiauri močekėlė gali padėti podukrai augti, surasti jėgų pasipriešinti trukdžiams, įveikti kliūtis siekiant savo tikslų ir galiausiai, sudėtinguose, iššūkius keliančiuose gyvenimo patyrimuose įžvelgti prasmę ir semtis iš šių patyrimų stiprybės.

Taigi, apžvelgėme keletą psichologinių aspektų, pasireiškiančių Vėlinių laikotarpio liaudies dainose. Tai anaiptol ne visų ir ne daugumos aspektų apžvalga, o tik pradžia ar gairės apmąstymams ir tolimesniam gilinimuisi. Tad priimkite šį straipsnį kaip pasiūlymą ar būdą žvelgti į lietuvių liaudies dainas.

Literatūra
Beresnevičius, G. (1996). Protėvių kultas. Vėlių maitinimas. Liaudies kultūra, 1 (47). Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras.
Pinkola Estes, C. (2007). Bėgančios su vilkais. Vilnius: Alma Littera.
Jung, C. G. (1997). Individuacija ir kolektyvinė pasąmonė. Psichologija, 17, 164-176.
Jung, C. G. (2015). Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė. Vilnius: Margi raštai.
Martinaitis, M. (2014). Mes gyvenome. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.