1

Vasario 2-ąją švenčiame pirmą Perkūno dieną

vasario 2, 2012 Amatai, PASAULĖŽIŪRA

Liutauras  Baltasis*

Lietuvoje vasario 2 d. vadinama Perkūnyčia arba pirmoji Perkūno diena, kurios simboliu jau tapo žvakės šviesa. Liaudyje dar iki šiol vadinama Grabnyčios, nors su grabu (karstu nieko bendra neturi).

Šis žodis nuo rusinimo laikų buvo perimtas ir vadinosi Gromnica (rus. grom – liet. Perkūnija) arba Perkūno diena. Laikui bėgant senojo lietuvių tikėjimo reliktas virto krikščionių minima Kristaus paaukojimo (kūdikio aukojimas Dievui) ir Jo motinos Marijos įvesdinimo (palaiminimas bažnyčioje) švente. Krikščioniškoje tikėjimo šviesoje tai 40-toji diena po Kristaus gimimo. Bažnyčioje dar ir Pašvęstojo gyvenimo diena. Vėliau tiesiog buvo siejama su žvake, kurią dėl garso m nuslydimo į b ir asociatyviai siejamo žodžio su mirusiais vadinta Grabnyčia.

Lietuvių tautinio judėjimo gaivintojas, pietų žemaičių tarme kalbėjęs Povilas Višinskis rašė, jog žemaičiai vasario pirmąją dieną vadino Sukós diena, nes buvo paprotys Perkūnyčios dienai susisukti po plonytę vaško žvakę (perkūninę). Tai būdavo storo lininio siūlo su vašku žvakė, vyniojama ant medinės lentelės. Ši žvakė dar vadinama vyniotine žvake. Perkūnyčios (dar vadinama graudulinė) žvakė buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų. Todėl sąsajos su grabu (rus. grob) reiškiančiu karstą galėjo kilti natūraliai.[1]

Krikščionys pašventinta vaškine žvake vaikus leidžia prie pirmosios komunijos; ji deginama prie mirštančiojo, kad vėlei nušviestų kelią į dangų, taipogi šviečia ir per visus mirusiojo paminėjimus bei metines; Perkūnyčinės žvakės gabalėlį dėdavo į avilius ir statomų namų sienas, jomis aprūko verbas ir saugosi nuo perkūnijos ir piktų dvasių. Tokie apsaugos elementai išduoda senojo tikėjimo apraiškas į Amžinosios ugnies galią. Seniau šventa ugnis rusėjusi aukuruose niekur nedingo. Tiesiog neįmanoma pakeisti Ugnies reikšmės žmogaus gyvenimui. Nekeista, kad ne buitinė ugnis buvo siejama su Dievu ir Dangumi, kur karaliauja Perkūnas su savo žaibais, galinčiais ne tik nutrenkti ir nubausti, bet ir prikelti Gyvastį Žemėje.

Daug kam gali kilti klausimas, kodėl būtent vasario 2 diena vadinama Pirmąja Perkūno diena?

Gamtos natūraliame cikle ši data artimiausia po sausio 25 dienos, vadinamos pusiaužiemiu. Įvykus persilaužimo gamtoje virsmui ir dienai pradėjus ilgėti, Saulės kelias nuo vasario 1 dienos pradeda naują ciklą. Susidūrusios šilto ir šalto oro masės jau gali sukelti atmesferinius reiškinius perkūniją. Prisimenu, kai prieš keletą metų Perkūnyčios išvakarėse, jau sutemus, prasidėjo pūga. Nespėjus pasiekti namus, pūgą staiga nušvietė mėlynas žaibo blyksnis ir perkūnija. Nuo žaibo blyksnio Vilniaus apsnigtos gatvės, pūgos nešamos snaigės nušvito skaisčiai mėlyna šviesa. Akimirksniui netekau žado nuo netikėtumo, nežemiško grožio ir trenksmo. Sąmonėje švystelėjo mintis, kad Dievaitis palaimino rytdienos žvakių liejimo apeigą.

Seniau tikintieji vasario 2-ąją eidavo į bažnyčias ne tik įsigyti šventintų žvakių, bet ir pašventinti savo pačių pasigamintų. Šios žvakės pradeda savo magišką kelia jau nuo vasario 5 dienos, kuri laikoma duonos arba Ugnies dievaitės Gabijos diena. Šeimininkai su Perkūnyčios uždegta žvake savo namuose iškilmingai apnešdavo stalą tris kartus. Kai kur taip darydavo aplink krosnį ar židinį, tuo liudydami, kad pašventinta žvakė šventina ir buitinį ugnies aukurą-krosnį, ir stalą, kuris yra šeimos susibūrimo, bendravimo ir šeimos vientisumo darnoje vieta. Apėję ratu šeimininkas visiems namiškiams kryžmai padegindavo plaukus ties kakta, pakaušiu ir paausiuose – apsaugai nuo žaibo ir nuo daugelio nelaimių. Šeimininkė pirmąjį duonos kepalą taip pat pažymėdavo kryželiu – ugnies ženklu.

Tikint, kad graudulinė žvakė atgina perkūnijos grėsmę, vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo ir statydavo ant palangės arba pradedant statybas, gabaliukas graudulinės žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje. Suvalkijoje grauduline žvake žmonės net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Tikėta, kad aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė – belieka tik lininę skepetą užmesti.

Koks ryšys slepiasi po tikėjimu antgamtinėmis žvakės galiomis?

Žvakutė Gamtoje vykstantis lūžis – užsimezganti Gyvybės pradžia priežastiniame lygmenyje budina sąmonę naujam gyvenimo ciklui. Vasario mėnuo anksčiau vadintas Ragučio mėnesiu net savo semantine prasme turi kelias sąsajas.

1. Dabartinis mėnesio pavadinimas asociatyviai artimas šiltam laikotarpiui. Vasaris – paVasaris-Vasara rodo šilto periodo atėjimą. Kūrėjo, kaip šviesos ir šilumos nešėjo apraiška žmogui, pasireiškia kaip dvasinė šviesos prigimtis, kuri  gamtoje matoma ir jaučiama jau žiemos pabaigoje (vasario 24 d. vadinama 40 paukščių diena), tai neatsitiktinė sąsaja su 40-tąją diena po Kristaus gimimo. Pavasario atėjimas teatrališkai bendruomenėje įsisąmoninamas užgavėnių metu ir Morės sudeginimu, vežiojant ją ant besisukančią vežimo rato. Tokia Morės padėtis rodo, kas trukdo įsisukti gyvenimo ratui ir šilumos pasklidimui, ir tik pirmoji perkūnija „atrakina“ Žemę per Jurgines ir paleidžia žalumą. O vasarą kulminuojanti Rasų šventė parodo Saulėgrįžos aukščiausią tašką gamtoje, kuris žmonių bendruomenėje,  per Rasas sudaro simbolinį ryšį keliant ant karties stebulės ratą ir uždegant ugnį viršuje.

Visus šiuos momentus sieja nemarioji ir visad atsinaujinanti Ugnis, kuri išreiškia savo galią  Perkūnyčios žvakės liepsnelėje.

2. Ragučio pavadinimas primena ne tik Dievybę Ragutį, bet kintančią datą turinčią šventę „Kumeliuko krikštynas“. Lietuvių mįslė „Seredoj, subatoj gimė dievo ku­meliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom“ įmenamas jaunu kumeliuku (apie Salaką). Tariamąsias kumeliuko krikštynas jaunimas švęs­davo vasario, seniau vadinto rago mėnesiu. Šiuo atveju plono pjautuvo pavidalo pasirodantis mėnulis yra ta dangiška ugnis, nuo kurios ir žemdirbiai žymėjo naujo ūkinių dar­bų sezono pradžią.

3. Yra manančių, kad į senąjį Mėnulio kalendoriaus palikimą – mėnesių pavadinimus – įterptas Saulės kalendoriaus vasaros sezono vyriškosios lyties vasario vardas. L. Ivinskio metskaitliai šį mėnesį vadina vaseriu (-io). Galėjo būti, kad mėnesio pavadinimas buvo pasiskolintas iš lietuvininkų ir kildinimas iš vokiško žodžio Wasser – vanduo. Tas žodis vėliau galėjo būti sulietuvintas ir tapti vasario mėnesiu. Šis mėnuo patenka ir į Zodiako ženklo Vandenio (01.21– 02.19) intervalą, kuris vokiškai vadinamas Gewässer.
Tokiu atveju visi žiemos mėnesiai priskiriami vandeniui, jo būviui šaltuoju sezonu gamtoje apibūdinti. Gruodis – sušalusi žemė gabalais (gruodas). Sausis – visur sausa, kai viskas užšąla, net tekantis vanduo – upės. Vaseris – vėl iš ledo tirpstantis vanduo.[6]

Senovėje Perkūnui skirta diena buvo ketvirtadienis. Palabio slavai dar neseniai ketvirtadienį vadino perimtu iš baltų archaišku vardu „perundien“, „parundien“ – Peruno (Perkūno) diena. Vilniuje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vietoje kadaise buvusi salė, kurioje žyniai ketvirtadieniais degindavo žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei.krikščionybės laikais šią dieną stengėsi pakeisti krikščioniškais simboliais ir vietoje mėsos dienos, aštrių patiekalų įvedė „žuvies“ dieną, kurią dar daugelis gimę sovietmečiu atsimena kaip dieną be mėsos – žuvų patiekalų dieną.

Visoje Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv. Elijo švente. Dar ilgai žmonės pagonišku papročiu tą dieną aukojo Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius.
Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės, girdėdami Perkūno balsą, prašydavo: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai ir kalbamos maldos. Kad Perkūnas netrenktų į trobas, jas apkaišydavo šventų medžių – eglės ir žilvičio – šakomis. Jomis smilkydavo debesis. Be to, užėjus audrai, žmonės skambindavo varpeliu, degindavo vaško žvakes ir pan. Tai irgi turėjo apsaugoti nuo blogų dvasių. Jei žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jis paimtas į dievų draugystę. Todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.

Vienintelis Dangaus dievaitis Perkūnas savo prigimtimi yra tas, kuris pradeda Gyvastį. Vasario pirmosios dienos tarsi yra pažymėtos (pakrikštytos) priežastiniame ir Gamtiniame lygmenyje ugnies gimimu. Šią dieną vykstantys fizikinio pasaulio aspektai neprieštarauja mitinei senojo tikėjimo sąmonei, tikėjusiai į sąryšį tarp Gamtos galių ir savo dvasinės prigimties. Mokėjo tuos ryšius sudaryti pasigaminant apsaugos priemones, amuletus, maginius daiktus. Vienas iš tokių daiktų yra specialios vaškinės žvakės.  Iš vaško burdavo, tokius burtininkus vadino vaškonimis. Pretorijus rašė: „ Waszkonis yra ženklų aiškintojas liejant vašką….Šitie vaškonys savo pranašystes pritaikydavo ir kitiems dalykams, tarkim, jeigu kas nors norėjo sužinoti, ar jam seksis šinkuoti alų, tai vaškonis liedavo vašką išpranašaudami jam artimoje ateityje sėkmę arba nesėkmę. Taip pat jeigu kam nors pavogta, jie, liedami vašką, gebėjo sužinoti, kas taip padarė ir kaip tai galima atgauti. Vaško liejimas taip pat buvo naudojamas buriant, pavojingų ligų atvejais – ar žmogus atsigaus, ar mirs. Taip pat apsigyvenant namuose, taip pat karuose ir t.t.“[2]

Narbutas taip pat rašė apie vaško panaudojimą Vilniaus Arkikatedros vietoje buvusioje šventykloje su 12 laiptelių, skirtų zodiako ženklams, ant kurių buvo aukojamos vaškinės zodiako ženklo figūrėlės, priklausomai į kokį ženklą įeidavusi Saulė.

Toks vaško svarbumas neatsitiktinis. „Bičių vaškas buvo žinomas gilioje senovėje. Senovės Egipte vašką su medumi naudojo mirusiems balzamuoti, vaškinių žvakių gamybai. Viduramžių Lietuva, kurioje tuo metu dar vyravo drevinė bitininkystė, jau mokėjo surinkti ir pagaminti didelius vaško kiekius, kurio užtekdavo vietinei rinkai ir eksportui.“[3] Tai liudija prie senosios Rotušės Kaune aptiktos vaško lydymo krosnelės. Pats vaškas – tai pirmas pasaulyje polimerinis produktas, pagamintas bičių. Vašką gamina bičių darbininkių vaško liaukos, išsidėsčiusios apatinėje pilvelio dalyje (papilvėje). Tai žinant, nesunku atspėti lietuvių liaudies mįslę: „Lino gelmuo, bitės liemuo, viršuje mėnesėlis teka“ (žvakė) Įdomu tai, kad žvakės liepsna prilyginama Mėnuliui, o ne Saulei.

Šiame straipsnelio atkarpoje, giliau nesiplečiant į mitologines sąsajas, kurių yra ir ne viena, reiktų pasakyti, kad senovėje prūsų žyniai Videvutis ir Brutenis VI am. po kr. savo žmones mokė gyventi pagal bičių būdą. Bitės kelminis avilys buvo laikomas Dievo namais. Tad nesunku suprasti, kodėl vaškinės, o giliau tai bičių kūno žvakės, degdamos saugo nuo visko, kas gali grėsti Gyvasčiai. Bitė buvo sielos simboliu, Dievo tvariniu.

Perkūnyčinių žvakių liejimo procesas

XIX   a.  dauguma valstiečių žvakes darydavosi patys. Tam buvo naudojamas medinis lankelis, prikalinėtas vinučių (2 pav., 1). Lankelį, trijose vietose pririšę, pakabindavo po balkiu, o už vinučių sukabindavo iš lininio siūlo susuktus knatus. Ties lan­keliu ant žemės padėdavo geldą su šaltu vandeniu arba puodą su vašku. Kol karštas vaškas, iš metalinio puodelio pilamas ant kiekvieno knato atskirai, siūlais nuteka apie 40—50 cm, beveik visada suaušta, ir žemyn tenukrinta tik vienas kitas lašas. Taip liejamos žvakės būna į apačią storesnės. Kai kurios iš jų belie­jant išsiklaipo, susiriečia, todėl naujai nulietas žvakes, kol dar vaškas kiek šiltas, pasidėję ant stalo pakočioja, palygina.[4]

Perkūnyčių žvakių liejimas „Kurono“ žynių akademijoje

Šiuo metu baltųjų žynių bendruomenė gilinasi į vaškonių amato paslaptis, jau nemažai metų lieja Perkūnyčines žvakes ir išdalina tiems, kam reikia krikštynoms, vestuvėms ar laidotuvėms, kam gresia pavojinga liga ar kažkas prakeikė namus ir užpuolė bėdos.  Baltiško dvasinio ugdymo Kurono  žinyčia ruošia mokinius, norinčius suprasti šio meno paslaptis ir tapti žyniu – vaškoniu. Dalį šių paslapčių po trupinį rinkta ir realiai mokytąsi pas Dzūkijos vaškonių palikuonis, sudėta į vieną vietą ir tobulinama iki šiol. Žvakių liejimą sudaro 4 dalys: amatas, valdymas, įgalinimas ir tikėjimas. Tai kyla iš DOROS pasaulėžiūros, kryptingų pastangų, teisingų veiksmų ir darbo. Perkūnyčios žvakė tarsi Šviesos kūdikis, kuris įgauna vaškinį kūną, sudėtą iš specialaus pynimo dagties ir devynių, specialiu būdų paruošiamų sluoksnių. Gale ji įvelkama į šarvą, todėl paruošta šarvojimui. Viso liejimo metu vaškonys turi išbūti Dievo malonėje, Perkūno galioje ir asmeninėje valioje. Tokias žvakes panašiai lieja stačiatikių vienuoliai, kurie taip pat išsaugoję senąsias paslaptis lieja tą pačią Vasario 2 dieną. Matyt dėl to ir paplito rusiškas pavadinimas Gromnica (Grom-rus. Perkūnas), lietuviškai iš gromnyčia pavirtusi į grabnyčią. O mes tariame lietuviškai – Perkūnyčia.

Išliejus žvakes, jos pradeda savo dvasiniai paskirčiai skirtą kelionę laiku. Šiomis žvakėmis pagal senovinius papročius pradžioje pašventinami šeimos nariai. Atnaujinamas šventas namų kampelis ir pirmąjį ketvirtadienį uždegama pirmoji ugnelė skirta Perkūnui. Vėliau, per lygiadienį žvakės šventinamos prie Aukuro naujų Metų Ugnimi. Žvakių niekas nešventina vandeniu. Pati žvakės prigimtis ir medžiaga yra priešinga vandeniui. Todėl uždegus nuo šventos aukuro ugnies žvakės toliau keliauja metų ciklu saugodamos nuo 27 blogybių. Blogybės yra įvairios, nuo jų specialiomis maldomis ir būdais  „užkalbėtomis“ Perkūno žvakėmis galima saugotis nuo pikto tiek gyviesiems, tiek mirties valandą Velionims. Džiugu, kad Lietuvoje jau daugėja mokinių, norinčių tęsti šį nelengvą pasiaukojantį darbą, už kuri negalima imti jokio atlygio, tik vaško auką.

Perkūnyčinių žvakių liejimas

Šaltiniai
1. vydija.lt, Juozapas Blažiūnas „GRABNYČIŲ KILMĖ, ISTORIJA IR SIMBOLIAI“, Bernardinai.lt, 2007;

2. M. Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“ IIIt., 2006 m. Vilnius, psl. 404-405

3. dr. Algirdas Baltuškevičius, „Vaškas“, bitininkas.lt

4. Regina Merkienė. MEDAUS SUKIMAS IR VAŠKO PERDIRBIMAS KLANGIŲ KAIME

5. Fotografijos iš asmeninio L. Balsio archyvo

6. Samogitia 2010 m. Nr. 7, VYGANDAS KUNGYS, Kalendorius –paslaptis slepiantis metskaitlis.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. Uosinis sako:

    Nuostabiai surašyta :)

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.