0

Senovės baltų (senovės lietuvių) požiūris į mirtį

lapkričio 14, 2010 Archyvai, PASAULĖŽIŪRA

LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.

Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę.


Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.

Šiame darbe stengsiuosi apžvelgti senovės baltų (senovės lietuvių) požiūrį į mirtį, mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratą, laidotuvių papročius ir kultūrą. Be abejo, ši tema labai plati, tad mėginsiu aptarti aktualiausius klausimus, labiausiai paplitusias tyrinėtojų nuomones ir požiūrius.

Daugiausia informacijos radau G.Beresnevičiaus darbuose “Religijotyros įvadas” (V., 1997), “Religijų istorijos metmenys” (V., 1997), “Dausos” (V., 1990). Įdomūs yra J.Balio darbai “Lietuvių liaudies pasaulėjauta” (Ch., 1996), “Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos” (V., 1981 ). Antrojoje knygoje pateikiami įvairūs su mirtimi ir laidotuvėmis susiję papročiai ir tradicijos, žmonių požiūris į mirtį, mirštančiuosius. Etnologiniu požiūriu mirties ir laidojimo klausimus nagrinėjo N.Vėlius.

Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša.
O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.

Plačiausiai apie žmogaus vėles medžiuose yra rašęs G.Beresnevičius knygoje “Dausos”. Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, kad po mirties žmogaus vėlė apsigyvena medyje. Girgždant medžiui sakoma, kad tai skundžiasi už nuodėmes kenčianti mirusiojo vėlė. Paprastai aiškinama, jog tai atgailaujančios sielos, prašančios už jas pasimelsti. Tačiau toks vaizdinys yra gana vėlyvas. Daug archaiškesnis pomirtinio žmogaus virtimo medžiu vaizdinys. Atskiras, jau ne reinkarnacijos, bet metamorfozės vaizdinys – gyvųjų virtimas medžiais (tai kartais atsispindi tautosakoje, pvz., “Eglė žalčių karalienė”). Lietuviui rodėsi, jog medis gali jausti, mirti, gimti, kentėti, kalbėti, liūdėti ir džiaugtis kaip ir žmogus. Tad nenuostabu, – kaip rašo Henrikas Latvis, – jog kai krikščionys kirtę medžius prūsai (šiuo atveju prūsų ir lietuvių tikėjimas sutapo) labai stebėjęsi, kad iš jų kraujas nebėgąs. Jie tikėję, jog jiems mirus jų vėlės pereinančios į augančius ant jų kapo medžius.

Tačiau tai buvo suprantama kaip laikinas vėlės likimas. Vėlei nereikia žemėje klajoti amžinai: “kai atpakūtavoja savo metų skaičių, tai ir baigiasi jos žemės kelionė”. “Metų skaičius” paprastai taikomas ne kažkokiam metų skaičiui į skaistyklą nutrenktoms sieloms, o visų pirma – nelaiku mirusiems, nusižudžiusiems, nužudytiems. Mirę anksčiau laiko vis dėlto turi įgauti kūną, jie pereina, tarkime, į medžius ir paukščius. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams – iš vyriškų.

Gegutė. Foto autorius Antanas Razmas

Sakmės, kuriose žmonės paverčiami (pasiverčia) paukščiais, Lietuvoje gana dažnos. Liaudies dainose su mirtimi dažniausiai siejama gegutė. Plačiai žinoma, kad gegutė gali iškukuoti mirtį, nelaimę, likusius gyventi metus. Mirusiųjų virtimo paukščiais metamorfozės įvyksta ne kasdienėje aplinkoje: paukščiu žmogus virsta esant ekstremaliai, ribinei situacijai – mirus, žuvus jo artimajam, kai liūdinti sesuo, tėvai, mylimoji ar mylimasis nebegali gyventi, kai jų liūdesys pernelyg stiprus.

Pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus vienu metu buvo suvokiamas kaip bausmė. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitinka būdą ir ydas gyvo žmogaus. Kodėl piktos, blogos sielos įsikūnija gyvūnuose? Matyt, po mirties blogosios sielos, apsunkintos ryšio su jutiminiu pasauliu, jutimiškumo naštos, neišvengiamai turi atnaujinti ryšį su materialiąja erdve. Tam reikalingi kūnai. Išeiti toliau, į pomirtinį pasaulį, tokios vėlės negali, jų negali patenkinti ir virtimas medžiais, per kuriuos nedorų vėlių poreikiai negalės būti realizuoti. Mobilūs, visais reikalingais organais aprūpinti gyvulių kūnai tam geriausiai tinka.

Aptariant žmonių vėlių įsikūnijimą gyvūnuose, reikėtų atkreipti dėmesį ir į atvirkštinį variantą – ar senovės lietuviai tikėjo, kad gyvūnai turi sielą? Gyvulių gyvenimas, lietuvių įsitikinimu, susijęs su jų šeimininkų gyvenimu. Tikėta, kad žmogui mirus nuo kūno atsiskyrusi siela eina į kūtes atsisveikinti su gyvuliais, o dažnai šeimininkui išeinant iš šio pasaulio nugaišta ir jo mylimas gyvulys. (Jeigu miršta šeimininkas ar šeimininkė, reikia nueiti į tvartą ir pasakyti gyvuliams – jei nepasakysi, išstips gyvuliai.) Buvo tikima, kad miręs šeimininkas išsiveda gyvulius su savimi, kadangi pastarųjų jam prireiks pomirtiniame gyvenime. Lietuvių pasakose apie kelionę į pomirtinį pasaulį minimi įvairiausi gyvūnai, sutinkami pakeliui: galvijai, miško žvėrys ir paukščiai. Tačiau vėliau pasakoje paaiškinama, kad šie žvėrys ir gyvūnai – ne kas kita, kaip mirę žmonės, kurių vėlės dėl vienokių ar kitokių priežasčių įgavo gyvūnų pavidalus. Bet ir tokie vaizdiniai matomi pakeliui į pomirtinį pasaulį, o ne jame pačiame. Žmonės, visą gyvenimą kuo glaudžiausiai susiję su gyvuliais, savo pomirtiniame gyvenime nesitiki jų sutikti. Vadinasi, puikiai suvokta, kad žmogaus ir gyvūno sielos iš esmės skiriasi.

Įdomi tema – iki pat mūsų dienų visoje Lietuvoje išlikęs tikėjimas mirties pranašais. Iš realiai egzistuojančių – tai paukščiai, gyvuliai, žvėrys, augalai. (Jei šuo kaukia prie kurio nors namo, tai ten žmogus mirs. Tai, sako, mirtis vaikščiojanti. Arba – kai namuose yra sunkiai sergantis ligonis ir virš sodo skraido daug varnų, tai ligonis nepasveiks; velniai, pasivertę į varnas, laukia žmogaus sielos.) Paprastas paukštis, augalas tam tikrame lauke, aplinkoje praranda buitinę kasdienę prasmę, virsta sakraliniu, mirties simboliu. Paukščiai pranašai gali būti senųjų tikėjimų užuominos, kai buvo manoma, kad mirusieji kitame pasaulyje virsta paukščiais.

Mirusio žmogaus siela iškeliauja į pomirtinį pasaulį, bet kur jis yra? Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą mirusieji gyvena sau, gyvieji sau, jie nebendrauja. Tiesa, gyvieji gali padėti mirusiesiems gausiomis aukomis bei maldomis (nepamirškime – apmokamomis). Kitaip buvo senovės lietuvių tikėjime. Raudose minima “amžina tėviškėlė”, “vėlių suolelis”, prašoma atidaryti “vėlų vartelius”. Vienoje raudoje sakoma: “susieikite į vieną kalnelį, susieikite į vėlių suolelį”. Dažnai “amžinoji tėviškėlė” yra suprantama rytų šalelėje, į kurią tolimas kelelis. Tyrinėti kapinynai rodo, kad laidojant laikytasi tam tikros krypties. Galva vakarų pusėje, galbūt tam, kad tiesus kelias būtų rytų šalelėn, ten kur saulė teka.

Tradicija, vaizduojanti pomirtinę kelionę kaip kopimą į kalną, patvirtinta tautosakoje, atrodo, buvusi archaiška ir patvari. Pomirtinio gyvenimo centre yra kalnas, ant kurio gyvena Dievas ir Perkūnas. Už jo arba ant jo viršūnės prasideda dangiškoji mirusiųjų buveinė, kur šviesu ir šilta, auga nuostabus sodas, čiulba daugybė paukščių. Šį tikėjimą atspindi ir paprotys mirusįjį deginant į laužą mesti vanagų, kačių ar kitų gyvulių aštrius nagus, kad mirusysis turėtų kuo įsikibti lipdamas į dangų. Dažnai mitologijoje kalno papėdėje yra pragaras, velnio valdomas pomirtinis pasaulis, į kurį patenka pikti žmonės.

Lietuvių raudos mini kelią, į kurį išsiruošia mirusysis. Su juo siejami aušros, ryto, tekančios saulės vaizdiniai. Kelias – universalus vaizdinys, galintis tikti bet kuriam pasaulėvaizdžiui. Mirusiojo vėlė, ar panirdama, ar prasmegdama požemiuosna, ar kildama į dangų, privalėjo nueiti kelią, gyvųjų pasaulį atskiriantį nuo mirusiųjų karalystės. Ribos tarp dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – peržengimą, kelio perėjimą turėjo palengvinti laidojimo apeigos.

Kaip rašo prancūzų tyrinėtojas P.Aries, “senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, pernelyg skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama ištarti jos vardo. Štai kodėl aš pavadinsiu šią įprastą mirtį prijaukinta mirtimi. Nenoriu pasakyti, kad kadaise mirtis buvo laukinė. Noriu pasakyti, kad laukinė ji tapo šiandien”. Tačiau jam prieštarauja G.Beresnevičius – vargu ar galima mirtį “prisijaukinti”. Mirtis kreipiasi į žmogų kaip neįveikiama jėga. Kiekvienas jos “prisijaukinimas” yra tik tariamas. Mūsų protėviai veikiau jau patys sugebėjo “prijunkti” prie mirties. Galima net pasakyti, kad senoji lietuvių kultūra buvo labai orientuota į mirtį. Svetimtaučių kronikos mini, kad pagonių žmonos ne kartą susidegindavo su mirusiais vyrais, kad ant laužo žūdavo pilių gynėjai, nepajėgę atmušti priešo. Tokią narsą galima paaiškinti tvirtu tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Mūsų protėviai mirtį suvokė ne kaip beviltiškos būklės pradžią, o kaip kito gyvenimo vartus. Kiekvienos kultūros ir kiekvienos religijos požiūrį į mirtį aiškiausiai parodo laidojimo papročiai, kapų priežiūra. S.Tokarevas nekrokulto genezę veda iš socialinio prisirišimo ir tvarkos instinktų. Pirmasis skatino pastangas mirusįjį išsaugoti, antrasis – vertė žmones palaikais atsikratyti. Mirusiųjų baimė ir garbinimas, rūpinimasis pomirtine gerove ir stengimasis, kad jie negrįžtų pas gyvuosius, – du prieštaringi motyvai, būdingi beveik visų tautų nekrokultui. Protėviai dažnai tampa derlingumo garantais, tikima, kad kulto pažeidimas atneša nederlių, sausrą, gyvulių kritimą; ir atvirkščiai – protėvių gerbimas yra visokeriopo klestėjimo laidas. Kitaip klostėsi laidojimo apeigos, jei mirusiojo bijota. Turėjo būti praktikuojami įvairiausi būdai, kurie padėtų apsaugoti gyvuosius nuo mirusiųjų kėslų. Bet ne visi mirusieji “kenkdavę” gyviesiems. Beveik visose gentyse ir tautose bijota savižudžių; vienur bijota mirusiųjų, sudraskytų žvėrių, kitur – nutrenktų perkūno, dar kitur – žmonių, turėjusių įvairių fizinių trūkumų arba blogų savybių.

Senovės lietuviai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami.

Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai.

Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime.

Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą.

Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Galima atsekti ir dar vieną “atvirkštinio” pasaulio požymį.

Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuviai žinojo dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui.

Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį.

Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą.

Būdinga, kad šie trys laidojimo būdai (laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje, deginimas) atitinka mirusiojo susijungimą su trimis primapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, arba, kitaip sakant, žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį” įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka.

Baltų laidojimo papročiai, pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas plačiai atsispindi to meto rašytiniuose šaltiniuose. P.Duisburgietis rašė, kad baltų tikėjimu sudeginti daiktai prisikelsią drauge su jais ir jiems vėlei tarnausią. Daug vertingų duomenų apie šiuos papročius yra įvairiuose istorijos ir mitologijos traktatuose (J.Dlugošo, M.Strijkovskio). V.Radlubeko kronikoje (XIII a. pr.) teigiama jotvingius tikėjus, jog mirusiųjų vėlės pereinančios gyventi į kitus kūnus. Iš J.Dlugošo “Lenkijos istorijos” (1455-1458) galima susidaryti nuomonę, kad vėlės gyvena netoli alkų, kuriuose mirusieji laidojami, ir todėl ugniavietėje jiems paliekama maisto. Labai daug vertingos medžiagos apie baltų pomirtinio gyvenimo supratimą yra lietuvių ir latvių tautosakoje (mitologinėse sakmėse ir pasakose, raudose, patarlėse ir priežodžiuose), mirusiųjų laidojimo ir minėjimo kalendoriuose (ypač Kūčių) papročiuose, tikėjimuose, burtuose ir prietaruose.

Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, lietuviai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Laidotuvių ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Lietuvių laidojimo papročiuose, palyginti su kitų tautų, ryškiau atsispindi noras protėviams įsiteikti, negu mirusiojo baimė. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais – 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas.

Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą.

Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi.

Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų:

– Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti.

– Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi.

– Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam.

– Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį.

– Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti.

Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai lietuvių tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi.

ausis.gf.vu.lt mg/nr/2002/04/

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.